Visko ragavom – medaus, kartėlio,
Ašarų buvo laimės, graudžių.
Bet, jei galėčiau, rinkčiausi vėlei
Ir negailėčiau tau bučinių.

Sako, atrandame obuolio pusę,
Bet kartais būna, sutveriam sau
Dviejų pasaulį, virstam į kūną,
Kuris nedalomas nei tau, nei man.

Iš dviejų virtęs kelias į vieną, 
Dar ne vidurnaktis, ne pabaiga,
Rytas kol veda į naują dieną,
Žavės lyg jūros putota banga.

Masins žvaigždynai žvilgsniu į dangų
Mus atsiremti, mintys tekės.
Jei jau gyventi, tai nugyventi
Vienam dėl kito tiek, kiek reikės.

Kažkur paliko stotelės mūsų,
Garvežiai ūkia peronuose jų.
Meile ir rūpesčiu tave apsiūsiu,
Dviese nebuvo, nebus nuobodu.

Visko patyrėm – blogo ir gero,
Daug išlydėjom brangių savų.
Vienas kitam mes kantriai asistavom,
Nes negailėjom tarti – „myliu“.