Kad nereiktų verkt pas kapą
Mylimo sūnaus, dukros ar tėvo,
Savyje nešiojam gyvą Laisvės dvasią,
Kurios spalvos širdyje neblanksta
Ir nevirsta tik nematomu šešėliu.
 
Esame laimingi, tvirti ir labai gražūs,
Esam stiprūs protu, kūnu ir dvasia,
Nes  gyvename visi, kaip broliai, sesės,
Nepraradę duotos mums tapatybės,
Visuose išbandymų keliuos ir tremtyse.
 
Nesustosim, nepailsim ir branginsim
Ne tik savo, bet kiekvieną Laisvės šalį,
Viens kitam padėsim augti ir atgauti, tai,
Kas buvo prarasta per klaidą ir apgaulę,
Tikėjimą, Viltį ir Meilę, Ramybę ir Laisvę.