Švis Velykų rytas

Prie medinio kryžiaus – Motina suklupus,
Tarsi iš krūtinės širdį jai išlupo.
Sūnus nusvarinęs galvą, vinim geltas,
Kūnas jo žaizdotas aukštai ant jo keltas.

Ji juk dar nežino, kelsis Visagalis,
Netelpa skausmuose: už tave, sūneli,
Duobėn atsigulčiau, mirtis – draugė būtų, –
Sūriom ašarėlėm juodą žemę sūdo.

Gedulas, lyg jūra iš krantų, jos liejas,
Atėmė brangiausią, kurį taip mylėjo.
Prikaltas prie kryžiaus, pražudytas vaikas, –
Baltą rankšluostėlį ji rankelėj laiko, –

Kai tiktai pasieksiu, juo – žaizdas aprišiu,
Ašarom nuprausiu, į glėbį sugrįš jis.
Ji juk dar nežino, sūnus – Visagalis,
Švis Velykų rytas, kelsis meilės keliui.
žemaitukė