Žina išvargusi sėdėjo ant lovos ir žiūrėjo į visiškai bejėgį Gordoną. Prieš kelias minutes ji baigė perrišti tvarsčius, negalėdama atsistebėti, koks jis stiprus, juk praradęs dalį savo galių ir pralaimėjęs Melburnui kovoje vis dar liko gyvas. Nors jaunoji moteris šio vyro visiškai nepažinojo, dabar žvelgė į jį su užuojauta. Keli jo veido bruožai priminė Persėją ir ji įsitikino, kad jie iš tiesų broliai. Savo šeimos ji neturėjo ir visą laiką gyveno Dangiškuosiuose rūmuose, bet puikiai žinojo, jog Persėjas jautėsi prislėgtas, nes nesugebėjo padėti Gordonui, ypač po to, kai jie taip ilgai nesimatė. Tačiau ir pati Žina dar nebuvo tikra, kaip jį pažadinti ir išgydyti žaizdas, tegalėjo tik patvirtinti kitų žodžius, kad kažkas jam trukdė pabusti. Ji bandė prasibrauti pro tą keistą jo aurą gaubiantį blogį, bet kol kas tai nedavė jokių vaisių, o ir nebuvo tekę matyti nieko panašaus, tad užtruks, kol ras išeitį.



Vis dėlto, Žina vieną dalyką išbandyti galėjo, nes kad tai padarytų, nereikėjo brautis pro tą nepaaiškinamą skydą. Visų pirma ji turėjo išsiaiškinti, ar Gordonas iš tiesų Užmaršties pasaulyje, tada žinos, ar reikia skubėti ištraukti jį iki vidurnakčio. To ji bijojo labiausiai, juk galbūt nesugebės rasti išeities laiku. Tačiau stengdamasi nesijaudinti, moteris ištiesė ranką virš Gordono. Iš pradžių lyg ir dvejojo, po to prisislinko arčiau ir jos ranka nedrąsiai nusileido jam ant kaktos. Ji privalėjo įsibrauti į jo sąmonę ir pamatyti tai, ką matė jis, turėjo surasti jo sielą, tada galbūt greičiau sugalvos, ką daryti toliau.



Užmerktų akių vokai vos vos virptelėjo. Žina regėjo tarsi viesulas praskriejančius vaizdus, viską, kas skyrė ją nuo Užmaršties pasaulio. Pro ją pralėkė storiausi ledynai, aukščiausi kalnai ir giliausios upės, kol galiausiai vaizdas sustojo ties viena vieta. Dairydamasi aplinkui, moteris suprato atsidūrusi ten, kur reikia. Užmaršties pasaulyje ji niekada nesilankė, bet kaip žynė daug ką apie jį žinojo. Visos tos šmėklos ir pajuodę medžiai kėlė šiurpą vien apie juos pagalvojus, tačiau dabar ji stengėsi susitelkti ne į tai. Kol šmėklos neaptiko jos sielos, turėjo kuo skubiau rasti Gordoną. Jautė jo esybę jau visai čia pat, bet aštrus skausmas privertė surikti iš skausmo. Pramerkusi akis Žina suvokė grįžusi atgal į savo kūną. Vis dėlto jie buvo teisūs, jo siela klaidžiojo Užmaršties pasaulyje, bet jai nepavyko prie jos priartėti.



– Viskas bus gerai... tu su mumis, – sukuždėjo žynė, kai Gordonas suraukė antakius ir tarsi apimtas skausmo pakreipė galvą į šoną.



Saulė jau leidosi į vakarus ir savo spinduliais apdovanojo lietaus išsiilgusią žemę. Kaštoniniai moters plaukai krito ant dailaus veido ir krūtinės, o rankos eilinį kartą pakilo virš Gordono, stengiantis prasibrauti pro jo aurą gaubiantį blogį. Tačiau kad ir kaip sunkiai ji dirbo, blogis gaubė Gordoną tarytum nepralaužiamas magiškas skydas. Bet Žina vilties neprarado. Jeigu jis reagavo į skausmą, vadinasi, jo siela nepažeista ir dar įmanoma jį išgelbėti. Tik problema buvo gerokai nusilpęs jo kūnas, ir tai nedavė ramybės labiausiai. O jeigu ji pabandytų duoti jam bent dalį savo galių? Ar to užtektų, kad jis pagaliau pabustų? Žina tuo labai abejojo, bet nieko geresnio nesugalvojo.



