Ji nuėjo į kitą kambarį – turbūt miegamąjį. Virš plačios, aukštos nuo dulkių klijuote užtiestos lovos buvo pakabintas paveikslas. Keistas, savotiškas – lyg trys persiliejantys švelniai oranžiniai šešėliai visų turkio atspalvių fone. Du didesni iš šonų ir vidury – vienas mažesnis siluetas. Toks šviesus, lyg perregimas. Nieko, ką galima būtų kaip nors įvardinti. Žmonės? Medžiai? Sielos? Simboliai. Ir nežiūrint, rodos šviesių, ryškių spalvų, paveikslas buvo skaudus. Ruta priėjo arčiau, pasilenkė prie pat –  jai pasirodė, kad kampe galėjo įžiūrėti tris stilizuotas raides – STP. O gal tik pasirodė, gal tai tik dar vienas keistų šešėlių žaismas. Neįprastas buvo tas kūrinys, kažikoks gyvas, lyg norintis pasakyti labai svarbų dalyką – reikėjo tik mokėt išgirsti. Matėsi, kad mamai jis buvo svarbus, ypatingas – lyg šventųjų abrozdėlis laimino ją užmiegant ir saugojo jos ramybę per naktį.
Buvo ir dar vienas kambariukas – nedidukas, bet visai tuščias. Lyg iškraustytas ir pamirštas. Nešvariomis, lyg aptaškytomis sienomis ir grindimis. „Kabinetas! Čia bus tiesiog idealus mano darbo kambarys”, – staiga pagalvojo Ruta ir nustebusi pagavo save jau modeliuojant, planuojant gyvenimą šiame sename name. 
 
Lauke jau nekantriai jos laukė Bolesas. 
- Tai kaip, pupele, ką nusprendei? Ar nenugąsdino palivarkas? Ar  gerai iščėdyjom per tuos metustamstos turtą?
- Ačiū Bolesai, ot ačiū jums ir poniai. Ar atsiskaitęs Laimis su jumis? Viskas teisingai?
- Gerai, viskas gerai, vaikeli. Ar imsi jau raktą, ar dar mums kokius parėdymus duosi? 
- Jūs, ponas, raktą tai dar pasilikit, jei atvažiuosiu kada – iš namų savo pasiimsiu. Gal ką tvarkysiu, gal ir tuos pačius langus pakeisiu. Nežinau dar, nieko nežinau. Tik, Bolesai, prašau – nepjaukit dar žolės. Palikit dar tą pievą. Karvytės gi visvien nebeturit – nusišypsojo Ruta, – Gal jau nuvešiu jus iki namų? Ir man laikas judėt į miestą. 
- Tai aš, pupele, pareisiu. Nevark, į šoną juk tau, o man judėt reikia, nejudėsiu – visai sustingsiu, tik judėjimas ir palaiko mane ant kojų.
 
Žinoma, Ruta diedulį privežė iki pat namų – judėjimas judėjimu, o pėstute iki miestelio bus geras kilometras. Ji matė, kad Bolesui vaikščioti jau sunku. Ir sodybą prižiūrėt ne jo jėgoms, matyt. Reikėjo ieškot kito ūkvedžio, nes jei name Ruta tikrai susitvarkys pati, tai tokio kiemo viena nesužiūrės. 
 
