Tryliktas skyrius. Zurato veidrodis



Arela sėdėjo ant lovos krašto ir sunerimusi kurį laiką žiūrėjo į Raveną, norėdama įsitikinti, ar jai viskas gerai, neįskaitant to, kad jos siela vis dar kankinosi Užmaršties pasaulyje. Buvo likusios vos kelios valandos iki vidurnakčio, o jei iki to laiko jiems nepavyks rasti jokio būdo, teks rizikuoti jos gyvybe. Arela visai netroško to daryti, bet kokį pasirinkimą turėjo?



– Jei girdi mane, Ravena... – sukuždėjo ji. – Pažadu, nepaliksiu tavęs ten vienos. Jeigu tau kas nors nutiks, aš... niekada sau neatleisiu.



Moteris pakilo ir jau ketino eiti pro duris, bet tuo metu tarpduryje pasirodė Eliza.



– Kaip tu? Viskas gerai?



– Dar niekada nebuvo tekę taip bijoti, – panarindama galvą šiek tiek nenoriai prisipažino Arela. – Gaila, kad nieko negalėjau padaryti anksčiau, galbūt viskas būtų pasibaigę kitaip.



– Kodėl taip sakai? Mes kūrėme planą, o tu paslapčia pabėgai, kad išgelbėtum Raveną viena. Galbūt iš šalies tai skamba kvailai, bet tai buvo geriausias sprendimas, nes būtume taip ir nesužinoję, ar ji iš tikrųjų Užmaršties pasaulyje. Mums dar pasisekė, jog Tasdaras leido ją pasiimti.



– Galbūt būtų neatidavęs, jei nežinotų, kad ateityje ji atliks be galo svarbų vaidmenį jo gyvenime.



– Manai, leistų mirti savo kūnui ir kraujui? – susimąstė Eliza, bet moteris neturėjo noro apie tai kalbėti. – Ką gi, geriau netrukdykime Ravenai ir palikime ją vieną. Be to, tau juk reikia į šventyklą, gal eikime ten abi, kad būtų saugiau?



– Nereikia, ilgai neužtruksiu, tik paimsiu dienoraštį ir viskas.



Arela apsigobė apsiaustu, skubiai eidama prie durų, o Eliza susirūpinusi įdėmiai ją stebėjo.



– O tu žinojai, kad į Tamsos dimensiją galima patekti pro Zurato veidrodį?



Netikėtas klausimas išmušė iš vėžių, ir atsisukdama į ją moteris minutėlei stabtelėjo.



– Taip, nuo pat tos akimirkos, kai ordinas sukūrė tą veidrodį Ravenai, – pripažino ji. – Dalį jos galių reikėjo kažkur įkalinti, o Tamsos dimensija buvo tam tinkamiausia vieta, nes ten seniai niekas nebegyvena. Kiti vartai, kurie yra kažkur Žemėje, tuo metu jau buvo užblokuoti, tad Azara ir pasinaudojo proga. Likus tik vienam keliui pro veidrodį, nebėra rizikos, jog Ravenos galios ištrūks. Deja, nežinojau, kad Tamsos dimensijoje yra kelias į Užmaršties pasaulį, Azara niekada to nesakė.



– Suprantu, – linktelėjo Eliza, lydėdama ją pro duris.



Moterys nulipo laiptais ir kartu neskubėdamos išėjo į kiemą. Arela sunkiai atsidususi pažvelgė į dangų, stengdamasi užgniaužti vis didėjantį jaudulį. Saulė jau buvo nusileidusi už horizonto, blyškus mėnulis kabėjo tarp mirkčiojančių žvaigždžių – naktis visiškai nesiskyrė nuo kitų, tačiau kankino negera nuojauta, kad galbūt iš tiesų kažko neįžiūrėjo. Kažko labai siaubingo. Ir vis dėlto trūko tiek nedaug, vos kelios valandos ir Arela pagaliau pasimatys su dukterimi. Skatinama tokių minčių, ji žengė keletą žingsnių į priekį, bet dar akimirkai stabtelėjo pažiūrėti, kaip jaučiasi Eliza.



– Nesijaudink, mes su Agnese prižiūrėsime Raveną, kol tavęs nebus, – padrąsinamai šyptelėjo toji.



– Ne, aš tiesiog... pagalvojau apie kai ką kitą. Gordonas sakė, kad Ravena lengvai ištrūktų iš Užmaršties pasaulio, jeigu jai pavyktų pasinaudoti galiomis, kurias paveldėjo iš manęs. Tačiau ji negali to padaryti, nes Tasdaro galias valdyti kur kas lengviau.



– Atrodo, ne tu viena neįstengi susitvarkyti su dievų galiomis, – pastebėjo moteris. – Gal tai ženklas, jog žmonėms nevalia jomis naudotis?



– O gal jas tik užgožia Tasdaro galios, juk jos daug stipresnės, – iš nevilties susigūžė ji. – Aš ir pati turiu savyje tik nedidelę dalį dievų galios, pas Raveną tikriausiai jos dar mažiau. Be to, galbūt jai sunkiau išlaikyti balansą, kai nešioja ir tamsos, ir šviesos energijas.