Patekęs pro langą saulės spindulys nuslydo pavargusiu veidu, o ji nė nekrustelėjo, sėdėjo susitelkusi į užduotį, nenorėdama nuvilti nei Persėjo, nei kitų, kurie ja pasikliovė. Energija iš lėto sruvo per pirštus ir keliavo į Gordono kūną. Bet netrukus neramus jos žvilgsnis nukrypo į langą. Juos supo keistai įtartina tyla ir ji neabejojo, jog tai tik tyla prieš audrą. Nebegalėdama pakelti įtampos pakilo, ir tik tada suvokė, kad kažkas negerai, tačiau kas? Ji privalėjo liautis panikavusi ir suimti save į rankas, juk nuo jos priklausė žmogaus gyvybė, tad susikaupusi stengėsi nustatyti, iš kur tiksliai sklinda visas tas blogis. Vis stiprėjanti energija po truputį plėtėsi, tokiu būdu užgoždama Gordono energiją, ir Žina nustėro iš siaubo, intensyviai galvodama, kokių dabar imtis veiksmų.



– Ne... – purtydama galvą sukuždėjo ji, supratusi, jog nieko neišeis. – Negali būti...



Persigandusi žynė puolė iš kambario virtuvės link, kur paskutinį kartą buvo Arela su Eliza, ir staigiai pravėrusi duris vos nesuklupo ant kelių.



– Gordonas... – sunkiai atgaudama kvapą išlemeno ji. – Man reikia jūsų pagalbos.



– Kas atsitiko? – pašoko nuo kėdės Arela. – Kas jam?



– Aš.. aš pajutau... jo energija senka, jeigu jam nepadėsime...



Daugiau nieko nereikėjo sakyti ir Arela pasibaisėjusi išbėgo pro duris, o Eliza nedelsdama nuskubėjo iš paskos. Netrukus jos pasiekė kambarį ir abi vienu metu puolė prie lovos. Žina neatsilikdama sekė po jų.



– Man atrodo, kad Gordonas... – drebančiu balsu sukuždėjo ji, uždėdama abi rankas jam ant krūtinės. – Jis nekvėpuoja, turime penkias minutes! Kažkas nutiko jo sielai, privalome pamėginti padėti jam įveikti tą gaubiantį blogį, kitaip jis išsiurbs visą energiją.



Nuo šių žodžių Arelos širdis suspurdėjo iš jaudulio.



– Ir kaip mums tai padaryti?



– Nežinau, ar pavyks, bet pabandykime paleisti į jo kūną kuo daugiau magiškos energijos, kad jis galėtų įveikti tą blogį pats.



– Tu tikra? – suabejojo Eliza. – Ar didelis kiekis energijos jam nepakenks?



– Galbūt, bet vis geriau, nei nieko nedaryti ir leisti jam mirti, ar ne?



Bandydama suvaldyti savo jaudulį, Arela stipriai sugniaužė kumščius, kad net nagai įsirėžė į odą, o Elizai pakėlus virš Gordono rankas susivokė padaryti tą patį. Juk turėjo griebtis visko, kas jos jėgoms, kad jį išgelbėtų, jausmams laiko nebuvo. Žina tuo metu visą savo dėmesį skyrė tik Gordonui, stebėdama kiekvieną menkiausią pasikeitimą. Jo energija iš lėto blėso, bet netrukus ją pakeitė kita, sklindanti iš trijų moterų rankų ir taip palaikydama jo gyvybę.



– Nagi, kvėpuok pagaliau, – tyliai maldavo žynė, atiduodama jam paskutines savo galias. – Nepasiduok taip greitai...



– Mūsų galių neužteks, – konstatavo Arela. – Nueisiu pakviesti Persėją ir Aristėją.



Nė viena nieko nesakė, tad ji skubiai patraukė rankas ir pasišalino iš kambario. Elizos ir Žinos galių nepakako, kad įveiktų tą blogį, ir Žina ėmė nerimauti, jog jie nespės laiku, bet sulig ta mintimi pasirodė Persėjas ir Aristėjas. Visai be žodžių jie vienu metu sudėjo rankas Gordonui ant krūtinės. Arela taip pat grįžo į savo vietą, nors jau buvo išnaudojusi beveik visą savo energiją. Kad ir kokia įtampa tvyrojo ore, Žina niekaip negalėjo atsistebėti, kokie šie žmonės vieningi ir pasiryžę padaryti bet ką, kad tik išgelbėtų Gordoną. Jų dėka, jo kūne dabar buvo susimaišiusios kelių žmonių energijos ir, atrodo, jį gaubiantis blogis pamažu ėmė slinkti į šalį.



