Ferburgas skendėjo keistoje ramybėje. Miestas buvo įpratęs prie didesnių ar mažesnių ginkluotų vyrų būrių, tad grįžtantys kariai iš pilies gynybos jų stebinti neturėjo. O pasitikti juos susirinko nedidelė minia gyventojų. Tie kurie susirinko norėjo pasisveikinti su grįžusiais vaikais, vyrais ar tėvais. Tačiau ne visi vyrai grįžo ir jų sutikimą pasitiko ašaros ir gedulas. Gal čia ir buvo tos keistos ramybės priežastis.
Miestelėnų ašaros iškarto pakeitė miesto gyvenimą. Iš trijų šimtų ferburgiečių karių grįžo arti septyniasdešimt ir iš jų apie pusė sužeistų. Sužeistuosius ėmėsi laiminti šventikai, stovėję prie vartų. Pagrindinis miesto šventikas suglaudęs rankas meldėsi, kiti, jo šventieji tarnai laimino grįžtančius, šlaikstė juos vandeniu.
Karfaitas su nebylia Harkino ir Ivo palyda traukė iki rūmų prie kurių juos pasitiko burmistras Miglovaras. Pasirėdęs ryškiais, storais drabužiais ir kvepiantis kaip vaisių maišas jis nusilenkė:
- Jūsų kelionė buvo nelengva, lorde- prabilo jis- tuoj paruošime jums vonią ir pietus.
Į Ferburgą jie keliavo dar tris dienas po pasalos prie Varnų viršūnės. Jų grupė buvo sumažėjusi, tačiau sužeisti kariai sulėtino kelionės tempą. Paskutinę dieną badavo ir kentė troškulį, nes atsargos buvo pasibaigę. Kas nesudegė ir nebuvo sunaikinta, išseko kelionės metu.
  Geresnė žinia buvo ta, kad Harkinas su kiekviena diena atsigaudavo vis labiau ir į miestą grįžo kur kas geresnės būklės, o kas dar liko matyti, tai stipriai sumuštas jo veidas.
Tuoj varginanti kelionė buvo baigta. Tačiau visų mintyse išliko vaizdai po kautynių. Galybė kūnų paliktų tysoti lauke, kas ten užklius pamatys vaizdą, kurio nepamirš visą gyvenimą:
- Labai rūpestinga, Miglovarai- nuo žirgo nužvelgė ironiškai nusišypsojęs Karfaitas – esame dėkingi – pietietis buvo čia pat, ganėtinai žvalus, tik akys pervargusios. Jis negėrė nuo mūšio prie pilies dienos – jis pasirūpins mūsų žirgais.
- Žinoma, lorde- atsakė Miglovaras – leiskite jums padėti, tuoj duosiu komandą ir jie padės jūsų pietiečiui.
- Būtų maloniausia už viską šiame pasaulyje- pridėjo Ivas iš Miegančio drakono – po šios kelionės ir kovos mano nugara mane žudo.
- Aš pasirūpinsiu kariais – prabilo Harkinas – juos pagydysime ir duosime poilsio.
- Jais rūpintis galite pilyje – pasisiūlė burmistras.
-Tai būtų didžiulė garbė – sargybos kapitonas linktelėjo galva.
Karfaitas nušoko nuo žirgo. Vadžias perdavė Ivui ir pats nuėjo į rūmus. O netrukus jau sėdėjo savo darbo kambaryje. Pro langą sklendė dangų kaustantys pilki, šalti debesys.
Prieš jį ant stalo gulėjo keletas laiškų, kuriuos atnešdavo tas pats išminčius ir matyt čia palikdavo. Ant pirmojo pasipūtėliškai išspaustas buvo Heimerholų šeimos ženklas vaizduojantis kardų lietų. Rudame vaške nesimatė tik giminės žodžių DIEVAS. KARALIUS. ĮSTATYMAS. Laiške Grisfordo karalius kvietė Karfaitą atvykti į Orleną. Ten jam būtų iškelta puota jos metu būtų pasveikintas atvykęs į šiaurę, mat karaliaus žodžiais, jis, užtikrins čia taiką. O taip pat, didžiulė padėka už krašto išvalymą nuo esgariniečių. Laišką karalius užbaigė žodžiais linkiu jums pergalės prie Haiverno, Dievas su jumis. Dar nežinant mūšio pabaigos, karalius įtarė, kad Karfaitas laimės.
Sekantis laiškas buvo iš Bismurko. Didysis šventikas kviečia visus tikinčiuosius melstis ir aplankyti visas tris Bismurko šventyklas. Karfaitas nusišypsojo, prisiminė dieną kai jie su šventiku susitarė, kad Folkmarų vedamos pajėgos į Bismurką nesikėsins. Kaina viso labo buvo tik religija. Karfaitui ji buvo priimtina.
Sulaukęs, kol Didysis Bismurko šventikas atliko apeigas ir pripažino Efinduilėjos tikėjimą nenusikalstamu, paliko pinigus ir išvyko atgal į Vesiją. Tai jam buvo labai paprasta užduotis, o monetos dar kartą viską išsprendė. Efinduilėjos tikėjimo pripažinimas buvo didelė jo pergalė ir tai patraukė į šalį daug priešų.
Pietuose panašu nuotykių netrūko, jis gavo laišką iš karaliaus Arhaifo. Atsargiai sulaužęs karaliaus antspaudą jis perskaitė paties karaliaus ranka parašytą laišką, kad Rovenijos karaliumi turėjęs tapti Helmutas Ogburnas buvo nužudytas. Karfaitui nurodoma būti pasiruošus, vykti į pietus. Karalių kamuoja bloga nuojauta. Savo laišką karalius užbaigė žodžiais Telydi tave Efinduilėjos gailestis.
Karfaito akys mėtėsi tarp užrašytų raidžių. Helmutas miręs, tad tai išsprendžia sosto paveldėjimo klausimą. Jis juk buvo jaunesnysis sūnus, kurį norėjo jėga į sostą pasodinti Arhaifas, o tai būtų neišvengiamai vedę prie nesutarimų, gal net sukilimo ar pilietinio karo. Reinas Ogburnas teisėtas paveldėtojas, bet netinkamas karaliui. Reinas aršus ir ambicingas. Jis nuo seno priešinosi ir tėvo politikai, kai šis nusilenkė Folkmarams. Nebent karalius turi kitų planų, kitaip neturėtų kamuoti jo bloga nuojauta.
Jis numetė skaitytus laiškus ant stalo, kitus paliko gulėti ir užvertė galvą. Giliai atsiduso ir pasitrynė akis. Buvo pavargęs.  Perėjo į miegamą kambarį ir nors pro langus skverbėsi šviesa. Pagaliau nusimetė tuos sunkius, sulankstytus šarvus. Jie krisdami ant grindų prakirto medį ir sukėlė dulkes. Nusirengė pilnai, kol liko ant lengvų, plonų drabužių ir patraukė į lovą.  Nors artėjo žiema, jis buvo visas prakaituotas ir sušilęs.
Užmigo greitai.
