Migloj vasario judesio nedaug –
Seni pavidalai dar trupa, kaip trupėję.
Šypsaisi su kiekvienu giedru įtrūkiu dangaus,
Atklysta pirmos mintys apie sėją.
O dieną įsauly pravimpa kailiniai,
Varveklių nosys tįsdamos lašnoja.
Nebežinai, ar miršti, ar gimei –
Sparnai dar neplazda, įsišakniję kojos,
Tačiau užgieda zylė daug skambiau –
Tam, kad pažadintų sulos gyvybę, kraują,
Kad tu šypsotumeis nuo įtrūkio dangaus,
Lydėtum seną, pasitiktum naują.
Ir ta slinktis negąsdintų tavęs,
Migla vasario būtų tarsi tvarstis.
Nes kas užtvenks beplūstančias upes,
Kai tu sapne pradėsi pirmą vagą arti?