Vidiniai nujautimai
Išbaido šmėklas nemigo naktų
It koks stebuklas tįstantys auksiniai žirginiai.
Tarytum pirmas kartas,
Pirmutinis kartas –
Lyg tu aistrų, belaigančių po gyslas,
Niekad neganei.
Šiek tiek drovu –
Jei užmatys kas nors, gal bartų...
Šypsaisi.
Nors ne kas – tik drėgno vėjo bučinys
Sveiku raudoniu skruostus padabino.
Jausmai pakyla skrist,
Nors tu vos vos eini.
Vasario vasara?
Svaigu, nė neragavus vyno.
Apsivertė ant kito šono sėklų gemalai,
Jokių aiškių vaizdų,
Tiktai vidiniai nujautimai.
Lyg suloje mirkytas būtum, apsalai.
Ir nesakai, kodėl po žirginiais it apkerėtas rymai.