O sodyboje veikla kad įsibėgėjo! Remontai, rekonstrukcijos, vandentiekis, šildymas… Jei jau nauji namai – tai tegu bus patogūs. Ruta kaime atsigaudavo, ji tiesiog siautėjo!

Baisiausia buvo pradėti, bet kai Irena Rutai  parekomendavo patikimus statybininkus, kai moteris susipažino ir pabendravo su savo darbą išmanančiais vyrukais – ledai iškart pajudėjo. Svarbiausia, ką ji sužinojo, tai, kad galima užsakyti ir padaryti lygiai tokius pačius medinius langus, kaip ir buvo senajame name, net senovinius metalinius kabliukus tokius pačius įsukt!  Ruta niekaip negalėjo įsivaizduoti, kad namas į ją žiūrėtų tomis bejausmėmis, besielėmis plastikinėmis akimis. Tik ne šis. 

O dabar ji drąsiai ėmėsi darbų. Na kaip ėmėsi – pratusi organizuoti, vadovauti kitiems, ji tuoj pat ir čia puikiai pasijuto darbų vadovo vaidmeny. Tiesiog iškart savo vietoje. Bent jau taip įsivaizdavo moteris, o ir vyrukai priekaištų jai nereiškė. 

O namo viduje moteris nutarė palikt kuo daugiau autentikos - juk būtent ta tikra natyvi namų jaukuma ir pakerėjo Rutą. Liko stovėt ir senas koklinis pečius – tas su metalinėmis rinkėmis puodams, ir sienelė su zelikiu – tokiu patogiu šiltu suoleliu žiemą iš kiemo parėjus sušilt. Ir slenksčius ji paliko, ir masyvias duris. Plačių lentų grindys buvo tvirtos, glaudžiai sudėtos, be jokio girgždesio – jas reikėjo tik perdažyti.

Ruta net baldus visus paliko! Nors stalas svetainėje ir buvo lyg koks svetimkūnis – per daug kampuotas, pernelyg griežtas – moteris nutarė jo dar nekeisti. Pagyvens ir galbūt pajus, ko kambarys prašosi. 

Ilgai svarstė, ką daryti su nuotraukomis ant sienų. Iš visų ten buvusių veidų Rutai buvo pažįstami tik žmonės iš kraštinės nuotraukos, kur buvo ji, mažutė Ruta, mamai ant rankų. Bet juk būtų labai nesąžininga kitas išmest ar nukišt į kokį kampą. Taigi jie, tie žmonės iš nespalvotų fotofrafijų, tiek metų saugojo namus. Ruta ten buvo dar tik svečias, o tie rimti ir net rūstūs veidai – tikri jų šeimininkų.

Nuotraukos liko, moteris nutarė, kad laikui bėgant ji visvien sužinos kas tie žmonės. Jai rūpėjo dar tiek daug sužinoti!

Tik virtuvę Ruta norėjo turėt naują. Kad ir nedidukę - bet kad buitis ir ruoša jos neapsunkintų. Kam gamins, ką vaišins? Šmėsteldavo baiminga mintis – o jei nebus pas ją svečių? Niekad nebus namiškių? Jeigu?

Bet Ruta pasistengdavo greitai nuvyti tas netikusias mintis – juk Radvilė! O Irena su Patricija! Negi jos niekas taip ir neaplankys? Na, taip tikrai neturėtų nutikti.

Kad galima gaminti sau vienai, Ruta net nepagalvojo, taip gyvent ji dar nemokėjo. 


Ir dar jai labai patiko neiti į darbą. Štai čia tai buvo atradimas! Fantastiška nauja patirtis.

Moteris turėjo mokinių ir visus juos mokė biologijos nuotoliu. Daugiausia tai buvo abiturientai – skaityk jau suaugę žmonės, suprantantys ir žinantys ko siekia, besimokantys noriai ir stropiai. Savo noru.Jų tarpe Ruta turėjo tokių fantastiškų perliukų! Ji specialiai tokius vaikus pasilikdavo paskutinius – po pamokos su jais padiskutuodavo ir apie knygas, ir apie švietimo reformą, ir apie politiką ar žmonių santykius. Atsigaudavo su tokiais mokiniais Ruta, net gyvent, rodos, drąsiau buvo – gera karta augo. 

