Saulė nebešvies, kaip pernai vasarą prie plento,
Kur tyliai su smailiom kepurėm Goblinai sedėjo.
Ir pajuodusiom akim mane nužiūrinėjo.

O jei vėl saulė kils iš po pajuodusio dangaus vagono,
Tai ten, kur pernai vasarą prie plento buvę,
Goblinai nuteps ją vėlei už ragų.
Kad akys tamsoje geriau suliptų.
Ir nieko atminty nebepaliktų.

Saulė nebešvies, kaip pernai vasarą prie plento,
Kur goblinus smailiom kepurėm sapnavau...
Tik keistas traukinys virš sprando pravažiuos,
Vagonas juodas sapnus pamestus skaičiuos.