– O aš maniau, kad tai išvis neįmanoma, kad galima turėti tik pozityvią arba negatyvią energiją.



– Aš irgi taip maniau, bet čia jau ne pirmas atvejis, nors kol kas jų pasitaiko labai retai.



– Bet veidrodyje įkalintos tik iš Tasdaro paveldėtos galios, ar ne?



– Taip, mes juk nenorime, kad jos visos išlįstų į paviršių, kitaip neatlaikytų Ravenos kūnas arba dar blogiau – galutinai užvaldytų vidinis demonas. Tai, kad ji negali pilnai jomis naudotis, leidžia jai būti žmogumi.



– Ar tai reiškia, kad jei ji išlaisvintų tas galias, pranoktų net Tasdarą?



– Nesu tikra, bet mes negalime rizikuoti. Galbūt pildantis pranašystei Tasdaras mėgins tuo pasinaudoti, tad turėsime užkirsti jam kelią.



– Neabejoju, jog jis jau viską suplanavęs, – susirūpino ji. – Bet tu ne viena, mes su Gordonu visada būsime šalia, tik nebijok pasikalbėti, kai prireiks pagalbos.



– Taip, žinau, – linktelėjo Arela, skubiai segiodama apsiausto sagas. – Na gerai, aš jau eisiu, nevalia delsti.



Daugiau nieko nesakiusi ji eilinį kartą nukreipė akis į dangų ir skausmingai nusišypsojo, baltas jos drabužis suplevėsavo nuo stipraus vėjo gūsio. Elizai nejučia suspaudė širdį. Paskutinį kartą pažvelgusi į tamsoje pranykstančią draugę, ji apsisuko eiti vidun, bet susidūrė su dukterimi.



– Agnese? Ar neturėtum jau ruoštis miegoti?



– Nenoriu miego, – sumurmėjo mergaitė. – Kaip galiu miegoti, kai aplinkui vyksta tokie dalykai? Be to, mes vis dar nepadėjome Linai ištrūkti iš Nebūties pasaulio.



– Nesijaudink, tai ne taip paprasta, tik reikia trupučio kantrybės. Kai viskas bus baigta, galėsi lankyti ją kad ir kiekvieną dieną, juk nuo šiol tavo namai bus čia, Azryate.



– Žinau, – mergaitė nejaukiai pasimuistė vietoje. – Nerimauju ir dėl Ravenos. Buvau pas ją nuėjusi ir... ji ten guli tarsi negyva, o mes taip seniai matėmės, norėčiau tiek daug jai pasakyti ir atsiprašyti už tai, kaip ją įskaudinau. Ji lygiai taip pat, kaip ir aš, kovojo už tai, kad šalia turėtų bent vieną mylintį žmogų, bet aš to neįvertinau, nes man buvo skaudu dėl to, jog Lina taip ilgai melavo esanti mano mama. Bet iš tiesų ji tik bandė mane apsaugoti ir dėl to netgi pakliuvo į pavojų. Aš privalau kaip nors atsilyginti, privalau padėti jai ištrūkti iš Nebūties pasaulio.



Eliza švelniai šypsodamasi paglostė dukters galvą, taip mėgindama ją paguosti. Kartu jos nuėjo į virtuvę pasigaminti vakarienės, kad greičiau praslinktų laikas. Šaldytuvas buvo beveik tuščias, juk paskutiniu metu čia viešėjo nemažai žmonių, bet Eliza dabar neturėjo pinigų, nes viską paliko Žemėje. Nuo šiol ji pažadėjo daugiau niekada neišvykti iš Azryato ir daryti viską, kad aprūpintų savo dukterį.



– Kaip manai, kas slypi toje Tamsos dimensijoje? – nutraukė jos mintis Agnesė. – Ir kaip galima atverti vartus su veidrodžiu?



– Dar niekada nebuvo tekę keliauti į tokias vietas, bet neabejoju, jog Tasdaras paaiškino Arelai, ką daryti, – dėdama tuščias lėkštes į plautuvę atsiliepė ji. – Žinoma, tikiuosi, kad to neprireiks. Visa tai man atrodo per daug įtartina, todėl ir turime surasti kitą būdą, kol dar nesuuodė Tasdaras.



Norėdama aprimti ir prasiblaškyti, moteris nusprendė išeiti į balkoną įkvėpti gryno oro. Pravėrusi stiklines duris ji pažvelgė į danguje mirgantį žvaigždyną, o už jos iš vidaus į tamsią naktį plūstelėjo lempos šviesa. Maloni vėjo banga atgaivino įkaitusius skruostus, ir atsirėmusi į turėklus Eliza pažvelgė į apačią, tikėdamasi pamatyti grįžtančią Arelą, tačiau jos nebuvo nė ženklo.



