Patižusio atodrėkio vilnis...
Karšinčiau, kelk iš kelio tyžtančio atidaužytas kojas.
Kada tavasis kiemas tapo per toli?
Juk sapnuose ir atminimuose skrajoji?
Atsagsto kailinius įsidienojus spindulys.
Pirmiau pabudo uodas, negu musė...
Trumpėja sąrašas, ko nori, ką gali,
Ir supranti, kad greitas nebebūsi.
Skrendi? Krenti... Ak, ta drumsta vilnis,
Kaip namo slenkstis, kurs staiga užaugo.
Įsišaknyjai, jei ilgai guli?
Sula pasibaigė? Nektaro nėr. Tik raugas.
Jo pasigedę grįžta vis rečiau,
Nes savo duoną kasdieninę minko.
Vilnis atodrėkio tuoj ūžtels ir nuplaus
Tą, kam pavasario skubėjime nelinksma.