Į Kauną Ruta važiavo jau visai kitos nuotaikos. Žinoma, visas savo problemas ji sąžiningai vežiojosi su savimi, lyg kokį seną, iki viršaus prigrūstą lagaminą – na kur gi jas padėsi, žmogau, jas spręsti reikėjo, tas problemas. 
Ir moteris ieškojo sprendimų, visi tie nemalonūs bet būtini reikalai judėjo. Iš darbo ji išėjo. Tai buvo lengviausia – turbūt išsisėmė, profesinėje veikloje jau buvo atėjęs toks laikas, kai viską reikėjo vienaip ar kitaip keisti. Ne veltui Ruta darbe jautėsi lyg ta Ratatutė ratelyje. Išsiveržė ji iš savo rutinos narvo, išsprūdo į laisvę – bet kokia kaina! 
Skyrybų procesas buvo daug lengvesnis, nei ji galėjo pamanyti. Žinoma, jei nekreipti dėmesio į tuos begalinius svarstymus, priežasčių ieškojimus ir pasekmių baimes. Nežinomybės baimes. Ir sunkiausia buvo matyti Radvilę – pačią didžiausią visos šios nemalonios, jai net tragiškos situacijosauką. Mergaitė jautėsi tarsi tarp dviejų ugnių – juk abu buvo tėvai, ir Ruta, ir Laimis. Ruta taip ir nepapasakojo dukrai visko. O kaip? Kaip galėjo? Tik truputį užsiminė – Laimis ją išdavė su Daiva. Rutai liežuvis nesivertė dukrai kaltinti jos tėvą. Radvilė liko viena su savo mintimis ir spėlionėmis. Ir kaip mažas vaikas pradėjo kaltinti tą, kas tas skyrybas inicijavo. Ją, Rutą. 
O Laimis nė nebandė teisintis. Nieko neaiškino. Jis viską priėmė be ginčų, su viskuo sutiko. Vaikščiojo nuleidęs galvą, lyg tas veršis, vedamas į skerdyklą – viską suprantančiomis, romiomos akimis, tyliai priimdamas tragišką realybę. Tiesiog nevalingai iššaukiantis gailestį viesiems, nežinantiems visos tiesos. Ruta tokiame elgesyje įžvelgė tik nebylų kaltės pripažinimą. Ji taip pat vengė aiškintis, nieko neklausinėjo, matyt, baiminosi sužinoti, kad Daiva buvo ne vienintelė jo išdavystė. Kad tos savaitgalinės konferencijos galėjo slėpti daug daugiau jos vyro „žygių“ į šoną. Ruta siaubingai bijojo, kad reiks užbraukyti dar ne vienus jos menamai idiliško gyvenimo metus. Du bailūs bėgliai – viską priimdami, jie ir toliau slėpėsi nuo besivejančios realybės. 
Iš esmės Ruta su vyru viską buvo nutarę – ji kurį laiką pagyvens namie Kaune, bent tol, kol Radvilė baigs gimnaziją, kol laikys valstybinius egzaminus. Kad ir kaip sunku buvo likti su Laimiu po vienu stogu, kasdien tylomis atskirai ruošti pusryčius, gerti kavą skirtinguose namo galuose, bet moteris dabar negalėjo  išvykti ir palikti dukrą. Niekaip negalėjo.Nors ir pašlijo jų santykiai, atvėso, bet mama ir dukra kalbėjosi apie šį bei tą, bandė kabintis į šeimos likučius, kurie iš tiesų buvo tik gražių atsiminimų inercija. 
Turtą Ruta ir Laimis dalinosi lengvai ir be ginčų. Ruta nepretendavo į namą Žaliakalnyje – tai buvo ne jos. Net ne Laimio – tai jo tėvų turtas. Jis ir nemielas dabar jau buvo moteriai – tas namas. Jai liko sodybą kaime. Rutos dalį Laimis išmokėjo pinigais – didelę, solidžią sumą, kurios labiau nei pakako rekonstruoti namą sodyboje. Radvilė? Dukrai jau seniai buvo nupirktas nedidukas butukas Kaune. Jis buvo pirktas Rutos vardu ir dabar nuomojamas.  Tai buvo nejudinamai skirta Ravilei, bet padovanoti dukrai butuko nei tėvas, nei mama dar nesiryžo.
Tokie tai buvo jų turtiniai reikalai. Kažkodėl jie visiems atrodė labai nereikšmingi. 
Rutą ir Laimį išskyrė greitai.  
 
O Ruta vis dažniau važiuodavo į savo kaimą – nors kelioms valandoms, nors kol Radvilė buvo mokykloje. Porą kartų ir dukrą įkalbėjo važiuoti sykiu, deja mergaitė visai nesusižavėjo ta sodyba. Ji tiesiog intuityviai, nesamoningai jautė priešiškumą ir namui, ir sodui, ir didžiuliam kiemui. Lyg nebyliam kaltinikui, kuris juos išskirs, išdraskys jų iki šiol jaukiais buvusius namus. 
O štai Rutai ta sodyba tapo lyg atgaiva, tarsi naujas stimulas atversti visai kitą gyvenimo puslapį, pradėti naują būties etapą, stengiantis kuo greičiau išsivaduoti iš tų begalinių abejonių, kaltės ir kaltininkų ieškojimų. Ji puikiai suprato – niekas nieko pakeisti nebegali, kas jos gyvenime įvyko, tas jau ir liks. Ir Laimio, ir Radvilės gyvenimai pasisuko negrįžtamai. Sodyba Rutai tapo tuo atspirties tašku, nuo kurio moteris ir vylėsi pradėti tą savo naują atkarpą. Juk nuo kažko reikėjo pradėti?
Ruta atvažiuodavo nuo ryto ir paprasčiausiai būdavo. Ji dar nenutarė, ką keis, ką paliks, tad jokių darbų ir nesiėmė. Nenorėjo paskubėti, stengėsi pajusti naujų namų dvasią. Moteris tarsi susidvejino – vienaip jai nieko nesinorėjo keisti. Kiekviena smulkmena Rutai ten atrodė savo vietoje, kiekvienas daiktelis buvo mielas ir išmetus kažką vieną, rodės, subyrės visa tvarka, neteks prasmės ir likę daiktai. Bet taip, Bolesas buvo teisus – būtinai reikėjo keisti langus. Seni buvo iškorėję, perpučiami ir joks dažymas jiems jau negalėjo padėti. Tačiau būten langai Rutai atrodė patys svarbiausi, tai lyg namo akys, jo siela. Sudėjus naujus, jau nebūtų skirtumo ką dar keisti – ar namo sienas šiltinti, ar keisti dardaugiau ir daugiau kitų detalių. Namas visvien savo sąvastį praradęs būtų. 
O kaip  namo viduje suderinti tą jaukią senovę ir miestietiškus patogumus, šiuolaikinę virtuvę ir  krosnį su metalinėmis rinkėmis? Ekonominišką namo šildymą ir koklinę „sienelę“ svetainėje? Ruta įkrisdavo į seną išsėdėtą supamą fotelį ir  tyliai planuodavo, modeliuodavo, strateguodavo. Mintimis vis toliau ir toliau pabėgdama nuo išdavystės, skyrybų, išsiskyrimų. Nors trumpam užsimiršdavo.  
 