– Pavojus gyvybei nebegresia, – atsikvėpė žynė, stebėdama, kaip tolygiai kilnojasi jo krūtinė, ir jos rankos palengva atsileido.



– Jeigu ne tavo greitai reakcija, jis jau būtų miręs, – Persėjas menkai šyptelėjo, švelniai perbraukdamas jai per petį.



– Jeigu ne jūs, nebūčiau jo išgelbėjusi, – išraudo moteris. – Dabar, kai ta aura dingusi, galime jį išgydyti, o tada jis grįš iš Užmaršties pasaulio.



– Aš jį išgydysiu, – suskubo Arela. – Dar turiu šiek tiek energijos.



– Žinoma, bet labai nepersistenk, pasilik jos dalį ir sau.



Toji daugiau nieko nesakiusi pasilenkė prie Gordono. Žina stebėjo, kaip jos miklūs pirštai prasegė jo marškinių sagas, bandant priartėti prie žaizdos.



– Negaliu patikėti, pritrūko vos kelių akimirkų ir būtume visam laikui jį praradę, – Aristėjas atsirėmė į komodą, pažvelgdamas tiesiai į Žiną. – Tu tikra, kad jis greitai pabus? O jeigu Aladoras spėjo ką nors padaryti?



– Jeigu būtų padaręs, jis jau būtų nebegyvas, – tikino ji. – Tikriausiai tas blogis ir buvo jo darbas, bet dabar Gordonui nebegresia joks pavojus.



– Palauk, bet argi jis neturėtų įveikti visų tų šmėklų, kad sugrįžtų? – kilstelėjo antakius jis.



– Taip, bet su mūsų duotomis galiomis jam nebus sunku tai padaryti, o kai siela bus pakeliui į kūną, Aladoras jau nebegalės jam pakenkti. Dabar belieka tik laukti ir tikėtis, kad Gordonas greitai grįš, nes ta energija, kurią jam davėme, ilgai neišsilaikys.



Pagaliau galutinai nurimęs, žynys prisėdo ant kėdės. Tuo metu koridoriuje pasigirdo neramūs žingsniai ir Arela metė išgąstingą žvilgsnį į Elizą. Jai nespėjus nieko pasakyti, pro duris įpuolė Goda, o šalia jos tarpduryje sustojo ir Agnesė.



– Aš mačiau... – išsigandusi išlemeno Goda, įsmeigdama akis į Gordoną. – Mačiau Aladorą... jis kažką padarė mano tėvui, tiesa? Ar jam viskas gerai?



– Nesijaudink, pavojus praėjo, – guosdama ją švelniai nusišypsojo Žina. – Galbūt Aladoras jį ir surado, bet daugiau nieko nepadarys.



– Manau, turėtume kuriam laikui palikti jį ramybėje, – rūpestingai apklodama Gordoną antklode prakalbo Arela ir pamojo ranka durų pusėn. – Čia per daug žmonių.



– Aš liksiu ir pasakysiu, kai jis pabus, – artėdama prie lovos lengviau atsikvėpė Goda.



– O aš grįšiu pas Feliciją ir Ariadną, – tarė Aristėjas. – Vis dar bandome rasti burtus, kaip padėti Linai.



Arela tik linktelėjo ir išėjo iš kambario, nulydėdama jį pranykstantį už koridoriaus posūkio, o pati nuskubėjo į virtuvę. Aristėjas buvo teisus, trūko tiek nedaug ir jie būtų praradę Gordoną. Nuo tokios minties tik dar labiau suspaudė širdį. Užteko ir to, kai visus metus manė, kad jis miręs. Tada gyvenimas atrodė beprasmis, nes nebeturėdama su juo ryšio juto tik begalinę tuštumą širdyje. Gerdama stiklinę vandens, moteris vos įstengė sulaikyti ašaras, tik šį kartą ašaros buvo ne skausmo, o džiaugsmo.



– Matyt, Goda turi labai stiprų ryšį su savo tėvu, jei įstengė jausti ir matyti tą patį, ką ir jis, – staiga prakalbo virtuvėje pasirodžiusi Žina.



Arela braukdama ašaras priėjo prie lango, nenorėdama, kad ji tai matytų.



