Meilė – žiedas nevystantis

Meilė su vasara juk nesibaigia,
Tik susemia glėbin rudens aruodus,
Ir žiemą, virtus į karpytą snaigę,
Ant skruosto nutupia, kad padėkotum,
Kad padėkotum už laukimą ilgą,
Raudoniu sniegenų kai spurda kiemas,
Už namų šilumą, už tai, kas pildosi,
Ir laiką, kuriame plazdi ne vienas.
Meilė tiek daug įduoda sielai galios
Ir užaugina jai nematomus sparnus,
Kurie ją iš bedugnės skausmo kelia.
Dovana – lyra byranti vilties rasa,
Melodiją į lūpas spraudžia skambią,
Kad apdainuotų amžiną jos dangų.
žemaitukė