Savo sapnuose, kurie jį tada užpuolė klampojo per pelkę. Dvokė dvėseliena ir dūmais. Mūšio kvapai. Pasidarė trošku. Beribė pelkė iš visų pusių maišėsi su dangumi.
Žingsniavo amžinybę. Pelkė darėsi vis klampesnė ir kiekvienas žingsnis vis sunkesnis. Jo akys sekė kojas, o pakėlus žvilgsnį pasimatė bokštas. Pasviręs, yrantis ir griūvantis. Labai priminė bokštą išsiuvinėtą ant Ferburgo vėliavos. Jo akys pastebėjo krentančią plytą. Bokštas linko į vieną pusę. Kuo arčiau ėjo prie bokšto, tuo labiau temo. Pelkę gaubė keista, violetinė, karališka migla, žaliais žaibais skaldoma į šipulius. Atsargiai žingsniuodamas priėjo bokštą.
BŪM. Pasigirdo griaustinis ir viskas nušvito baltai. Karfaitas net pritūpė, jo keliai akimirkai pasidavė.  BŪM. Balta šviesa išnyko tarsi užgesinta žvakė ir pelkė pasirodė išdžiūvus. Bokštas drebėjo kaip apimtas siaubo. Staiga jo durys šovė iš vyrių ir nulėkė tolyn, o Karfaitą pasiekė tamsos pliūpsnis. Kaip prašvinkęs maita vėjas. Jis pradėjo dusti.
Duso ir galiausia pabudo gaudydamas orą. Jo kūnas drebėjo. Tas pliūpsnis buvo toks galingas. Tokią jėgą turėjo tik vienas...
Kazaras.
Didysis šiaurės miestas iš lėto niro į vakaro tylą, o saulė dar skleisdama paskutinius rudens spindulius leidosi už bekraščių lygumų. Saulei visiškai nusileidus greitai atšalo. Jis nelaukė tarnų ir pats užsidegė miegamam kambaryje žvakes ir židinį.
Vonia buvo puiki. Atpalaidavo visą jo kūną, o vanduo maloniai sušildė. Akimirką Karfaitas pagalvojo, kad teks Miglovarui padėkoti už tokią mintį, bet vėliau persigalvojo. Išlipęs iš vandens jis buvo neblogai atsigavęs, nusišluostė kūną ir apsirengė čia buvusiais drabužiais.
Rudi, storinti drabužiai, užsimetė liemenę ir smulkius kailinius ant viršaus. Savo kalaviją buvo palikęs kambaryje, dabar turėjo tik durklą ir jį prisikabino gale diržo ir paslėpė jį po drabužiais. Pagaliau užvalgė. Kurį laiką buvo vienas ir galvoje suko įvairius scenarijus. Besimėgaudamas sultinga kiauliena pagardinta žolelėmis ir duona šalia bei užgerdamas tamsiu alumi, jis jautėsi labai gerai. Jėgos rodos grįžo.
Baigiant valgyti, jį pasiekė žinia, kad mieste pasirodė keli miesto tarybos nariai ir valdytojai. Šią žinią perdavė Ivas, kuris šniukštinėjo čia rūmuose. Jie netikėtai grįžo į miestą, kai jis buvo išvykęs. Karfaitas nujautė, kad tai tikrai susiję su tuo, kad Ferburgo pajėgos buvo vedamos į mūšį. Gal vieni už tai jį smerks, tačiau gal kitiems sužibo viltis, kad atvykęs Karfaitas nuramins Henriką:
- Jie atrodo viltingai – pasakė pietietis – šį kartą gal į varną ant jūsų vėliavų kitaip žiūrės.
- Abejoju, jie bus pikti, bet turės su tuo susitaikyti.
- Jeigu teisingai viską įvertins.
- Arba mus prakeiks, nebent mes pasiūlysime jiems pagalbą- šnekėjo Karfaitas.
-Tu pripratęs prie prakeiksmų.
- Mane keikia visą gyvenimą, bet tai manęs nesulaiko.
- Apie kokią pagalbą kalbi?
- Jie grįžo, nes mes čia ir jie žino, kad Henrikas bus sulaikytas. Nežinau ką jis jiems padarė, bet mes galime pasiūlyti jiems apsaugą nuo jo.
- Jie tarnauja Arhaifui, natūraliai galvoja, kad tokią apsaugą turi. Esu susidūręs su tokia apsauga ir patirtis ne iš gerųjų. Turėjau sprukti. Bet tokie kaip Henrikas suteikia nepasitkėjimo.
-Taip, bet Henrikas artimas karaliaus žmogus ir jie manys, kad veikia karaliaus vardu ir jiems niekas nepadės, todėl mes čia. Beto Ferburgas didžiuliu atstumu nuo Vestendo. Kaip jiems gali padėti karalius, kuris už tūkstančio kilometrų?
- Ką galiu padaryti?
Karfaitas akimirką pagalvojo, ar jis gali pasitikėti Ivu? Pietietis jau liejo už jį kraują ir nepabėgo:
- Ar matei ferburgiečius, kurie grįžo su mumis?
-Taip, jie įkurdinti čia pilyje ir jais rūpinasi burmistro tarnai. Atvykę ir šventieji. Šiauriečiais gerai rūpinamasi, bet jie šnibžda apie grįžimą namo, prie įprasto gyvenimo.
- Kokios jų nuotaikos?
- Nežinau. Pakilios, jie didžiuojasi žinoma – pavartė akis – Ne visi, bet didelė dalis nori taikos, kraujo liejimas jiems netinka, mes kariai ar net žudikai, bet jie ne.
- Kalbėkis su jais, gal jie nori tapti samdiniais, gal tie kuriems patiko kova norėtų jungtis prie mūsų.
- Nori erzinti miestą dar labiau ir pervilioti jų karius?
- Noriu turėti paramą, kuria galėsime naudotis. Pasiūlyk jiems darbą. Esi juk samdinys, žinai visus triukus, įkalbėk juos. O aš eisiu susitikti su tuo kas atvyko iš miesto tarybos.
Ivas kaukštelėjo kulnais ir išėjo. Varnas sklendė į pagrindinę rūmų menę. Susirinkimas buvo prasidėjęs, iš tolo girdėjosi griežti ir galingi kaip jūrų audra pasisakymai, Karfaitas akimirką sustojo prie durų:
-Tas elfas mums visiems galą atneš! Mūsų vaikinai jau žūva, įsileidome laukinius tarp savo sienų kaip visą gyvenimą jas gyniau nuo tokių. Visur kur tik tas prakeiktas varnas plevėsuoja, prasideda neramumai. Vykime jį lauk kol dar nevėlu.
Šūkavo kitas:
- Mes negalime klestėti tokiomis sąlygomis, Miglovarai, turi tai spręsti. O tu, Henrikai, tu turėjai būti čia vienas, per daug varnų atskrido iš pietų.
- O ką tu siūlai Erdridžai – suriaumojo kitas, jis labai priminė aną balsą – juk lordas Karfaitas čia ne šiaip sau atvyko. Jeigu karalius jį siuntė, tada yra svarios priežastys.