– Taip, juk kiekvienas vaikas yra susietas su savo tėvais nuo pat gimimo, nori to ar ne, – skubiai atsiliepė ji. Vis dėlto, pati taip ir nesužinojo, kas yra tikrieji jos tėvai ir jokio ryšio su jais neturėjo, tad galbūt jie jau seniai mirę. Tuo pačiu jai buvo liūdna, kad likimas jų niekada nesuvedė, bet visą gyvenimą praleido be jų, tad kodėl išvis apie tai galvojo? Be to, jei jos tėvai būtų čia, Tasdaras būtinai tuo pasinaudotų...



– Ar tau viskas gerai? – pastebėjusi paraudusias jos akis sunerimo žynė.



– Taip, žinoma, aš tik džiaugiuosi, kad Gordonas gyvas. Nė nežinau, kaip atsidėkoti tau už tai, ką dėl jo padarei.



– Man nereikia jokio atlygio, svarbiausia, kad jam viskas gerai, – nuoširdžiai nusišypsojo moteris. – Jeigu Goda teisingai suprato, jo siela pakliuvo pas Aladorą. Deja, nežinau, kas tiksliai ten nutiko, bet tikiuosi, jog Gordonas pats papasakos plačiau, kai pabus.



– Aš irgi, – pritarė Arela. – Nors šiuo metu jo būklė prasta, galbūt jis sugalvos, kaip ištraukti Raveną iš Užmaršties pasaulio.



– Raveną? – kilstelėjo antakius Žina.



– Taip, ji mano dukra. Abejoju, ar jai pavyktų padėti taip pat, kaip ir Gordonui, Tasdaras sakė, kad paprastas išgydymas neveiks, nes jai pakenkė Tamsos karalystės blogis ir norint ją atsiimti reikia keliauti į Užmaršties pasaulį.



– Nieko blogo neatsitiks, jei pamėginsiu. Man tik reikia pailsėti ir atgauti prarastą energiją, tada galėsiu pažiūrėti, kokia jos situacija, gerai?



– Žinoma, – nusibraukusi paskutines ašaras ji pasitraukė nuo lango. – Ačiū, kad padedi, man tai labai svarbu.



– Nėra už ką, toks jau žynių darbas.



– Ką gi, kol Gordonas dar nepabudo, pažiūrėsiu, kaip laikosi Ravena, o tu ilsėkis, kiek tau reikia, nenoriu, kad pervargtum.



Daugiau nieko nesakiusi, Arela skubiai paliko virtuvę ir be garso užlipo laiptais. Kambaryje tvyrojo prietema, bet nesivargindama įjungti šviesos moteris priėjo prie lovos ir atsiklaupusi šalia švelniai suėmė dukters ranką. Mėlynos jos akys buvo stipriai užmerktos, veidas išbalęs, tačiau dabar ji nieko nesugebėjo padaryti, kas labiausiai ir skaudino. Nejaugi iš tiesų Tasdaras nė kiek negalėjo padėti? Ar išvis varginosi, ieškodamas geresnio būdo? Arela pradėjo abejoti, ar Ravena tikrai jam tokia svarbi, kaip jis sakė, juk panorėjęs jau seniai būtų ištraukęs ją iš Užmaršties pasaulio.



Nejučia jos žvilgsnis nukrypo į lentynėlėje pastatytą nuotrauką, kur ji stovėjo apsikabinusi Tasdarą ir plačiai šypsojosi. Nė pati nežinojo, kodėl jos neišmetė. Galbūt dėl to, kad tai buvo paskutinis prisiminimas iš tų laikų, kai jautėsi išties laiminga. Bet visa tai buvo melas. Visas jos gyvenimas buvo melas, iš kurio niekaip nesugebėjo išbristi ir kas kartą klimpo vis giliau. Tos nerūpestingos, praleistos su Tasdaru dienos jai atrodė vienos iš geriausių, tada jis sugebėjo parodyti, kad panorėjęs gali būti geras, tačiau jo demoniška prigimtis darė savo.



Staiga Ravenai ant kaktos žybtelėjo Agja ir Arela išsigandusi atsitraukė, su siaubu stebėdama dukterį. Kas tokio nutiko, dėl ko taip sureagavo jautriausias jos taškas?



– Ravena, ar girdi mane? – drebančiu balsu sukuždėjo moteris. – Nebijok, greitai padėsiu tau iš ten ištrūkti, man tik reikia trupučio laiko.



Agja nustojo žibėti, tačiau Arelai lengviau nepasidarė. Ji jau lenkėsi arčiau dukters, bet aštrus skausmas smilkiniuose privertė ją susiimti už galvos. Skausmas buvo toks stiprus, jog nebegalėdama tverti ji prarado pusiausvyrą ir krito ant grindų, tuo pačiu prarasdama ir sąmonę.