Kurį laiką ji prastovėjo apie nieką negalvodama, jausdama, kaip vėjas velia ilgus plaukus, bet ant grindų nuslydus šešėliui apsigręžė.



– Mama? – neramus Agnesės balsas privertė ją krūptelėti. Visai šalia jos, į sieną atsirėmęs stovėjo Melburnas.



– Ko tau čia reikia? – piktai metė moteris.



– Tavęs ir Agnesės, – šyptelėjo jis, ir mergaitė išsigandusi atsitraukė. – Tik jūs dvi ir trukdote pilnai įvykdyti užduotį. Tasdaras sudarė su Aladoru sandėrį ir iškeis Ravenos sielą į Arelos, dėl to ir sutiko ją paleisti. Manote, jis toks kvailas, kad nepasinaudotų padėtimi?



– Taip ir maniau, jog tai spąstai, – iškošė pro dantis Eliza.



– Neatėjau žaisti su tavimi, – Melburno veidą perkreipė panieka ir jis staigiai atsidūrė prie Agnesės. Toji nė aiktelėti nespėjo, kai jis pačiupo ją už rankos ir mostelėjęs apsiaustu teleportavo į Tamsos tvirtovę. Palikęs ją pas Tasdarą grįžo atgal į Azryatą.



– Atiduok man dukterį! – šaukdama pasitiko jį Eliza, užsimodama psi energija, tačiau Melburnas smogė jai į pilvą ir pasinaudojęs tinkama akimirka taip pat nugabeno ją pas Tasdarą. Moteris spyriojosi jo glėbyje, iš visų jėgų stengdamasi ištrūkti, bet jis jau nebesivargino jos laikyti ir stūmė tolyn nuo savęs. Eliza suklupo prie Tasdaro kojų.



– Puikiai padirbėjai, – nužvelgdamas ją pagyrė jis parankinį. – Viskas baigta, beliko sulaukti lemiamos minutės.



– Jums neišdegs! – kas sekundę vis labiau niršo Eliza. – Manote, Arela nesupras, kai pamatys, kad manęs nėra?



– Žinoma supras, bet ar turės kitą pasirinkimą? – Tasdaras ūmai primerkė akis. – Ravena liks vienui viena, nežinodama, kaip patekti į Užmaršties pasaulį. Jai nepadės net pats Gordonas, o tu liksi pūti šiuose požemiuose.



– Ką padarei Gordonui?



– Tai, ką privalėjau, – demonas šypsodamasis pasilenkė arčiau, suėmė jai už smakro ir įdėmiai nužvelgė veidą. – Svarbiausia, kad Arela daugiau niekada negrįžtų į Azryatą. Net jei Ravena kaip nors ir sužinos, kaip patekti į Užmaršties pasaulį be jūsų pagalbos, vis tiek negalės to padaryti, nes neturės Zurato veidrodžio. Kaip matai, apgalvojau viską iki pat smulkmenų.



Jis kurį laiką tylėjo, vis dar tyrinėdamas Elizos veidą. Jai buvo šlykštu stovėti šalia jo ir kvėpuoti tuo pačiu oru, bet stengėsi nerodyti jokių emocijų. Tuo metu jos riešus apjuosė šaltos metalinės ringės. Melburnas stumtelėjimu paragino Agnesę eiti, o pats sugriebė Elizai už rankos ir grubiai ištempė ją iš salės. Kurį laiką tylėdami jie žingsniavo deglų apšviestu koridoriumi. Eliza jau kūrė planą, kaip iš čia ištrūkti, tačiau jos veiksmai buvo pažaboti, vos tik rankas apjuosė galias slopinantys antrankiai. Kad juos nusiimtų, turėjo kovoti, kas neatrodė taip paprasta, kai tvirtovę saugojo ne tik Melburnas, bet ir daugybė sargybinių, viena su jais nesusidorotų.



Agnesė dairėsi aplinkui ir taip pat galvojo, kaip iš čia pasprukti. Kartkartėmis ji vis mesdavo akį į tėvo pusę, mėgindama suprasti, kaip jis jaučiasi, ką galvoja, šitaip pasielgęs su savo dukterimi ir žmona, kol galiausiai jie nulipo laiptais ir pasiekė grotuotas kameras.



– Kodėl taip elgiesi? – piktai paklausė mergaitė. – Argi neturėtume būti šeima? Kodėl jam paklūsti, nors žinai, kas bus, jei jis sužinos, kas esu?



– Ne tavo reikalas, supratai? – atkirto Melburnas ir atrakinęs grotas stūmė ją vidun. Iškart po jos sekė ir Eliza.



– Ravena viską išsiaiškins, pamatysi, – įniršusi moteris suspaudė tarp pirštų virbus. – Arela dar nepralaimėjo Aladorui, o pas ką veidrodis, nebus sunku atspėti. Ravena iškart keliaus pas jus, kad jį atgautų.



– Nieko nuostabaus, – gūžtelėjo pečiais Melburnas. – Tačiau Arelai taip lengvai nepavyks įveikti Aladoro.