Dvyliktas skyrius. Nedoras planas



Melburnas stovėjo prie Tamsos karalystės vartų ir neramiai dairėsi aplinkui. Ištįsęs šešėlis krito ant grublėtos sienos, tačiau netrukus nuslydo keliu, jam artėjant prie Tamsos tvirtovės. Batų kulnai trinksėjo į akmeninį grindinį, apsiaustas ir ilgi plaukai taršėsi už nugaros, bet praėjęs pro visas gynybines sienas jis pagaliau pasiekė savo tikslą. Sargybiniai be žodžių pastūmė vartus, įleisdami parankinį vidun, ir priešais jį atsivėrė ilgas koridorius, apšviestas deglų ugnies. Eidamas juo, Melburnas nuskubėjo didžiosios salės link, o pasiekęs ją stojo priešais savo šeimininką, žemai jam nusilenkdamas.



– Ką sužinojai? – ramiai paklausė Tasdaras, jo akyse sužaižaravo lengvas raudonis.



– Gordonas ištrūko iš Užmaršties pasaulio ir Aladorui nepavyko gauti jo sielos, – dalykiškai kalbėjo parankinis. – Jie išsikvietė Dangaus karalystės žynę, kuri padėjo sugrąžinti jį į gyvųjų pasaulį.



– Supratau. Kas toliau?



– Kaip ir manėme, jie bandys ieškoti kito būdo, kaip patekti į Užmaršties pasaulį. Turime paskubėti, kol jiems dar nepavyko.



– Tuomet imkis savo darbo, jau sakiau, ką privalai daryti.



– Bet su Arela šiuo metu yra Eliza ir Agnesė, nebus taip paprasta paimti Zurato veidrodį. Be to, pirmiau reikia atsikratyti Gordonu, kad jis nepravertų vartų antruoju būdu.



– Nesijaudink, negavęs amuleto į Užmaršties pasaulį jis nepateks. Mes tik pasirūpinsime, jog Arela neturėtų kito pasirinkimo ir keliautų ten viena, kitaip neįgyvendinsime savo plano.



– Bet ką mums daryti? – sutriko Melburnas. – Kaip sutrukdyti, kad neįsikištų Gordonas? Be to, jei mūsų planas pavyks ir Ravena ištrūks, jis neabejotinai jai pasakys, kur ieškoti tų vartų, galbūt net padės juos atblokuoti.



– Viskas mano rankose, Melburnai, – išsišiepė demonas, sunerdamas rankas už nugaros. – Ravenai nepavyks susisiekti su Gordonu, o tada Arela visam laikui liks įstrigusi Užmaršties pasaulyje. Ar esi ką nors girdėjęs apie Juodąją miglą?



– Ne, kodėl klausiate? – vyras nustebęs pakėlė akis.



Tasdaras susimąstęs iš lėto perėjo raudoną kilimą, sugeriantį kiekvieną jo žingsnį, po to grįžo ten, kur prieš tai stovėjo, ir kurį laiką primerkęs akis įdėmiai stebėjo parankinį, tarsi tyčia delsdamas atskleisti savo planus.



– Nuvyksi pas Aladorą ir paprašysi, kad apgaubtų Šešėlių karalystę Juodąja migla, pro kurią niekam nepavyks prasibrauti, – galiausiai prakalbo. – O dėl Elizos ir Agnesės... jos žino per daug. Net jei Arela viena keliaus į Užmaršties pasaulį, jos bandys padėti Ravenai ją išgelbėti, tad negalime rizikuoti. Atgabenk jas į tvirtovę, to turėtų pakakti.



– Jūs įsitikinęs? – Melburno balsas šiek tiek sudrebėjo, bet jis stengėsi apsimesti, kad tie žodžiai jo nesutrikdė. – Praeitą kartą vos įstengiau išnešti sveiką kailį, kaip susitvarkyti dabar?