Bet kaskart vis tekdavo grįžt. Taip jau sutarė – kol Radvilė neišvažiuos į Vilnių mokytis, jie bus kartu. Taip – kiek išgalėdami desperatiškai imituos šeimą. Žinoma, visi suprato tą situacijos absurdiškumą, bet Ruta niekaip negalėjo palikti dukters bent tol, kol vyko valstybiniai egzaminai. Kasdien su karštais pietumis ji laukdavo Radvilės iš mokyklos, rytais su šypsena žadindavo, vakarais palinkėdavo dukrai labos nakties.
 
Tą vakarą Radvilės namie nebuvo – ji mokėsi bibliotekoje. Mergaitė taip pat vengė būti kartu su tėvais, dažnai pamokoms ruošdavosi mokyklos skaitykloje, su draugėmis – tas nejaukumas, atskiros, trumpos, tik būtinybės verčiamos ištart frazės tiesiog kabojo ore, versdamos gūžtis, lįst kur į savo kampą. Sprukt.
 
O tą vakarą Ruta ramiai gurkšnojo arbatą. Raudonėlių ir mėtos – mėtos buvo paprastos, vandeninių ji neturėjo. Ir pirkti niekur nerado. Priešais ją neryškioje toršero šviesoje mėlynais atspalviais neįkyriai žėrėjo krištolinė taurė. Tuščia. 
Ją moteris tik tądien ir atrado – tvarkydama ir dėliodama į dėžes žieminius megztinius, šiltesnius bliuzonus, pirštines, kepures (visgi pamažėl ji ruošėsi kraustytis). Tarp Birštone dėvėtų drabužių ir aptiko nediduką paketą. Ir stamantriai supokuota nedidukė dėželė per tą laiką ant akių nepapuolė, ir Ruta ją visai pamiršo. Išsitrynė iš atminties – ne apie tai galvojo tuomet. Visai ne apie tai. Atradus paketėlį moteris sutrikusi pradėjo jį ardyti. Kartoninėje dėžutėje nuo kavamalės, kruopščiai suvyniota į baltą rašomąjį popierių ir buvo ta mėlyno krištolo taurė. Ta pati, kuri tokia brangi Roliui. Tiesą sakant, Rutai net kojas pakirto ir turbūt širdis akimirkai stabtelėjo – Iš netikėtumo, nuostabos. Net iš gėdos ir atgailos, kad taip ilgai nerado jos. Kad per tą laiką ko gero nė sykio nė neprisiminė Rolando. 
O štai dabar taurė stovėjo priešais ją – tokia prabangi šiltoje toršero šviesoje. Buvusio Rolando gyvenimo brangus prisiminimas – jos pora liko pas šeimininką. Ar jis tą vakarą suprato, kad ir Ruta stengėsi buvusį savo gyvenimą palikti atsiminimuose? Brangiuose savo atsiminimuose.
   
