Nenuskyniau

Į sapną atėjau be akinių –
Narcizai, pienės – kažin kas žydėjo,
Ir juslėms paruoštas jaunatviškas meniu
Atminti leido, kaip džiugu veikėjui.
Neabejoju, kad pavasarį rinkaus –
Viltingą lūkestį ir Laiko plačią Erdvę.
Aistrų fontanas – iki pat dangaus,
O ilgesiai – svajoms veržlioms užgerti.
Atsibudau su tvinksniais sujauktais.
Už lango brėško pilkas kovo rytas.
Štai akiniai, tie mano akiniai.
Tik jie žydėjimo neleidžia pamatyti...
Gerklė išdžiūvusi tarytum dykuma,
Galva vatinė, uodaga – švininė.
Likutis sapno primena, kad aš esu mama,
Todėl žydėjimo sapne aš nenuskyniau.
Nijolena