– Neprivalai su jomis grumtis, tiesiog teleportuok čia po vieną, kai bus nepasiruošusios. Ir nebandyk nesilaikyti plano, supratai? Neketinu jų skriausti, jos čia bus tik tiek, kiek man reikės, tad gali dėl to nesibaiminti. Ir būk tikras, kad viskas bus padaryta, kai atvyksiu paimti Zurato veidrodžio.



– Bus įvykdyta, valdove.



– O dabar keliauk pas Aladorą ir pasakyk, kad svetingai priimtų viešnią, aš turiu kitų darbų.



– Žinoma, – linktelėjo Melburnas. – Jums leidus.



Parankinis dar kartą nusilenkė ir skubiai paliko salę, bet persikelti į Užmaršties pasaulį delsė. Eidamas koridoriumi jis mąstė apie tai, ką Tasdaras liepė jam padaryti. Tačiau kodėl? Kodėl užuot atsikratęs Eliza ir Agnese jis nusprendė uždaryti jas požemiuose ir paleisti, kai viskas baigsis? O gal iš tiesų to net neplanavo, tiesiog naudojosi jo silpnybe, kad vėliau jas nužudytų? Arba dar blogiau – išsiaiškino, jog Agnesė viena iš sergėtojų ir žino, kad nužudyti jos negalės, kol nesučiups kitų?



Oda pašiurpo vien apie tai pagalvojus, juk Eliza vis dar rūpėjo jam taip pat, kaip anksčiau, neatleistų sau, jeigu jai kas nors nutiktų. Tačiau kad ir kaip skaudu buvo, turėjo įgyvendinti Tasdaro planą ir nesispyrioti tol, kol nebus būtina. Galbūt iki to laiko spės ką nors sugalvoti ar padės joms pasprukti iš požemių, ką padarė tą dieną, kai Gordonas panaudojo Elzaro amuletą. Žinoma, pavojingiausia nelaisvėje bus laikyti Agnesę. Jeigu ji tikrai sergėtoja ir Tasdaras tai žino, jam bus kur kas palankiau, nes jau laikė prie savęs Rebeką, tereikėjo tik sugauti Neptūną ir visi jo troškimai, kad ir kokie jie būtų, išsipildys. Melburnas nebuvo tikras, ar Neptūnas stiprus, jau kurį laiką su juo nesimatė, o tai jį neramino labiausiai. Jei tik Tasdaras jo nesugautų, visi planai žlugtų. O gal jam surasti Neptūną ir perspėti būti atsargiam? Tačiau kaip padaryti, kad niekas to nesužinotų?



Melburnas skubiai atsikratė tokių minčių, jog Tasdaras jų neperskaitytų, nors greičiausiai ir be to žinojo, kaip jis nepritarė Elizos ir Agnesės įkalinimui, bet tyčia skyrė šią užduotį jam, norėdamas patikrinti, ar ją įvykdys. Kumščiai tvirtai susigniaužė ir Melburnas sustojo prie išėjimo iš Tamsos tvirtovės, priešais save ištiesdamas amuletą. Žinoma, kad Tasdaras apgaudinėjo Arelą, trokšdamas ja atsikratyti, kitaip būtų pasakęs lengvesnį būdą, kaip patekti į Užmaršties pasaulį. Tas amuletas, kurį jis davė, buvo skirtas atverti Tamsos dimensijos vartams, o pro ten galima patekti ir į Užmaršties pasaulį. Tas, kurį dabar turėjo Melburnas, perkėlė iškart į Užmaršties pasaulį. Jis nebuvo tikras, kodėl Tasdaras pasunkino jai užduotį, pats juk niekada nesilankė Tamsos dimensijoje, bet neabejojo, kad tai kažkokio nedoro plano dalis. Be to, šis amuletas buvo tik vienas, jei jį atiduotų Arelai, patys negalėtų juo naudotis, kas šiuo metu būtų išties nepalanku.