-Taip! – vėl sušuko senas balsas – jis atvyko mums visiems galo gauti ar pats jį užtikrinti, ko gi dar? Miglovarai, tu burmistras, teisėtai paskirtas to paties karaliaus, gal bent sykį susiimk, užtenka vaidinti šitą išsikvėpinusį, išsipuošusį povą. Mums nereikia, kad mus valdytų šitas elfas.
- Jis teisus, Miglovarai – įsiterpė trečiasis – mes šiauriečiai gyvenam savaip, siunčiam jį atgal pas Arhaifą – atsikrenkštė – Miglovarai, ką tu galvoji?
- Aš manau lordas Karfaitas čia su priežastimi – lėtai prabilo Miglovaras, jis atsargiai rinkosi savo žodžius – ir jeigu ne jūsų globojamas ar bijomas lordas Henrikas. Lordo Karfaito čia nebūtų, aš visiškai pritariu tam, kad jis čia yra ir pilnai juo pasitikiu.
-Tu nupiepęs, apsimetėli – atpažino Henriko balsą – reikėjo tave pakratyti kai turėjau progą.
-Tą progą praleidai – atrėžė Miglovaras – aš esu su lordu Karfaitu, patarčiau ir jums su juo būti.
-Tu kirmine! – sušuko Henrikas – aš tave nudėsiu, visus pastatysiu į vietą.
- Prikąsk liežuvį – atsakė Miglovaras – nepamiršk aš burmistras ir galutinis žodis mano. Matau kaip mane stebi, matau ką darai, matau ko nori, neišdeks.
-Tu kvaila kiaule. Visi jūs šiauriečiai vienodi, dvokiat išdavyste, turiu Arhaifo nurodymus, juos ir vykdau, tau patariu elgtis taip pat.
-Tu arti ribos, kurios nenori peržengti – pagrasino Miglovaras.
Galiausia Karfaitas nusprendė užeiti. Jam buvo nesmagu stovėti už durų ir klausytis pokalbių, tai buvo ne jo charakteriui. O ir pokalbis įsikarščiavo. Pasijutęs ne kaip jis pats, atidarė duris ir užėjo. Visi kalbėję sustojo ir sužiuro į jį. Ten buvo apie dešimt žmonių:
- Lorde Karfaitai – kreipėsi burmistras – mes kaip tik aptariame miesto reikalus. Miglovaras buvo atsistojęs ant kojų. Kumščius įrėmęs į stalo viršų, gintariniu žiedu paliko įbrėžimą ant medinio viršaus.
Karfaitas priėjo prie stalo. Nužvelgė vyrų veidus. Jie buvo pikti, susirūpinę, kiti išsigandę jo atvykimo. Kiek gi jis girdėjo? Kai kurie net gi pikti, vienas riterį primenantis vyras žiūrėjo kaip budelis. Jis buvo pražilęs, nuplikęs, plaukai dengė tik šonus, ilga žila barzda krito ant grandininių šarvų, kuriuos dengė apsiaustas. Tai tikriausia buvo tas Erdridžas.
Karfaitas greitai įtarė, kad tai galėjo būti ne miesto tarybos, o visų įtakingiausių miesto vyrų susitikimas.
Atsisėdo:
- Regis turėčiau tave pasveikinti su pergale- sugriežė dantimis Henrikas.
-Tiesą sakant su dviem- pataisė jį Miglovaras. Karfaitas pastebėjo, kad burmistro veidas su mėlyne. Gana ne maža. Kolkas negirdėjo kas nutiko.
Jis prisėdo.
- Buvo sėkmingas žygis – kalbėjo Henrikas. Jo veidas jį išdavė. Nesidžiaugė pamatęs Karfaitą ir dar labiau nesidžiaugė jo pergale – didysis Karfaitas toliau skina pergales. Rodosi niekas negali jam pastoti kelio.
-Mūšis dėl Haiverno pilies ir mūšis prie Varnų viršūnių – įsiterpė ir čia buvęs išminčius – taip nuo šiol vadinamos šios kautynės. Karalius Heimerholas sveikina visus su pergale. Šventasis tėvas siunčia palaiminimus ferburgiečiams.
- O man? Ką šventasis tėvas sako apie mane?- pasiteiravo Karfaitas – jo tarnai labai pasiryžę sukurstyti gyventojus prieš mane.
- Šventasis Orenas nėra pajėgus sukontroliuoti visų tikėjimo sekėjų, kai kurie iš jų yra labai ekstremalūs. Jie savaip tiki.
-Tai nesuteikia teisių jiems skelbti karų, imti į rankas ginklų ir lieti kraują kaip tinkami.
- Jūs lorde ne taip supratote....
- Aš labai gerai supratau viską – nutraukė išminčių Karfaitas – lai jie tiki tuo kuo nori tikėti ir taip kaip nori, jeigu juos laimina, tebūnie, bet man nedumkit akių dėl šio tikėjimo gerovės.
- O kaip gi jūsų geroji deivė? – klausė išminčius.
- Apie ją jums galės papasakoti karalius, neturiu apie ją ką pasakyt.
- Girdėjome, kad kautynės prie Haiverno pilies buvo šlovingos- pasilenkė į priekį vienas iš vyrų. Karfaitas jo nepažinojo- su minimaliomis aukomis sutriuškinta didelė gauja šiauriečių ir nordvingų, paimti belaisviai. Ferburgo vaikinai vaikščiojantys gatvėse sveikinami kaip tikri didvyriai, o tie, kurie dar ir kovojo nešiojami tiesiog ant rankų. Kam gi įdomu dabar tie religiniai fanatikai. Pasidžiaukime mūsų kovotojais.
- Kad ir kiek jų liko – Karfaitas patyrė didelius nuostolius. Dar kelios akimirkos ir kažin ar būtų bent vienas grįžęs – turite narsius vyrus. Didžiuokitės jais. Esu dalyvavęs daugybėje žygių ir atpažįstu gerus karius.
- Jie šiauriečiai – kalbėjo tas pats vyras- kažkada kovojote prieš juos, pamenate kokie mes užsispyrę ir kovingi, ferburgiečiai tik dar kartą tai įrodė.
- Man sakė, kad tuos kas dalyvavo kovose, smuklėse vaišino alumi, įsivaizduojate, mūsų godūs ir monetų ištroškę smuklininkai dykai jiems dalino alų – pridėjo kitas.
-Tai buvo be atodairiškas Ferburgo pajėgų naudojimas – suurzgė Erdridžas – neteisėtas ir rizikingas. Haiverno pilies gynyba priklauso ne mums. Mes įvedėme ginkluotas pajėgas be leidimo į svetimą teritoriją.
- Karalius panašu tam neprieštarauja – linktelėjo galva Miglovaras.
- Karalius toli, jis nežino kaip mes gyvename. Apylinkėse pasidarė neramu – atšovė senasis riteris.
