Dar pasitaiko, kai tariu –
esą, jau nelabai svarbu,
kas ten – už lango lig dausų
ar iki horizonto pakraščių;
Šalelėj šioj, kurioj esu,
peizažai kuriasi savaime –
jei ir norėčiau ką pamesti,
deja, deja...

Šioje šalelėj fizikos per daug,
kad būtume kurti jos negirdėti.
Jau senokai (nors neatrodo taip)
nesugaudžia bažnytiniai varpai,
o pastebėk, kaip išmintis čia būti įsitaisė –
Kabelių sodžiuje, (o ir parapijoj)
nėra žmogaus galvos, kuri be Jono Grigo.
Nereikia jo ieškot kažkur po Vilniaus mūrus,
įsiklausau ir išgirstu:

  – Energija, Prany, iš niekur ji neatsiranda
ir ne – iš – nyyyksta,
tik forma jos viena į kitą virsta.

– Na taip, na taip,
Panašiai kaip pragaras – į dangų
ar priešingai: dangus – į pragarą, –
atsiliepiu ir aš, 
ne kažin kiek tos fizikos ragavęs,
tačiau parapijietis jam

Šitoj šaly, kurioj esu
peizažai kuriasi savaime
ir tai nereiškia,
kad dėlto nunyko ar nunyks dievai –
medalioną kabinu ant kaklo,
jog „Dievas su mumis“

Nepasakysiu, kad laimingas,
bet kad nelaimėlis – taip pat.

Jau ir anksčiau mėginęs ją įvardinti kažkaip
žinodamas, kad šitokios šalies
žemėlapyje nesurasiu,
nors skauda, peršti kaip žaizda
nepaisant kaip toli – arti,
oi ne,
ne pamotė man, pakraštėli Lietuvos, esi,
o kai į dangų kyla vyturiai,
tai kailinių nereikia.