Į virtuvę tyliai kaip šešėlis įslinko Laimis. Paprastai jis vengdavo būti viename kambaryje  ar virtuvėje kartu su žmona – vyras persikraustė į tolimesnį,  buvusį tėvų namo galą. Ir, kai būdavo namie abu, jis net maistą užsisakydavo iš Bolto ar Wolto – kad tik nesusikirstų jo ir Rutos keliai. Vengė, visą laiką vengė bet kokio kontakto.
Šį kartą vyras be žodžių atsisėdo priešais Rutą. Pakėlė galvą ir įdėmiai pažiūrėjo moteriai į akis. Taip ir liko įsistebeilijęs – atvirai, tiriančiai. Gal prašančiai? Ruta gana ramiai atlaikė jo žvilgsnį, akių nenusuko. Net keista – ji buvo stebėtinai rami. „Kas man yra šitas žmogus, mano buvęs vyras?  Ką aš jam jaučiu? Pyktį? Neapykantą ir norą kerštaut? Ne… Gal gailestį? Gal kažkur užsilikusią meilę. Nagi ne!” Ruta su pasibaisėjimu suvokė, kad ji nieko, visiškai nieko nejuto Laimiui. Moteris į jį žiūrėjo visiškai abejingai. Ar ne geriau pyktis, neapykanta, net galbūt pasišlykštėjimas, nei visiškas nejautrumas? Tai būtų nors kažkokie jausmai. Jausmai, o ne tuštuma.
- Aš daug galvojau, Ruta.
- Gerai.
- Gal pabandom… Pabandom iš naujo? Užbraukiam tą mūsų juodą laiko tarpą. Žinau, žinau, aš kaltas. Taip. Atleisk, bet aš nieko tau neaiškinsiu. Nesiaiškinsiu – aš dar pats nesusivokiu, – Laimio balsas virptelėjo, jis kalbėjo kapotais, trumpais sakiniais, vyriškai. 
- Vieno kalto nebūna, Laimi, vieno – nebūna. Gal tik kažkuris labiau. Bet bandyt nieko nebereikia. Nieko. Nes nieko neliko. Tiksliau, ne, – Ruta net kiek pakėlė balsą, – Liko, viskas liko, bet jau praeity. Tegu ten ir būna. Aš nematau mūsų ateities kartu, net prasmę  to sunkiai įžvelgiu. 
- Bet…
- Kas „bet”? Kas? Supranti, mūsų gyvenimas buvo gražus. Bent jau tai, ką aš tau jaučiau, maniau esant mūsų šeimoje – buvo miela, šilta. Supranti, Laimi, aš tave mylėjau, branginau kiekvieną tavo apsikabinimą, šypseną… Ar mes galime tai pakartoti? Nagi ne, Laimi, ne! 
- Bet dėl Radvilės... Nors dukters labui, jai sunku. Matai, kaip ji kenčia, – Vyras tiesiog gręžė Rutą akimis. 
- O ar bus geriau, kai ji matys tą mūsų spektaklį? Apgaulę, netiesą. Manai, nepajus, kad mes tikbergždžiai lipdom, klijuojam, imituojam jausmus?Ar tu tikiesi, kad mes pakartosim savo gyvenimo šventę? 
- O gal kaip tik, kaip tik Radvilė matys, kadnegalima nuleist rankų, kad reikia kovoti už savo laimę. Meilę, – vyras akivaizdžiai vis labiau jaudinosi, veidas, ir taip buvęs blyškus, dar labiaupabalo.
- Laimi, aš negaliu. Aš net nekęst tavęs negaliu. Pykti neturiu jokio noro. Nieko. Aš nieko tau nejaučiu. Suvoki, kaip tai baisu? Aš pati klaikstu nuo savo abejingumo, bet taip yra. Žinai, taip ramiau. Gal taip bus ne visad, gal net visai viskas apsivers... Bet dabar taip. O Radvilė? Ji tuoj išvyks į Vilnių, gal dar kur toliau. Geriausiu atveju  kartą mėnesyje grįš... O mes ką? Ką mes? Sėdėsim kiekvienas savo kampe su telefonu saujoj ir tylėsim? Ar vaidinsim šeimą? O prieš ką, jei net mudviejų dukra bus kažin kur toli?
Ruta taip ir nenusuko į šoną akių – ji buvo rami, kalbėjo užtikrintai, lyg viskas ką ji tuos mėnesius kaupė, gvildeno, analizavo  - ėmė ir staiga išsikristalizavo į aiškų suvokimą – PABAIGA. Moteris ryžtingai pakilo nuo stalo, pasiėmė Rolio dovanotą taurę ir nuėjo į savo kambarį. Ji turbūt viską pasakė. Netikėtai pati sau, bet tiek daug. 
Laimis dar ilgai sėdėjo virtuvėje. Sulaukė ir Radvilės.
Po to vakaro namuose tapo dar tyliau – slogiai, gniuždančiai. Sienos augo, storėjo – kiekvieno kitokia, bet visų nebepramušamos. Sienos tarp žmonių.