– Apertum! – aiškiai ištarė Melburnas. Tuo metu amuletas žybtelėjo raudonai. Po to iš jo pasklido tiršta juoduma, apgaubdama jį lyg rūkas ir nugabendama prie Užmaršties pasaulio vartų. Jai išsisklaidžius, jis atidžiau įsižiūrėjo į priešais atsivėrusį vaizdą, tačiau iš visų pusių jį supo tik į tamsų dangų besistiebiantys medžiai.



– Miškas?! – garsiai nusistebėjo Melburnas. – Nieko nuostabaus!



Parankinis pagaliau pajudėjo iš vietos ir nužingsniavo keliu Juodosios pilies link. Vis dėlto, kuo toliau jis ėjo, tuo labiau ėmė gailėtis savo žodžių. Čia nebuvo šiaip miškas, o visa Šnabždesių giria, ir nors nesimatė nė gyvos dvasios, iš tiesų joje knibždėte knibždėjo šmėklų. Aplinkui sklido agonijos kupinos dejonės ir riksmai, atrodė, šmėklos bet kada išlįs lauk ir jį užpuls. Melburnas žinojo, kad jos turėjo gebėjimą jausti žmogiškąją esybę ir šiuo metu troško pasisavinti jo kūną, bet kol neatėjo vidurnaktis, nieko padaryti negalėjo.



Beminant tolyn keliu, Melburno dėmesį patraukė jo pusėn artėjanti juodakasė mergaitė. Tačiau vaikiška buvo tik išvaizda, iš tikrųjų jai jau labai daug metų, galbūt net daugiau nei Tasdarui.



– Atvykote pas Aladorą? – priėjusi artyn mandagiai paklausė ji.



– Turiu jam svarbią žinią, – trumpai paaiškino jis. – Mane čia pasiuntė Tasdaras.



– Aš jus nuvesiu, – mergaitė ištiesė Melburnui ranką. – Malonu susipažinti, aš Erinija.



Ji šypsojosi tokia nekalta šypsena, kad atrodė kaip paprastas vaikas, bet vos tik Melburnas palietė jos ranką, visu kūnu perėjo šiurpas, pajutus iš jos sklindantį tyrą blogį. Jam net atėmė žadą ir jis neprisistatė, tačiau Erinijai tai rūpėjo mažiausiai, daugiau nieko nesakiusi ji nusivedė svečią keliu. Visą tą laiką jie ėjo tylėdami, kol galiausiai pasiekė Juodąją pilį, ir Melburnas nužvelgė ją nuo viršaus iki apačios. Pilis buvo tokia pat akmeninė, kaip Tamsos tvirtovė, bet nesaugoma jokių gynybinių sienų, ją juosė tik aukšta mūrinė tvora. Vos žvilgsniui nuklydus žemiau, Melburnas pastebėjo prie durų stovintį vyrą. Veido tamsoje nesimatė, bet jis jau žinojo, kas jis, juk Užmaršties pasaulyje, be Aladoro, Erinijos ir šmėklų, daugiau niekas negyveno. Na, dar ir pakliuvusios sielos, tik ne visos čia užsibūdavo ilgai.



Erinija skubiai pravėrė vartus ir nubėgo per kiemą prie tėvo. Melburnas ėjo kiek atsargiau, nes aplinkui augo daugybė spygliuotų vijoklių su juodais, rožes primenančiais žiedais. Reikėjo saugotis, kad augalai neįsikibtų į drabužius, o kelias iki durų buvo labai siauras. Daugybė vijoklių sukosi ir aplink pačią pilį, kuri atrodė tarsi iš jų išaugusi. Aukštyn kildami vijokliai praretėjo, kol galiausiai liko tik akmeniniai bokštai. Jei taip ir toliau, greitu metu pilies visai nebesimatys.



– Tėve, pas tave lankytojas, – prakalbo Erinija. – Sakė, jį pasiuntė Tasdaras.



– Tasdaras? – pakėlęs akis jis atidžiai nužvelgė Melburną, bet šis nesutrikęs pagaliau žengė arčiau ir spustelėjo jam ranką.