- Neabejoju, lorde, šlovės užteks visiems. Jeigu apylinkės neramios, dar turėsime darbo – įsiterpė vyras taip gyręs Haiverno kautynes- lorde, mes nepažįstami, leiskite prisistatyti esu Evanas Bleiras, šiame mieste turiu įkūręs kovotojų broliją ir užsiimu ginklų gamyba. Tai mūsų pagaminti ginklai kirto priešus prie Haiverno.
- Bleiras?– įrėmė žvilgsnį į jį Karfaitas – ar tu iš Bleirų giminės, kurie valdo Kremhilo pilį? Nematau tavo giminės simbolių.
-Taip, lorde, esu iš Kremhilo Bleirų, mes valdome visą pietryčių pakrantę, bet žinote kokia sėkmė lydi vaikus, kurie yra jauniausi – atsakė jis. Kai kurie lordai pritariamai nusijuokė.
-Taip žinau – linktelėjo galva Karfaitas.
- O mano šeimos simbolis šiek tiek man per bjaurus, aš jį myliu ir gerbiu, laikausi būtinų tradicijų, bet dabar mano šeima, mano įkurta brolija – linktelėjo galva Evanas.
Bleirų giminė nuo seno garsėjo savo žiaurumu. Su jų nuožmumu buvo susidūręs ir Karfaitas, sykį vos išnešė sveiką kailį. Ne veltui šios giminės simbolis buvo galva su nulupta oda nuo veido. Ji atrodė iš tiesų kraupiai. Juodas ir bauginantis kaip mirties šešėlis fonas. Klykianti kaukolė su raudonais kraštais ir tuščios kaukolės akiduobės. Jau kelis šimtus metų Bleirai savo priešams lipdydavo ant galvos derva permirkusį maišą, o vėliau jį plėšdavo su visa oda.
Tai buvo brutalu ir neteisėta pagal naujus įstatymus, kuriuos priėmė karaliai Heimerholai, bet Bleirams buvo nė motais. Pats Karfaitas buvo sučiuptas lordo Ervino Bleiro dar vykstant kampanijoms šiaurėje, bet tada karalius Arhaifas Folkmaras jį išgelbėjo sudaręs tam tikras sąlygas Bleirų giminei. Tikėtina, numojo ranka į žiaurius būdus, kuriais tvarkėsi ši giminė. Tiesa, jau dvi dešimtis metų nebuvo girdėti, kad kam nors būtų nuplėštas veidas. Įdomu ar Evanas žinojo istoriją, kad jo giminei pavyko sučiupti Karfaitą?
Jis įdėmiai nužvelgė lordą. Jo veidas buvo dar jaunas, bet jis žinojo, tokią istoriją neabejotinai pasakojo kiekvienas Bleiras, tikėtina, kiekvienas dar ją pagražindamas:
- Esu gerai pažįstamas ir su tavo tikrąja šeima. Aš liejau jų kraują, jie bandė nulieti man.
- Žinau istoriją, kad ne daug trūko – mirktelėjo pasipūtėliškai.
- Bet pritrūko.
- Jūsų ginklai, lorde Bleirai, labai pasitarnavo saugumui, viliuosi juos gaminsite ir teiksite miesto pajėgoms ir toliau – įsiterpė Miglovaras.
- Be jokių abejonių – linktelėjo galva Evanas.
Šios Haiverno pilies kautynės ir jose naudoti ginklai bus puiki reklama jo ginklų gamybai, pagalvojo Karfaitas, neabejotina, kad ginklai bus gaminami ir toliau, o jų kaina pakils. Brolija dar labiau praturtės.
- Labai džiugu dėl Bleiro – pasigirdo moteriškas balsas – bet kaip gi kiti? – ten stovėjo aukšta ir liekna moteris, ant jos sidabrinės su mėlynais kaip ledas atspalviais suknelės spindėjo geležinės ir šaltos pečių apsaugos, o ant diržo kabojo ilgas kovos durklas – pusė žuvusių miesto kovotojų buvo iš mano miesto pusės, motinos ir jų žmonos verkia ir pas mane lankosi. Keikia miesto burmistrą ir jus lorde – Karfaitas akimirką nustebo, nepastebėjo jos atėjęs. Gerai neapsidairė po patalpą.
- Atsiprašau mano ledi – įdėmiai nužvelgė Karfaitas – bet nesu su jumis pažįstamas.
- Aš esu ledi Marta Olstoter – ji ištarė tai labai išdidžiai.
Lordo Harto Olstoterio našlė, prisiminė Karfaitas. Jos vyras buvo apsukrus lordas, labiau pirklys ir sukčius negu kovotojas, bet apsukrus.
- Ledi, man didelė garbė, pažinojau jūsų vyrą – atsakė Karfaitas – esu jūsų giminės draugas iš senų laikų.
Karfaitas turėjo omenyje, kad Olstoteriai taip pat atvyko su Folkmarais iš senojo pasaulio ir įsikūrė čia:
-Jis buvo ištikimas, visada tarnavo Folkmarams, o vėliau ir Heimerholams – atsakė ji – aš tęsiu jo pradėtus darbus ir rūpinuosi visais mūsų žmonėmis. Taip nutiko, kad jie išėjo ginti Haiverno pilies.
-Jūs geriau išmanote šiaurės politiką ir žinote, kad Haiverno pilį turi ginti paskirtas lordas, kurio vėliavininkai ir yra Olstoteriai – šnekėjo Karfaitas- priminkite, viena iš Vienybės pilių jums ir priklauso. Siūlyčiau pirma kreiptis į savo siuzereną dėl to kas nutiko. Mes atlikome jo darbą, be jo, bet su jo žmonėmis.
- Kitu atveju, pasiūlykite gedintiems savo užuojautą, pinigus ir pasiūlykite surengti pagerbimo apeigas- pridėjo prie Karfaito Miglovaras.
- Aš seniai nebegyvenu su Olstoteriais. Mano giminė kaip jau žinote, lorde, sunyko ir man teko pasitraukti, atsekiau paskui savo vyrą į šį miestą. Jis drįso numirti, o aš likau su jo pareigomis ir prievolėmis miestui.
- Ir jūs tvarkotės labai gerai – kalbėjo burmistras.
- Dėl to, kad esu griežta dėl tokių skubotų sprendimų ir nesu visiems besilankstanti paika mergiotė. Norėčiau jums pritarti, bet negaliu. Mano vyras buvo kitoks, jis būtų ir pats vykęs kovoti, tad nepainiokite mūsų, bet tai nereiškia, kad mažiau kovoju dėl savo žmonių ar šio miesto.
- Ar jus tenkintų kompensacija? – pasiklausė Miglovaras.
- Pinigai ne visiems padeda, kokia nauda iš monetų gedinčiai motinai? – paklausė Erdridžas – moteris užteks nuraminti, paguosti ir judėti pirmyn, štai miestui padaryta didelė žala.
- Žinote – sugriežtėjo tonas ledi Olstoter balse – tas paguodas pasilaikykite sau, mums jų nereikia. Mums tik reikia teisingumo – ji atsisėdo, jos žvilgsnis buvo kupinas pagiežos – mes esame ne ką prastesnės už jus.
