Prie pilies jie dar pabuvo dieną. Karfaitas pas Griselę sugrįžęs nebuvo. Dabar ją pamatė surakintą ir uždarytą viename iš vežimų. Po mūšio ir puotų keletas vežimų ištuštėjo, tad ant jų buvo padaryti narvai, kuriuose prisiglaudė keli šiauriečiai belaisviai. Tačiau didžioji jų dalis buvo surišti į eilę ir pastatyti eiti pėsčiomis. Juos saugojo dešimt ginkluotų vyrų.
Kaip rikiuotė buvo sustatyta jie pajudėjo. Pirmieji per saugų atstumą risnojo keturi žvalgai. Už jų ant žirgų keliavo Karfaitas, Ivas iš Miegančio drakono, pakankamai jėgų atgavęs Harkinas ir Garis. Jie nei vienas nekalbėjo.  Karfaitas norėjo nuo jų pabūti atskirai. Dabar siekė tokios ramybės. Jis gailėjo Harkino. Jaunasis kapitonas stengėsi padėti ir išspręsti viską pats, bet jis tam tiesiog buvo nepasirengęs. 
Už jų žygiavo du šimtai ferburgiečių, keturiasdešimt du belaisviai, tiek tiksliai buvo suskaičiuota ir krūva patarnautojų. Lygiai šimtą karių jie palaidojo prie Haiverno pilies. Didžioji dalis jų žuvo mūšio metu, o keletas neatlaikę sužalojimų ir neištvėrę gydymo per pirmą naktį. Kiek mūšio metu žuvo šiauriečių nebuvo aišku.
Jie vyko tuo pačiu keliu ir jau tuoj buvo pasiekę Varnų viršūnes. Nuo čia vėl buvo vingiuotas ir medžiais apaugęs kelias. Viską keitė tik besidažanti baltai žemė. Šiandien snigo kur kas stipriau negu iki šiol. Didelės snaigės krito tiesiai į veidus.
Karfaitas sulėtino žirgą. Jis kelis kartus apžvelgė išsitęsusią rikiuotę. Pamatė ir ją. Griselė sėdėjo panarinusi galvą. Kiti šiauriečiai buvo išsigandę, o gal ir nustebę, kad dar kvėpuoja. Jie tikrai nesitikėjo kelionės į Ferburgą. Gal kai kuriems iš jų pavyks ten atrasti naują gyvenimą. Karfaitas gerai žinojo, kad be jo, nebūtų belaisvių, tikriausiai visi jie būtų nužudyti dar tada kai pasidavė.
Staiga visi pakėlė galvas. Ir belaisviai ir kariai. Sužvengė žirgai. Iš priekio kaip audra grįžo žvalgai. Tiksliau tušti balnai su žirgais. Tik ant vieno iš jų dar laikėsi raitelis pervertas strėlės:
-Pasala!- kažkas suriko.
-Pasala!- pradėjo kartoti ir kiti.
-Pasala! Pasala!
Sukranksėjo varnas. Karfaitas apnuogino kalaviją ir pavarė savo žirgą į priekį. Ten vietose sukosi Garis ir Ivas. Jų žirgai trypė sniegą. Harkinas kalaviją laikė makštyje. Jis dairėsi ir tuoj išgirdo, kaip jam atrodė šimtus žingsnių. Šimtus trepsinčių kojų. Iš kairės, iš dešinės, iš krūmų iš už medžių atsirito banga šiauriečių. Rėkdami kaip išprotėję jie tvojo į pirmus priešus.
Kai kurie ferburgiečiai suglaudė skydus, kiti nespėjo jų pakelti ir buvo parblokšti. Užvirė kova.
Karfaitas savo kelyje nukirto tris varžovus. Jie visi bėgo pro jį, puolė taikinius ant žemės. Staiga Juodvarnis su Folkmarų simboliu ir Heimerholų kardais ant krūtinės pajautė stiprų truktelėjimą. Jam už pečių ir šalia krūtinės šarvų papuolė kablys su virve.
Tai sena šiauriečių taktika kovoje su raiteliais. Mėtyti kablius, o jiems užsikabinus nutempti raitelį.
Karfaitas atsidūrė ant žemės. Smūgis buvo stiprus ir jis gaudė kvapą. Šarvai spaudė krūtinę. Tikriausiai kablys juos sulankstė. Aplinkui lakstė kariai. Šaukė, daužėsi, žvangėjo ginklai. Žemė buvo trypiama ir merkiama krauju. Žirgai šėlo. Šalia Juodvarnio nukrito nužudytas ferburgietis. Priešo ginklas suknežino jam veidą ir paliko jame tik šlapią, raudoną košę. Pakėlęs galvą Karfaitas pamatė besiartinantį paklaikusį šiaurietį. Jo veidu sruvo kraujas.
