Naktimis man sapnuojasi gimtas miestelis,
Ta trobelė, kurioje aš laiminga buvau.
Obelys, tarsi nuotakos, vyšnios nubalę,
O tarp jų – savo Mamą matau. 

Ji man šypsosi, kalba taip švelniai, taip švelniai,
„Dukra, šaknys čia – mūsų – didžiausia prasmė.
Nepamiršk, gimdami po dangum vietą pelnom, 
Artimus maldose paminėk“.

Nubundu, meilės žodžiai upe išsilieja,
Dabinu tuos, kadaise kuriuos pažinau.
O Pavasaris – šelmis žiedlapius sėjantis,
Kužda man, lyg vyšnia pražilau.