- Lordai, ledi – pakilo iš kėdės Karfaitas. Visi įsitempė. Kai kurie tikrai jo bijojo, nuo senų laikų, kitiems buvo smalsu – esu svetimšalis, visada toks būsiu, jūsų akimis esu tik elfas, tuo viskas ir pasakyta – jis apsidairė, jie į elfus žiūrėjo įtariai, nepasitikėjo jais, galiausia niekino ir laikė priešais – atvykau ne dėl jūsų simpatijų. Pareiga mane atvedė jums padėti, o įsakymas išgelbėti miestą. Karaliaus prioritetas taika. Mano žygis į Haiverną pravėrė daug žaizdų, mūsų santykiai kraujuoja. Neatlyginsiu jūsų patirtų nuostolių ir nieko nepaguosiu, kariauju daugybę dešimtmečių ir daugybėje žemių, tą ketinu daryti ir toliau kol bus priešų, kurie kėsinsis į mano karaliaus tvarką. Ledi Olstoter, mes jums padėsime, sere Erdridžai, matau ir jūsų nusivylimą, lai jis neveda jūsų keliu iš kurio neišbrisite.
-Tu kraujo ištroškęs padaras, ar tai žinai? – atkirto Erdridžas – niekas negarantuoja to, kad šito miesto pajėgos vėl kels sparnus ir vyks lieti kraujo kartu su tavimi, ar su tavimi – dūrė pirštu į Henriką.
- Nieko tokio ir neketinu daryti, savo kvailus grasinimus gali pasilikti sau – atsakė Lounbelgas.
- Galiu duoti tik pažadą ir savo žodį, kad jo laikysiuosi – linktelėjo galva Karfaitas- nevesiu šito miesto pajėgų į mūšį, nebent grėstų tiesioginė grėsmė šioms sienoms. 
Jų veidai kiek pasikeitė. Jiems panašu patiko, kad Karfaitas su jais kalbėjo kaip su lygiais.
- Sere, Erdridžai ar galiu su jumis pasikalbėti savo kabinete? – jis nužvelgė senį. Jis rodėsi nurijo seilę ir linktelėjo galva – su jumis ledi Olstoter ar galima pasikalbėti vėliau? Lauksiu jūsų, kitų prašau savo pastebėjimus išreikšti burmistrui ir mes viską sutvarkysime – jis pasidėjo rankas ant stalo – jums leidus tęsiu savo darbus.
- O ką darysime su lordu Vilvuldu – pasiteiravo čia buvęs dar vienas vyras. Rudais plaukais, apsirengęs žalius, storus drabužius, apsiutus oda. Ant krūtinės buvo išmuštas raguoto elnio simbolis.
Karfaitas atpažino simbolį, tai buvo Dankanų giminė. Anksčiau Dankanai skirdavo iždininką miestui. Dabar pirmą kartą iždininkas buvo ne Dankanas. Štai šis su elnio ženklu sėdintis vyras tikriausiai buvo senasis iždininkas:
- Nesirūpinkite lordo likimu, Dankanai – atsakė Miglovaras – apie jo veiksmus sužinos karalius ir už jo neveiksnumą atitinkamai atlygins.
- Lordas Vilvuldas keliauja čia – atsakė Henrikas.
- Ką turi galvoje? – nustebo burmistras.
- Aš jį iškviečiau atvykti į Ferburgą, kuriame turės pasiaiškinti dėl savo veiksmų.
-Tu neturi tokios teisės – priminė jam Miglovaras.
- Veikiu karaliaus Arhaifo Folkmaro vardu – atsakė jis.
-Tu kvaila – prabilo Karfaitas – suknistas kvailys. Iškvietei kitos karalystės lordą pasiaiškinti?
- Nedrįsk su manimi taip kalbėti, turiu karaliaus įgaliojimus – Henrikas įsitempė. Išraudo.
- Lordą Vilvuldą išsikviesti gali tik karalius – patikslino Miglovaras – jis yra lordas, tau lygus.
-Tai jau padaryta – numojo ranka Henrikas.
- Dabar tu sukėlei chaosą – atsakė Karfaitas. Jis buvo piktas. Henrikas negalėjo taip pasielgti, nors ir mėgo laužyti taisykles.
- Eik tu po velnių, tu darai savo, aš veikiu dėl karūnos. Būtum pribaigęs visus juos ten, aš taip nedaryčiau. Kils karas ir aš tam užkirsiu kelią. Vilvuldas arba vykdys ką privalo arba aš jį pakeisiu.
-Tu niekam tikęs šunsnukis – sugriežė Karfaitas – daryk kaip išmanai, aš tam užkirsiu kelią kaip galėdamas greičiau.
- Galėsi išbandyti savo jėgas – akis į Karfaitą įrėmė Henrikas. Sugniaužė kumščius.
-Tai grasinimas – pasakė Miglovaras.
- Prasmek ir tu kalės vaike – nusispjovė Henrikas ir paliko patalpas.
Erdridžas buvo senas riteris iš Ferburgo miesto. Čia gimęs ir užaugęs. Šiuo metu išėjęs poilsio, su riterio titulu jis rezidavo šiaurinėje miesto dalyje ir buvo atsakingas už miesto prekybą, jo šeima nuo pat miesto pradžios buvo atsakinga ir už miesto prekybą ir jos saugumą, galiausia Erdridžas buvo tapęs sargybos kapitonu ir tokiu buvo iki jį pakeitė jaunasis Harkinas. Jį išsirinko pats Erdridžas, bet Miglovaras spėjo pakuždėti Karfaitui, kad Erdridžas vis dar siekia per Harkiną vadovauti ir todėl pašėlo, dar ir todėl, kad tie vyrai buvo įdarbinti saugoti prekybos kelius, kurie nešė tiesioginį pelną Erdridžui.
Dabar senasis seras stovėjo pas Karfaitą kabinete. Varnas sėdėjo savo kėdėje, jo svečias pasitempęs, išsitiesęs, uždėjęs ranką ant kalavijo rankenos, stebėjo iš viršaus. Atsikrenkštė ir po kurio laiko atsisėdo. Kėdė jam iškarto pasirodė nepatogi:
- Lorde, nesu tikras apie ką mes galime kalbėtis – pradėjo pirmasis Erdridžas – aš viską išsakiau.
- Neabejoju turėjote ką pasakyti – atsilošė kėdėje ir rankas sukabino Karfaitas – tokiu atveju eisiu prie reikalo. Žinau koks gerbiamas ir įtakingas esate šiame mieste. Jūsų šeima galima sakyti įkūrė šį miestą. Pamenu kaip buvau čia paskutinį kartą.
- Aš taip pat labai gerai pamenu paskutinį jūsų apsilankymą šiame mieste, lorde. Nuo tada daug kas pasikeitė.
-Taip, iškarto po mano išvykimo jūs tapote sargybos kapitonu, o vėliau pats išrinkote Harkiną savo įpėdiniu, nuo to laiko tapote labai turtingas ir įtakingas. Labai įspūdinga, kad jūs pasiekėte tai savo jėgomis.