Stipriai suspaudęs rankose Varno rankeną jis nieko nelaukęs smeigė ir suvarė ašmenis priešui į krūtinę. Jautė kaip lūžta visi kaulai ir plyšta kūnas. Šiaurietis krito. Juodvarnis pakilo nuo žemės. Apsidairė. Vienas vežimas belaisvių buvo išlaužtas ir stovėjo tuščias.
Griselė bejėgiškai blaškėsi savo narve. Jos dar neišgelbėjo. Aplinkui kovėsi ir krito vyrai. Patiško kraujai. Čia pat šalia Karfaito vienas ferburgietis nukirto šiauriečio ranką. Šis klykdamas krito ant kelių.
Priešų buvo daug, bet vis daugiau ir daugiau Ferburgo karių būrėsi į grupeles ir jungė skydus. Jie tuoj atsilaikys ir atblokš priešus. Karfaitas pajudėjo tolyn. Jis pasimuistė. Krūtinę vis dar spaudė. Akių nenuleido nuo belaisvių. Jis pastebėjo, kad vieną belaisvį pervėrė strėlė. Griselė. Aplinkui skraidė akmenys ir strėlės.
Pakilo dūmai. Puldami šiauriečiai pradėjo deginti atsargų vežimus. Prie jų prikabinti darbiniai arkliai šėlo. Du pradėjo bėgti paskui save tempdami degantį vežimą. Kitus stengėsi atrišti žmonės, kurie su jais atvyko, bet esgariniečiai puolė ir juos. Keli jau buvo nužudyti. Jie buvo beginkliai ir juos turėjo ginti ferburgiečiai.
Per kalaviją tekėjo kraujas. Krito dar vienas varžovas. Pagyvenęs, storulis puolęs jį su medkirčio kirviu. Staiga Karfaito dėmesį patraukė Ivas:
-Turim dingti iš čia- jis buvo ant žirgo. Pasilenkęs prie jo. Kalavijas kruvinas, drabužiai apsitaškę krauju. Jis stipriai alsavo.
-Jeigu dabar pradėsim bėgti, mus visus išžudys- atsakė Varnas- negalime trauktis.
-Mus ir taip visus išžudys- paprieštaravo Ivas ir pasilenkė išvengti lekiančio akmens.
-Ne, mes tuoj viską apsupsime atgal- Karfaitas spinduliavo ryžtu- negrįšime su pralaimėjimu.
Pro juos pralėkė apsvilęs ir žviegianis žirgas. Vietomis dūmų uždanga buvo gana tiršta, bet kitur liepsnos jau rimo:
-Labai pavojinga- jis nužvelgė Karfaitą, bet suprato, kad jo neperkalbės. Paraginęs nurūko toliau ir nukovė dar vieną šiaurietį.
Jis galėjo pabėgti, akimis sekdamas Ivą pagalvojo Karfaitas ir tuo metu akmuo pataikė jam į krūtinės šarvus. Smūgis buvo menkas.
Šiauriečių puolimas tęsėsi ir keitėsi taktika. Jie spietėsi į nedideles grupes ir bandė pulti bangomis. Harkino ginklas buvo makštyse, jis atsistojęs už dviejų karių stebėjo kovą ir jai vadovavo. Sargybos kapitono žirgas blaškėsi arčiau miško ribos. Kapitono paliepimu atsitraukęs nedidelis būrelis greitai perbėgo puolančiuosius iš už užnugario.
Raitelių nebeturėjo. Didžioji jų dalis kablių pagalba buvo nuversti. Akeminis nublokšti arba strėlėmis apšaudyti žuvo. Likę be raitelių žirgai paniškai lakstė ir trypė visus po savo kojomis. 
Karfaitui pasidarė lengviau kvėpuoti. Krūtinės nebespaudė, bent jau dabar, gal tiesiog adrenalinas jį taip paveikė, kad jis prarado visus pojūčius.
Kovos įrankis.
Jis atsigavo ir šiuo metu krūtinę ne taip skaudėjo ir tai buvo svarbiausia. Skynėsi kelią link belaisvių. Pakeliui nukirto dar vieną priešą. Jie nesigynė, tiesiog paklaikę ir pašėlę lakstė aplink. Vyrai grūmėsi visur aplinkui. Skambėjo kalavijų garsai, jie vienas kitą talžė be gailesčio. Skilo skydai, taškėsi kraujai ir žiežirbos kaip plienas slydo per plieną. Mūšio lauką nustelbė baisus žirgo žvengimas, jam kraujai liejosi iš kaklo, sužeistas jis virto ant žemės ir spardėsi.
