– Mano Lietuva, ko taip graudžiai verki?
– Kaip neverksi, jeigu išmaldą renki,
Kai išgrobstyta, praskolinta esu?
O galėjau būti klestinti dėl jūs visų, –

Rūbas jos – raštuotas, languota skara,
Veidą raukšlės pina, man – sava.
Klupusi ties medžio kryželiu,
Rauda. Atsargiai keliu, kol kelt galiu.

Ne akmuo, dėl jos, širdis mana,
Raminu: – Kol dar alsuoju, kol gyva,
Lietuva, tu pasiremk mano peties,
Naštą lengvins tau dukra, padės, –

Skepetaitę peltakiuotą jai tiesiu, –
Mano Motina esi ir mūs visų.
Vieškeliais – abi, abi visur – kartu.
Kužda: – Aš žinau, kad neišduosi tu.