- Būkime teisingi – jis sukando akimirkai dantis, tikriausia jam nebuvo lengva tai pripažinti – man pasisekė gimti mano šeimoje, turtus ir įtaką paveldėjau, dabar juos žūtbūt siekiu išlaikyti, ne dėl savo sumautų vaikų ar ko nors kito, dėl savęs ir savo vietos po saule. Aš netikiu ženklais, netikiu dievais ar likimu, esu tas, kuris pats kuria savo gyvenimą.
- Man visiškai aišku kuo jūs esate suinteresuotas – palenkė galvą Karfaitas. Ne gi bus taip lengva? Pagalvojo jis.
Šiame mieste jis nebuvo mėgstamas, bet tą neapykantą jaučiamą jam buvo galima mėginti sumažinti ar nukelti. Jeigu Erdridžas sutiktų, gal vienu peilio dūriu į nugarą būtų mažiau. Karfaitas stebėjo senį, šis atsakė tokiu pat skvarbiu žvilgsniu:
- Įtariu, kad tuoj kažką pasiūlysite, lorde – jis uždėjo ranką ant stalo, buvo sugniaužęs kumštį. Įrėmė žvilgsnį į Varną.
- Ar jūsų pyktį ir įtūžį nuramintų piniginė kompensacija? – atsilošė elfas – man nepavyksta susitikti su iždininku, bet manau burmistras čia mums pagelbėtų.
- Kodėl miestas turėtų mokėti?
- Apie tai sumokės karaliaus iždas, jūsų tiesa, miestas čia niekuo dėtas. Tik dar kartą jį nuskriaustume. Beto jūsų miesto iždininkas dingęs kaip į vandenį.
- Mūsų miesto iždininkas tikras niekšas, slidus kaip gyvatė – jis nukėlė ranką nuo stalo, taip pat atsilošė – o gal kaip rupūžė, seniai jį mačiau ir pats, žinau, kad buvo išvykęs į sostinę, neva piniginių reikalų derinti. Bet tai tik pinigai, vienkartinis dalykas, ar galiu būti tikras, kad tai nepasikartos?
Na štai, pagalvojo Karfaitas, to jis ir laukė:
- Žinoma ne, kraštai šie neramūs, mes juos sykį įveikėme, ugnis prigeso, bet neužgeso – kalbėjo jis – nėra garantijų, kad tai nepasikartos, jūs buvote puikus kapitonas, Miglovaras Dordmandas jus labai išgyrė, ar jus domintų dabartinio kapitono patarėjo pareigos?
- Lorde ar jūs iš manęs tyčiojatės? – vėl į priekį palinko senasis vyras, jo ranka grįžo ant stalo. Tai tarsi buvo keistas bauginimo simbolis, Karfaito tai negąsdino – ką tokiu atveju čia veikia lordas Henrikas? Mes visi manėme, kad būtent jis bus atsakingas už visų saugumą.
- Lordas Henrikas yra senas karaliaus Folkmaro bičiulis, kuris nežino savo vietos – atkirto, jis nerinko žodžių – jis kvailas žmogėnas, kuris užuot pasirūpinęs saugumu, sukels dar daugiau rūpesčių, matyt todėl karalius atsiuntė ir mane. Mes jį pastatysime į vietą.
- Aha – palinksėjo galva – galiu numanyti, kad tas vyras mums visiems dar atsirūgs, o ypač jums, lorde.
- Šiandieniai jo pasisakymai aiškus signalas mums – toliau įdėmiai Erdridžą stebėjo Karfaitas – ar gi taip nemanote?
- Jūs, lorde, ką kalbėjote? – norėjo per toli nenubėgti nuo temos riteris.
-Kas geriau išmanys situaciją negu, kad čionykštis? – teisiai pasakė Karfaitas – jūs galite padėti miestui.
- Ak šitaip – jis linktelėjo galva – ar tai nepastatys manęs į pavojų? Lordas Henrikas pavojingas tipas, jis nemėgsta būti stumdomas, beja aš taip pat – jis smeigė vieną akį į Karfaitą – nenorėčiau gauti dūrio į širdį nei nuo Henriko nei nuo jūsų.
- Jūsų už nosies aš nevedžioju, mano tikslas šio miesto ir regiono saugumas, o tada grįšiu į Vesiją ir jūs mane vėl pamiršite.
-Turiu jus įspėti, kad lordas renkasi sau samdinius, ne vieną šimtą tokių jau turi ir jų daugėja, jeigu jūs susipyksite su lordu Henriku, miestui tai bus tik dar blogiau. O ką mačiau, jūs sėkmingai link to einate.
Puikiai žinau, kad tas kvailys renkasi tokius pat aplink save, jis dėliojasi svertus į savo pusę, pagalvojo Karfaitas. Jis neabejojo, kad pirmasis gali smogti būtent Henrikas.
-Todėl ir kalbame su jumis, nes viską žinote. Ar būsite su manimi?
Jis nemėgsta Henriko, arba bijo jo, pasvarstė Karfaitas.
- Kada galiu tikėtis kompensacijos?
- Žinoma kaip galima greičiau – linktelėjo galva ir ironiškai nusišypsojo Varnas.
- Aš pagalvosiu dėl to ką siūlote, nesu toks jaunas, nemėgstu neapgalvojęs priimti sprendimų.
- Dėkoju jums už pokalbį – iš kėdės atsistojo Karfaitas ir atsisveikino.
Jau temo. Kitam savo pokalbiui Karfaitas paprašė, kad būtų atnešta ir vandens ir vyno. Vos tik atnešus, jis įsipylė taurę vandens ir iškarto viską išgėrė, o smakrą nusivalė delnu. Pokalbis su Erdridžu buvo visai vykęs, tad Karfaitas to paties tikėjosi ir iš pokalbio su ledi Marta.
Karfaitas yra apie ją girdėjęs, bet kur kas mažiau negu norėjo. Sklido gandai, kad ji buvo užsispyrus ir nuožmi moteris. Visada kažką rezgė ir galvojo, prisidengdama žmonėmis siekė savo tikslų. Kiti gi kalbėjo, kad po vyro mirties ji taip sielvartavo, kad vos ne kas antras vyras buvo jos meilužis. Gal todėl ji ir pyksta, kad žuvo keletas vaikinų iš jos valdų? Gal tarp jų buvo jos meilužiai? To patvirtinti ar paneigti Karfaitas negalėjo, jis kur kas geriau nusimanė, kad tokius gandus skleidžia tie silpni vyrai iš kurių nebus naudos.
Gandais pasikliauti buvo pavojinga.
Ji jau buvo čia. Nuo jos sklido skanus vaisių kvapas. Įėjus į kambarį jis prisipildė malonaus kvapo. Vangiame jo darbo kambaryje ji pagyvino aplinką:
- Ledi Marta, leiskite pasiūlyti jums vyno – jis ranka pamojo į taures ir gėrimą.
