Palinko žiedeliai nuo vėjo,
Nuo šalto, iš Šiaurės užklydusio.
O taip jie sodely žydėjo!
Kas rytą daugiau vis pražysdavo.
 
Taip viskas šioj žemėj trapu,
Nesulaikomai keičiasi, kinta.
Pasidžiaugi oru šiltu,
Pažiūri, kitą dieną jau sninga.
 
Atrodo, kad laikas neina,
O lekia pašėlusiais šuoliais,
Pasaulis kas metai mainos,
Vis žemyn ir žemyn nupuola.
 
Pavasario lauki gražaus,
Tikies vasarėlės šiltos,
Saulėto ir giedro dangaus
Be debesio juodo, audros.
....................
Tik, žmogau, nežinai, kada šalnos užpuola,
Kada niauksis padangė ir kryžiuosis žaibai,
Kada žinią atneš tau neramią ir juodą
Politikos šėlsme pasiklydę tarnai.