Žemė buvo sutrypta ir sulieta krauju. Harkinas rikiavo karius aplink vežimus ir atrėmė visus puolimus. Virš jų pralėkė kelios strėlės. Viena atsimušusi nuo skydo rikošetu nulėkė tolyn. Už skydų kalaviju mojavo Garis. Kartu su juo vykę samdiniai buvo šalia. Bet ne visi, Karfaitas akies krašteliu pamatė tik keturis, kur kiti ne aišku. Galėjo jau būti nukauti. Jie tokie pat netikę kaip ir Garis. Susispietę tarsi į olas kariai atrėmė dar kelias šiauriečių atakas. Kol galiausia šiauriečiai nustojo pulti. Jie tiesiog sustojo prieš ferburgiečius. Jėgos išsilygino, o tada Harkinas paragino savo žmones, kad šie pultų. Keletas šaulių paleido šūvius, pėstininkai pradėjo vytis priešus. O tada Karfaitas pastebėjo, kad Gario samdiniai sustojo. Jie susižvalgė ir nudūmė link belaisvių.
Aplinkui šėlo kautynės. Samdiniai atidarė vieną narvą, kuriame buvo keturi belaisviai. Juos visus išvarė laukan ir pradėjo kapoti savo ginklais. Šie dengėsi rankomis, mėgino gintis, tačiau plienas buvo per aštrus. Pamatęs tai Karfaitas pajudėjo link jų. Pribaigę šiuos, samdiniai kėsinosi į kitą vežimą. Jame buvo Griselė. Pribėgęs Karfaitas smogė kumščiu vienam samdiniui ir šis parkrito. Tada iš šono prie jų prišoko du šiauriečiai. Jie puolė samdinius. Karfaitas puolė taip pat. Tikriausiai iš šono buvo sunku tuo patikėti, bet elfas ir šiauriečiai grūmėsi su samdiniais.
Savo varžovui Karfaitas buvo neįveikiamas ir po kelių apsikeitimų stipriais kirčiais krito ant žemės su perpjautu kaklu. Šiauriečiai taip pat sudorojo samdinius. Karfaitą ir esgariniečius skyrė trys nukauti samdiniai. Jie nukreipė vienas į kitą ginklus. Jų veidus kaustė ryžtas kautis. Karfaitas neketino pasiduoti. Esgariniečiai tikriausiai norėjo išlaisvinti saviškius:
-Ką tu po galais darai- čia atsirado Garis- tu išdavike.
Šiauriečiai apsisuko bėgti. Grįžo čia ir Harkinas ir keli ferburgiečiai:
-Mums pavyko juos atmušti- atsiduso Harkinas.
-Bet sumokėjome didelę kainą- atsakė Varnas- o šie tavo vyrai prakeikti kvailiai.
-Tu juos puolei- toliau kalbėjo Garis- kad tave velniai rautų.
-Jie bailiai- Karfaitas ranka nusivalė prakaitą nuo kaktos- puolė žudyti belaisvius.
-Jie Henriko vyrai. Tu už tai sumokėsi.
-Spjoviau ant Henriko ir jo vyrų.
Tarp medžių vingiuoto keliuko abejose pusėse gulėjo daug nukautų vyrų. Viena didelė geležies ir mėsos plynė sulipdyta garuojančiu krauju. Už kiekvieną šiaurietį jie paaukojo savo žmogų ir gerai apsidairęs Harkinas pastebėjo, kad tų, kurie stovi ant savų kojų ne daug ir liko. Jo miesto žmonės gulėjo papjauti:
-Turime kuo greičiau iš čia vykti - pasakė Karfaitas.
-O kaip nukautieji?- norėjo juos palaidoti Harkinas.
-Vaikine- prisiartino Ivas- jeigu tuoj pat nesitrauksime, greitai prie jų prisijungsime.
-Jis teisus- pritarė Karfaitas.
-Mums pasiseks jeigu išgabensime visus sužeistus- pasvarstė pietietis.
-Ar kažką girdite?- Harkinas kreipėsi į Karfaitą. Šio žvilgsnis lakstė nuo medžio prie medžio.
-Privalome surinkti pasimetusius žirgus- pastebėjo Ivas- būtų nedovanotina juos palikti priešams, ginklus taip pat.
-Rinksime ginklus ir žirgus, bet ne žuvusius?- nustebo Harkinas- juos reikia pagerbti.
-Ivas teisus, tai daug svarbiau, vyrai garbingai krito kovoje, daugiau dėl jų garbės nieko nepadarysime.
Harkinas susiraukė, bet nesipriešino:
-Na gi, ko dar laukiam?- paskubino Ivas.
-Duok komandą vyrams- atsisuko Karfaitas į Harkiną.
Ferburgiečiai greitai pradėjo darbuotis ir raiteliai jau buvo ant savo žirgų. Dešimt žirgų buvo likę be raitelių, ant jų pasodino labiausiai sužeistus. Kitus sužeistus pasodino į tuščius narvus.
Griselė buvo sveika, tačiau jos veidas bylojo, kad ji prarado paskutinį šansą išsigelbėti. Mergina susitaikė su savo padėtimi ir nežinomybe, kurioje ta padėtis ją atvedė. Karfaitas užsiropštė ant savo žirgo ir pasiruošė išvykti.