Na taip, buvo ir keli septintokėliai – gryna vargo vakarienė. Jų mamos savo vaikus ateity įsivaizdavo arba medicinos korifėjais, arba biologijos mokslų profesoriais – ko gero bandydamos savo neįgyvendintas svajones ir lūkesčius perkelti vaikams, jos vertė savo atžalas gilintis į grūdinių augalų klasifikacijas ir krevečių nervų sistemą, kai tuo tarpu tie maži nenaudėliai tik ir svajojo būti ar nuomonės formuotojais, ar programuotojais. Ir vargo visi – ir mamos, ir Ruta, ir visaip nuo užduočių išsisukti besistengiantys vaikai, abejingomis akimis žiūrintys iš kompiuterių ekranų į savo mokytoją. Bet tas krislelis negatyvo visai negadino Rutai bendro mokymo malonumo, ir pasitenkinimo. Vienus vaikus ji mokydavo vakarais, o kelis – iki pietų, sodyboje, matyt mokiniams buvo „langai“ tarp pamokų.

Darbai name vyko sparčiai ir beveik neatsiliko nuo jos numatyto grafiko. O štai kiemas... Kiemas jau prašėsi tvarkos. Pienės baigė žydėti. Jos virto ta baltų pūkų jūra, kuri vos pūstelėjus stipresniam vėjeliui, kilo lengvu debesėliu aukštyn ir vis retėjo, retėjo, atverdama vis daugiau brandžios žalumos. Į viršų pro pienių lapus kilo motiejukai, eraičinai, rausvas  skareles rišosi gaisrenos. Ir kiek dar visokių žolynų, kurių, net būdama biologe, Ruta nepažino. O gal tą pievą palikt nešienaujamą – štai tokią žydinčią, kvepiančią, dūzgiančią? Ir braidžiot po tą žalumą, tyrinėt žiedukus, vabaliukus, voriukus... Bet, vėlgi būdama biologe, ji puikiai suprato, kad labai greitai neatsigins erkių.

Štai tokios mintys sukosi Rutos galvoje – bet kokia tai buvo atgaiva! Tos naujos mintys buvo lengvos, neslegiančios, neverčiančios priimti radikalių ar kitų gyvenimus nulemiančių sprendimų – juk galima žolę pjauti, o galima ir palikti.

Bet medžius tvarkyt reikėjo – tai matė net Rutos miestietiška akis. Obelys buvo pilnos vilkūglių, smulkių beverčių šakelių, kurios tik alino vaismedžius. „Kaip ir visi mūsų smulkūs beverčiai rūpesčiai, – šmėstelėjo, – tik balastas, nereikalingas balastas, neleidžiantis pamatyti kažką svarbaus, pamatinio“. Ruta dar nežinojo kas ta jos prigimtinė atrama,  bet juto, kad būtent čia, tame dar visai neseniai  jai nežinomame kaime ji tai ir pažins. Kada nors.  

Tądien moteris nutarė susirasti miestelio „valdžią“. Na, kaip ir prisistatyti, ir pati pasirodyti, ir su kitais susipažinti. Jei jau nutarė čia apsistoti – juk reiks ir bendrauti. Gal ir senamadė ta mintis buvo, bet kadangi pati ilgai dirbo vadovaujamose pareigose, jai atrodė, kad bus ramiau, jei ji pažinos valdžią ir su  Ruta bus susipažinta. 

Ji atvyko anksčiau ir, palikus mašiną kieme, pėstute nuėjo tiesiai į miestelį. Reikėjo rasti taip vadinamą „apylinkę“, kur ir dirbo seniūnas. Dabar ta institucija, žinoma, vadinosi seniūnija, bet vietiniai gyventojai po senovei vis dar eidavo į “apylinkę”. Maloni moterytė, pradžioj smalsiai nužiūrėjus Rutą, paaiškino, kur rasti reikiamą gatvę ir pastatą. O šis, beje, nespindėjo nei elegancija, nei naujumu, nei jaukumu – tai buvo tipinė  baltų plytų negrabiai sumūryta kolūkio laikų kontora. Ir jei ne  aplink ją rausvomis trinkelėmis grysta aikštelė su išpuoselėtais tiesiog kataloginias gėlynais ir fontanėliu – pagalvotum, kad grįžai į kolektyvizacijos klestėjimo epochą.  Toks buvo ir  seniūnijos vidus – tamsus, nejaukus, nudrengtas, nudėvėtas, bet jis tarsi nukėlė Rutą į tuos senus studijų laikus, kai juos, studentus medikus, rudenį veždavo į tarybinius sodininkystės ūkius skinti obuolių.  Nuzulintos medžio imitacijos plokštėmis iškaltos sienos, iki skylių išsitrynusios nenusakomo murzinai pilko atspalvio linoleumo grindys – keista, bet moteriai jos pasirodė savotiškai jaukios. Kaip kartais, nežiūrint į akivaizdžiai bjaurią tikrovę, norisi nors vieną kojos pirštelį įkeltį į savo jaunystės laikus! 

