Pabūkim vasaroj, brangus, ir pakvėpuokime į tylą, 
Kalbėkim maldą tyloje, kai žodžiai ilgesiu pabyra, 
Kai krenta vandeniu kriokliai pasaulio didelio pavėsy, 
Tu ten stovėsi nebylus ir aš ten akmeniu stovėsiu.

Įkaista saulėje stogai per dieną merką akį dangui
Ir nebyliai visi kartu tyloj susirenka po langu, 
Beržyne gegute kukuos maža paukštelė — volungėlė,
Tik nežinosi vėl, brangus, kaip skaudžiai mano širdį gėlė.

Pabūkim vasaroj sapne ir sau prisiekim nepaklysti, 
Ten kur šile balti beržai ir kur nubėgusi jaunystė, 
Nuleidus  mėlynas akis tavęs pažinti nenorėsiu,
Tik mėgautis baltais žiedais ir atilsiu beržų pavėsy.

Įkaista saulėje stogai, vienatvės skausmas saujoj byra, 
Pabūkim atvirom širdim ir pakvėpuokime į tylą.