Pavasaris pro žiūrinčio akis —
Tiktai gėlių smulkmė arba dangaus giedra nukritus šukėm.
Kai viskas būta, kas bepasakys,
Kokie jausmai svajotojams dviems lūkestingai plūsta?
Ir kam kalbėt, jei norisi giedot,
Jeigu pražysta ir Erdvė, ir Laikas,
Kai sužinai, kam tu save išdrįsi dovanot,
Kaip būtyje aptiksi savo EGO saiką?
Ne, tai ne gėlės menkos,
Tai — tikrai dangus.
O ten, pamiškėje, aistringai gervės trimituoja.
Pavasario sapnai...
Nenoriu atsibust.
Eini šalia.
Dangus po mūsų kojom...