Priėmimui pas seniūną Ruta užsirašė iš anksto. Nežinojo, reikia ar nereikia čia kaime tų formalumų, bet gerbdama savo ir kitų laiką, ji dar prieš dieną   pasiskambino į sesniūniją  ir sutarė susitikimo laiką. 

Kalbėdama telefonu su seniūnu, Ruta  įsivaizdavo stotingą, su vešlia plaukų kupeta ant galvos, solidų, kostiumuotą kokių keturiasdešimties metų vyriškį. Na, tą sodrų, gilų, aktoriškai spalvingą balsą telefone ji galėjo susieti tik su tokiu vyrišku tipažu. 

Pravėrus kabineto duris, moteris iš pradžių pamanė, kad ne ten užėjo ir beveik nesąmoningai pagrįžo patikrinti užrašo, ar tikrai tai seniūno kabinetas. Už gražaus pakankamai šiuolaikiško stalo sėdėjo smulkutis, liaunutis, plika makaule, skysta barzdele išvis nenusakomo amžiaus vyriškis. Vilkintis sportinį džemperį, toks tarytum joks, pilkas, neįsimintinas. Kaip taip galėjo balsas disonuot su išvaizda? Turbūt kaip ir netikėtai buvo jaukus kabineto interjeras, lyginant su nudrengtais seniūnijos koridoriais.

Jųdviejų pokalbis buvo neilgas, bet konkretus ir turiningas. Pagrindinis Rutos tikslas buvo sužinot, ar būtų koks žmogus, kuris galėtų jai padėt sodo ir kiemo darbuose. Žinoma, ji suprato, kad tai ne visai teisėta, bet gal vardan geros kaimynystės pavyktų susitarti? Ir dar labai reikėjo elektriko – smulkmenoms, bet būtinoms. Ruta tik dabar, užvirusi visą tą košę su statybomis, rekonstrukcijomis ir remontais, sužinojo, kokie paklausūs yra geri meistrai. O elektrikai – ypač. Ir jau nebuvo svarbu, ar išties geri  tie laidų ir lempučių specialistai – kad tik būtų laisvi. 

O seniūnas taip lyg tarp kitko, visai neįkyriai, prie kavos puodelio apie Rutą išsiklausinėjo visų esminių jam rūpėjusių dalykų – ir kur gyvens, iš kur ir kada atvyks. Kur moteris dirbo iki šiol, kokius mokslus baigė ir kokias pareigas užėmė. Net šuns veisle ir vardu pasidomėjo!

Ruta per daug nesiplėtė su atsakymais, bet pokalbiu liko patenkinta – vyras jai pažadėjo pagalvoti ir pranešti apie pagalbą ūkyje, išlydėjo ją maloniai, su šypsena veide, galaktiškai atidaręs kabineto duris ir palydėjęs iki pat išėjimo į lauką.

Kiek ten to laiko tepraėjo, gal savaitė kokia, gal kiek daugiau, o seniūnas ištęsėjo pažadą. Kad ir neišvaizdus ir iš pirmo įspūdžio nekeliantis didelio pasitikėjimo, vyras pasirodė besąs žodžio žmogus. Rutai jis paskambino pats, atsiprašė, kad niekurnerado žmogaus prie ūkio darbų – aplink virė pavasariniai žemės darbai, kiekvienas žmogus buvo aukso vertės. O štai eletriku pasirūpino – persiuntė jai Nerijaus telefono numerį. Kaip sakė seniūnas – elektrifikuot NATO būstinę gal ir ne jo jėgoms, bet kaime susitvarko. Ruta negaišdama ir susitarė su Nerijum dėl elektros darbų sodyboje. O štai medžiai matyt liks negenėti – jei žolę moteris nusipjaus kaip nors pati, tai sode ji nesijautė stipri, tokį darbą bent sykį reikėjo pačiai nors pamatyti.

O dar po kelių dienų paaiškėjo ir tikrosios seniūno stropumo  priežastys! Ot gudruolis! Bet, kita vertus, jis dirbo savo darbą ir dirbo gerai – stengėsi būti tikru miestelio šeimininku. 

Taigi, dar po kelių dienų Rutai paskambino vietinės gimnazijos direktorius ir paprašė skirt laiko judviejų susitikimui. Ruta jau įtarė, ko iš jos tas direktorius  norės ir visai nedegė noru susitikti, bet visgi mandagiai jį pakvietė atvykti į sodybą. Tik paprašė, kad susitikimas būtų iki pietų – vakare moteris kaskart grįždavo į Kauną – nors šiek tiek, nors pabandyt pasišnekėt su dukra, paruošt jai vakarienę ar  pietus kitai dienai.