Ji linktelėjo galva. Karfaitas pripylė į taurę raudono vyno ir padavė Martai. Ši atsigėrė, pastebimai susiraukė ir liežuviu perbraukė per lūpas:
- Ak, lorde, tikėjausi vyno iš jūsų karaliaus rūmų pietuose – ji padėjo taurę ir dar ją pastūmė į priekį- šitas skystis eilinis kokį duoda Miglovaras, apmaudu. Švaistoma tiek pinigų, bet vynui pagailima. Kokia tada prasmė?
- Deja atvykau čia su labai smulkia palyda ir manta, vynui vietos nebuvo.
-Tačiau kalavijui vietos atsirado kartu su jumis – ji nužvelgė ant stovo pakabintą Karfaito ginklą.
- Šiais laikais keliauti be ginklo būtų kvaila, ar gi nemanote? Ne vynas, o kalavijas vienija.
 - Vyras man yra pasakojęs apie jūsų ginklą. Kaip tikras iš vėliavos išskridęs Folkmarų varnas, su mirtinais nagais. Juodi paukščiai atskrido į šiaurę. Ar žinote posakį apie juodus paukščius?
- Per ne lyg gerai – atsakė ir atsisėdo į kėdę.
- Jūs, lorde, ir pats esate tamsus kaip tas varnas – toliau kalbėjo ledi – juodi paukščiai neša negandas ir mirtį. 
- Žinau kokie prietaringi ir įtarūs čia žmonės ir ką jiems simbolizuoja juodi paukščiai, ką jie galvoja apie mane ir Folkmarus.
- Jūs labai gudrus Varnas- šyptelėjo ji.
 - Gudrumas čia niekuo dėtas, tad nėra reikalo leistis į šitą istorinę neapykantos pamoką.
-Tai gi, lorde, kodėl esu čia? Jaučiuosi iškviesta už savo pasakytus žodžius, ar manęs laukia bausmė? – ji atsilošė kėdėje, pasimuistė, iškarto pajautė kokia ji nepatogi.
-Tikrai nesiruošiu jūsų bausti- nusišypsojo – pažinojau jūsų vyrą, kartu kovėmės, teko būti ir priešais ir draugais, na, gal draugais ne, bet turėjome ir dėl ko kartu kovoti.
- Mano vyras buvo ne koks kovotojas tiesą sakant, labiau verslininkas ir pasakorius, nežinia kaip jam būtų pasisekę šiame žygyje – atsakė ji – bet jį labai mylėjau.
- Pamenu koks pasakorius buvo ir neabejoju pasakojo apie mano ginklą.
- Jį labai sunku pamiršti, net gi dabar sunku atitraukti nuo tos rankenos akis. Puikus darbas, lorde, mano vyras sakė, kad šis kalavijas tiesiog skrisdavo į kovą, o traukiamas iš makšties sukranksėdavo kaip varnas.
- Galiu jį ištraukti, neabejoju nieko negirdėsime.
- Galbūt kranksėjimą girdi tik tie, kuriuos perskros ašmenys?
- Na jūs, ledi, jauskitės saugi, šie ašmenys ne jums.
-Tai gi, jūs manęs nebausite.
- Nesiruošiu bausti Ferburgo ledi.
-Žinote, lorde, o ši kėdė nėra labai patogi, ypač ledi, manau aš jums padovanosiu geresnę.
Karfaitas ją nužvelgė. Ji atrodė ganėtinai patraukli, nors veidas šiek tiek pasiraukšlėjęs, o ir sudžiūvęs labai:
- Neturiu jūsų už ką bausti, jūs rūpinotės savo žmonėmis. Manau padaryti pagarbos apeigas jūsų vaikinams būtų teisinga.
- Nesivarginkit, lorde, mes jas jau padarėme, tai buvo pirmasis mano darbas. Žinau ką apie mane kalba, jie sako, kad aš jų visų meilužė, kad tarsi kaip jauna paukštaitė duoduosi su visais, o kas antras berniukas yra mano.
-Tai tik gandai, mano ledi – nukirto Karfaitas.
- Man nesvarbu, pavydūs vyrai ir moterys daug prikalbės. Jų akyse sėkminga moteris bus tik ta, kuri viską pasiekė praskėtus kojas.
- O jūs ne tokia – ją rodosi tie gandai žeidė, nors stengėsi to neparodyti.
-Man pikta, kad be mano žinios priimami tokie sprendimai. Šis žygis niekada nebūtų vykęs be mano vyro pritarimo, noriu tokios pačios pagarbos.
- Jūsų nebuvo mieste – priminė jai Karfaitas.
- Jūsų bičiulis iš pietų pasistengė, kad manęs čia nebūtų – atsakė kandžiai.
- Ką turite galvoje?
- Ar po šiandien jums dar kyla klausimų? Jis nesitvardo su jumis, o mus iš viso puolė. Mano rezidenciją šiame mieste su savo sėbrais jau mėgino griauti. Dankanas buvo pakeistas kaip iždininkas, Miglovaro kiaušai buvo taip suspausti, kad tik dabar kvėpuoti pradėjo, kai atvykote jūs.
- Rodos atvykau pačiu laiku.
- Rodos laiku jums išsiunčiau laišką – koketiškai nužvelgė Karfaitą.
- Tai buvai tu? – jis nustebo. Padėjo ant stalo vyno taurę.
-Taip, tai aš rašiau, aš prašiau pagalbos, nes šie mulkiai visi išsigandę, o kas gi įtars moterį?
- Karalius Folkmaras nieko apie tai nežino, jis įsitikinęs, kad Henrikas čia rūpinasi miestu.
- O kas žino ką karalius jam pasakė, kai jį siuntė čia? – ji pakėlė antakius ir įtempė lūpas.
-Negali būti, netikiu, kad tokie būtų karaliaus nurodymai – papurtė galvą Karfaitas.
- Kokie bus jūsų kiti veiksmai? – pasiteiravo Marta.
- Sustabdyti tą kvailį – atsakė nedelsdamas.
- Ne gi pradėsite kautis miesto gatvėse? – ji buvo pasimetusi.
- Nenoriu, kad taip nutiktų ir to mėginsiu išvengti – patikino jis.
- Jeigu bus naudojama miesto sargyba, noriu apie tai žinoti – nurodė ji. Nors įtarė, kad turėtų taip nekalbėti.
-Tai labai teisingas prašymas, mano ledi, dėl to ir noriu pasikalbėti.
- Dėl miesto sargybos? – ji įsipylė vandens.
- Ar jums atnešti kito vyno? – pasiteiravo jis.
-Nebūtina – ji atsigėrė vandens.
- Henrikas renka samdinius, jis išvaikė miesto tarybą, lordus. Jis ruošiasi perimti miestą, esu tuo įsitikinęs ir man gali prireikti sargybos.
- O kaip gi sargybos kapitonas? Kurioje jis pusėje?
- Manau, kad galiu juo pasitikėti – linktelėjo galva Karfaitas.
