Aš nežinau, kas palenkė, parklupdė
Mažytę sodo obelėlę?
Galbūt audra, o galgi vėtros kliudė?
Kiek laiko nuo skriaudos praėjo?
 
Kodėl taip liko augti, niekas nepakėlė?
Galėtum klaust ir klaust, bet kas iš to...
Labiausiai stebina, kaip viską ji ištvėrė
Ir rado savyje jėgų žydėt.
 
Žydėt žydėt, palinkus ir suklupus.
Žydėt žydėt, paklust vidiniam šauksmui.
Žydėt žydėt pavasario saulutėj,
Kada aplink svaigus balandis siaučia.
..................
Žmogus – ne medis, jis stipresnis,
Tik kartais pasiduoda nelemtai minutei.
Galbūt užtektų pakentėt, palaukti
Ir vėl gyvenimo žieduos galėtum būti.