Lyg rašalinė ežers – Bridvaišas,
Plunksna ištįsus – Tytauka, kaišę
Ajerai pievą, gandrų tabūnai
Žirglioja... Vienas jų parnešė sūnų.
Vardu – Antanas, – krikštijo, – lemta
Žemaičių žemę riksmu kedenti, –
Tėvas pamerkė akį motulei, –
Raseinių apskričiai ir mums priguli.

Penkiolika metų kai jam sukako,
Literom jausmas pražydo ant lapo.
„Raštą pažinęs, duonos neprašo“,
Lietum barbeno užmatymą gražų.
Buvo daug visko, kritikos, meilės...
Aistras, geismus – susigrobusios eilės.
Nugnybdavo ašarą, kad nieks nematytų,
Širdis – nenuorama veržės skraidyti.

Kaip tas Vandenis, kilt panorėjęs,
Kinkėsi luotan jis „keturis vėjus“.
Savų prijaukintas, ne koks beletristas,
Saugojo dalią akmuo – ametistas.
Kartais lyg gandras ant vienos kojos
Stypsojo, stebėjos, kuo varnos alsuoja.
Plati buvo vyro gi geografija,
Formos ir stiliai romantiką tapė.

Pirmasis kūdikis – „Knyga be vardo“
Išvydo šviesą, plunksna – ne kardas
Atsargiai guldė minties tikrumą...
Teko išblukti lyg kamino dūmui.
Aidas netyla, gied „Mano vedos“,
Tik pats ant krašto dangaus prisėdęs,
Kiek žaibas trenkia, tiek tampa naujas,
Avangardizmą, ir čia, atnašauja!