- Jeigu taip sakote – ji tarsi ir pritarė jam – šiems kraštams būtina taika, taika leistų statyti miestus, vystyti prekybą, augti visiems. Prieš keletą metų buvau Laisvės įlankoj, ten greitai įsivyravo taika ir manau taikiai jie gyvena jau keletą dešimtmečių.
- Netikras karas grasino ten persimesti, bet taip nenutiko, tada užkirtome kelią.
-Taip, lorde, man gerai pažįstama istorija, kad jūs užbaigėte Netikrą karą. Laisvės įlanka ilgus metus džiaugiasi taika ir ten gyvenimo sąlygos nepalyginamai geresnės, visi turtingi, žvalūs, sotūs ir sveiki. Jie nebijo, virš jų nebekabo karo šešėlis, kuris čia labai tamsus.
- Pasistengsime tuos gerus laikus atnešti ir čia.
- Aš jums padėsiu, lorde – ji atsistojo, nusilenkė ir išėjo. Buvo tikrai kilni ir tikra ledi.
Karfaitas visai gerai jautėsi po šių pokalbių. Panašu, kad žaidimai, kuriuos jis nujautė vykstant įsibėgėja. Jis atsistojo ir pasitvarkė drabužius. Buvo sėkminga diena. Eldaras, Harkinas, Miglovaras, Marta, Erdridžas, tai buvo jo sąjungininkai. Jis nesijautė vienas, net gi Ivas. Pietietis taip pat pasitarnavo. Jo pozicijos sustiprėjo nuo tos dienos kai čia atvyko. Jeigu Henrikas imsis veiksmų, jam bus atsakyta.
Pirmas dvi dienas Griselė buvo laikoma požemyje, tačiau Karfaito nurodymu ji buvo perkelta į rūmus, o už jos durų pastatyti sargybiniai. Visi jie buvo Dordmandų žmonės. Reguliariai pas ją į kambarį užeidavo tarnaitės ar tarnai, kurie vis tikrindavo šiaurietę. Vos tik atkelta ji pamėgino pasipriešinti ir apkūlė dvi moteris ir keturis tarnus vyrus. Kliuvo net sargybiniui. Kliuvo ir Miglovarui, bet šis rimtesnės žalos išvengė ir pagrasino, kad dar pas ją sugrįš.
Atėjęs prie jos kambario, Karfaitas rado net penkis ginkluotus vyrus. Jį pamatę visi įsitempė ir paeiliui pasisveikino:
- Įleiskite mane.
- Lorde, patariame pasisaugoti. Laukinė merga.
- Sudorojau ją kartą, todėl ji čia. Manau atsilaikysiu ir dabar.
- Kaip žinote – vyras linktelėjo galva ir atrakino duris.
Užėjęs vidun rado Griselę prie lovos. Ji sėdėjo ant krašto. Buvo apsirengusi panašiai kaip tą dieną kai pirmą kartą susitiko. Tik drabužiai buvo nauji ir švarūs, kelnės minkštos ir šiltos ir dėvėjo ji storintą megztinį. Jos plaukai buvo susitaršę, atrodė kaip liepsna. Pamačiusi Karfaitą šiek tiek nustebo ir akimirką šyptelėjo, bet tuoj vėl įsitempė ir susiraukė:
- Gal jau gana, nudėk mane.
Jos kambaryje buvo tvarkinga, tik keletas palūžusių baldų. Medinės spintos durys kabojo skersai ir buvo išlaužtos. Ant stalo stovėjo padėklas su maisto likučiais. Na ji bent valgė. Griselė pasimuistė, neatitraukė akių nuo Karfaito:
-Tu kartojiesi.
-Tikriausiai turėčiau dėkoti tau, kad ištraukei mane iš požemio.
- Gali ne dėkoti – jis priėjo arčiau kambario vidurio. Čia buvo šilta, kambario kampe buvo įrengtas židinys, jame ruseno ugnis.
-Tie kvailiai mane vis tikrina, ar tai irgi tavo įsakymas?
- Ne, to aš jiems neliepiau.
- O ar mane pririšti kaip šunį liepei tu? – ji atsistojo ir Karfaitas tik tada pamatė, kad jos koja apjuosta grandine, o kitas galas pasislėpęs po lova- požemyje buvau be grandinių, čia negaliu nueiti nuo lovos daugiau negu dešimt žingsnių.
- Sargyba! – sušuko Karfaitas ir pats akimirką pagalvojo, kad senai taip nešaukė. Suriaumojo it liūtas.
Durys atsivėrė, pro jas įbėgo trys ginkluoti kariai, jų akys išsiplėtė:
- Lorde ji jus puola?
- Atrakinkit tas grandines kol jūsų pačių neprirakinau.
- Bet, lorde – sudrebėjo balsas.
-Tuoj pat.
Tas pats vyras, kuris jį įleido dabar sukišo kalaviją atgal į makštį ir išsitraukė kitą raktą. Drebančiu žingsniu priartėjo prie Griselės, priklaupė ir prisitraukė grandinę. Spyna buvo ties koja. Ją atrakino ir kaip zuikis staigiai stryktelėjo atgal. Raudonplaukė nusijuokė. Karfaitas taip pat išspaudė šypseną. Miglovaro kariai nedelsiant pasišalino ir Griselė pakilo nuo lovos. Jos veidas pasikeitė, ji buvo laimingesnė:
-Tu nebūsi užrakinta ir uždaryta – pasakė jis.
- Kokia tai apgaulė? Ar nesu tavo belaisvė?
- Ar dabar tu panaši į belaisvę?
-Na ne, bet...
-Tokia ir nesi, aš tave paleidžiu.
Ji žiūrėjo nepatikliai, įsitempė:
-Tavęs nesiruošiau daugiau kalinti ar žudyti, bet negaliu ir paleisti iš miesto.
- Na štai, vis dėl to aš nesu laisva.
- Būsi kai man atsakysi ko klausiau, dabar turėsi tiek laisvės kiek gali, nebūsi užrakinta.
- Kaip mano žmonės? Ar jie mirę?
- Jų niekas nežudė ir nežudys, kai kurie aršiausi dar požemyje, kai kurie jau paleisti. Jie dirba mieste.
-Tarnauja?
-Bet yra gyvi.
Karfaitas apsisuko eiti:
- Po galais, elfe, ką man veikti?
- Ką nori, nesi mano kalinė.
- Ką ten po velnių veiksiu?
- Pasigrožėk miestu. Ten šiaurėje tokių nėra- jis apsisuko ir išėjo ją palikdamas vieną.
Gal dabar ji labiau manimi pasitikės, pagalvojo jis. Bet tai buvo mažai tikėtina, jie vis dar priešai. Griselė buvo drąsi mergina. Arši ir nepalaužiama, kaip tikra šiaurietė. Ji kažkaip sugebėjo atvesti tą gaują šiauriečių prie pilies, ją pulti, nors ir nesėkmingai. Net gi turėti prie savęs nordvingus ir nepasiduoti jų valiai. Ji kažką nuslepia. Karfaitas vylėsi, kad dabar ji pasikeis, tik širdyje dar ruseno baimė, kad mergina gali mėginti pabėgti.