Derybos dėl akių ar dėl aukos,
Kurias pasirenka žemiški dievai,
Dar ne viena širdis balsu raudos,
Arba nutils per amžius amžinai.
 
Garbiname visokio plauko nevykelius,
Nereik daug proto, darbo, tik jėgos,
Kad aptaškyt purvu kaimyno langus,
Paskelbt be proto, be garbės, gėdos.
 
Taip avis skerdžiama įvaroma į gardą,
Belieka tik aštrų peilį pakišti po kaklu.
Kaltų nėra, nors ir ne kruvinos jų rankos,
Bet nepadarė, ko prašė pasmerkta auka.
 
Artėja Velykos, Didi Prisikėlimo šventė,
Viltis, kad mūsų aukos nėra beprasmės,
Kad pasiaukojimas, tikėjimas ir kilni drąsa
Padės pasauliui nusimesti nevykelių naštą.