– Malonu susipažinti, – prisistatė. – Melburnas.



– Aladoras, – trumpai šyptelėjo vyras, pasisukdamas durų pusėn. – Eime į vidų?



– Žinoma. Turiu žinių nuo Tasdaro, šiuo metu jis pats atvykti negali.



Daugiau nekalbėdami jie suėjo į pilį. Viduje, kaip ir išorėje, buvo taip pat tamsu, niekur nedegė jokios šviesos. Tačiau žingsniuodamas tolyn Melburnas juto, jog jie čia ne vieni. Vienu akies krašteliu jis pagavo tamsų šešėlį, pranykstantį už posūkio, bet netrukus jo dėmesys nukrypo į Aladorą, veriantį šiek tiek girgždančias duris. Jie įėjo į jaukią patalpą, kurią apšvietė tik iš židinio sklindanti ugnis. Erinija paliko juos vienus, o Aladoras parodė Melburnui prisėsti į vieną iš krėslų, esančių prie pat židinio.



– Taigi, kokiu reikalu pasiuntė Tasdaras? – padėdamas rankas ant porankių paklausė demonas.



– Pas jus visai neseniai turėjo užklysti viena ypatinga siela, – kaip ir suplanavo, pradėjo pokalbį Melburnas. – Tikriausiai suprantate, kad Tasdaras neleis taip paprastai jai patekti pas Mirties demoną.



– Kalbi apie jo dukterį, tiesa? – vienu lūpų kampučiu vyptelėjo Aladoras. – Taip, laikau ją pilyje. Kol kas negaliu nusiųsti jos į Pomirtinį pasaulį, bet neplanavau to daryti, nepasitaręs su Tasdaru.



– Privalote leisti jai grįžti į gyvųjų pasaulį. Tasdaras pažadėjo jums už tai dosniai atsilyginti.



– Negaliu grąžinti jos, kad ir kaip jis to norėtų. Ji pati turi įveikti šmėklas, ko dabar nepadarys, nes yra mano nelaisvėje.



– Labai gerai, nepaleiskite jos iki vidurnakčio. Kalbėdamas apie atlygį, turėjau omenyje tai, kad vietoj Ravenos sielos gausite kitą. Šiąnakt kartu su amuletu jos atsiimti atvyks Arela, ji ir bus tas atlygis.



– Tasdaras atiduoda man savo žmoną? – užsimesdamas koją ant kojos nusijuokė Aladoras. – Įdomu.



– Žinoma, ji nepaklius į Pomirtinį pasaulį, nes atvyks ne kaip siela, bet jei gerai pamenu, po vidurnakčio turėsite galimybę paversti ją šmėkla, o tada ji niekada neištrūks iš Užmaršties pasaulio. Tasdarui tai būtų labai palanku, nes Arela daugiau nebesipainiotų jo kelyje, o Užmaršties pasaulį papildytų dar viena šmėkla.



– Taip, kuo daugiau jų gaunu, tuo stipresnis tampu, – pridūrė demonas. – Bet iš kur man žinoti, kad ta šmėkla duos man daug naudos?



– Iš pažiūros gal taip neatrodo, nes Arela nemoka išnaudoti visų savo galių, bet iš tiesų ji labai stipri, juk pats žinote, kad jos protėviai kilę iš Fantazijos. Jeigu kaip nors pavyktų tas galias prižadinti, Arela galbūt atstotų net kelias dešimtis šmėklų.



– Net kelias dešimtis šmėklų? – susidomėjęs kilstelėjo antakius jis, tik dar giliau įsmigdamas į savo krėslą. – Pasakyk Tasdarui, kad sutinku su jo pasiūlymu.



– Nujaučiau, kad jus tai sudomins, – Melburnas nukreipė neįprastai ramų žvilgsnį į ugnį. – Dabar nėra kliūčių įvykdyti likusią plano dalį...