Kol ateisiu
Aš ties kauburiu linkusi: nešk, –
Virpa vaško žvakė, meldžiu, –
Mamai mano linkėjimus, nes
Iš širdies jai ramybės linkiu.
Pasakyk, kad prisimenu ją,
Įdavė ką, širdy nokinu.
Laimė lanko, kai glosto sapne,
Į vaikystės namus pareinu.
O juose kvepia duona šviežia,
Užu stalo – veidai artimų.
Jie dar juk nepalikę manęs, –
Tarsi žvaigždė spindėti imu.
Virpa žvakė, nes ji už mane
Neša šviesą sielai brangiai.
Atminties puošiu kapą gėle:
Kol ateisiu, žydėk jai vienai.