- Ponia, jums viskas gerai? Gal norite  dar ko nors užsisakyti? Gal dar arbatos? – tai kavinukės oficiantė, jaunutė, Radvilės metų mergaitė.
- Ne ne, nesirūpink… nesirūpinkit. Eisiu, jau eisiu. Ačiū.
“Juk namie šuo, jetau, kaip aš taip? Ar yra dar koks traukinys, gal  dar koks autobusas bus? “
Ruta tiesiog bėgte pasileido į stotį – patikrinus aptiko, kad yra dar vienas, paskutinis traukinys į Kauną. Gal spės, bilietą nusipirktų jau pas palydovą. Kelią iš Pilies gatvės moteris jau žinojo mintinai, dairytis nebereikėjo – juk tiek vaikščiota. Suspėjo.
Vos tik jai įlipus į paskutinį vagoną, durys užsidarė ir traukinys tuoj pat pajudėjo. Vietų atsisėsti nebebuvo ir Ruta nuėjo į priekį – gal ten bus laisviau. Visgi šeštadienio vakaras, paskutinis traukinys… Taip, priekyje ji rado laisvą vietą šalia senyvos, apsistačiusios keliais Maximos krepšiais moters.  Jos veidą slėpė medicininė kaukė ir tik pavargusios akys išdavė amžių. “Gerai, nors stovėt nebereiks”... Bet tuoj pasigailėjo – moteris be perstojo kosčiojo, šniurkštė nosimi. Turbūt dėl to ir vieta šalia jos buvo laisva. Žmonės, dar labai gerai pamenantys kovido pandemijos laikus, buvo itin atsargūs. “Kaži, kas jai? Gal nieko, juk ji su kauke, gal saugu? ...  Jetau, apie ką aš čia? Apie ką? Juk Laimis! Ten su Daiva buvo mano Laimis! Nebe mano... Tikrai nebe? O daryti dabar ką? Toliau, kas toliau? O kaip mūsų vaikas? Radvilė, Radvilė kaip dabar? Aš ją pamiršau…” Ir vėl širdis pasileido šuoliais. Krūtinę užspaudė taip, kad rodos nė neįkvėpsi. Ruta atsilošė sėdynėje, užvertė galvą, užsimerkė. Su kiekvienu traukinio “Tuk-duk” – tarsi smūgis į smilkinius, tarsi naujas priminimas - ką daryti, Ruta, ką. Mintys netapo aiškesnės, ne.
Namai artėjo.
Ji žinojo, kad namie nieko nebus – juk ir važiavo pas vieną paliktą Moncę. Radvilė grįš ryt vakare. O Laimis. Ir Laimis ryt…iš “konferencijos“  Debrecene. Jetau, Ruta neįstengs į jį žiūrėti. Kaip? Kaip ji pasitiks vyrą? Tyliai be žodžių? Ar su priekaištais? O gal apsimesdama, kad nieko neįvyko? Ir toliau gyvens lyg nieko nebuvę - kaip ta nelaiminga žmona iš kurios ji su Patricija dar šiandien šaipėsi. O Dieve, juk ir ji, Ruta,  ta vargšė “mamytė”, iš kurios taip rafinuotai išsityčiojo Daiva! Prisėlino lyg angis, sušilo ir šitaip, šitaip skaudžiai įgėlė. Užmušė.
Ruta šį kartą labai ilgai vedžiojo Monsinjorę, ji visai nenorėjo grįžti namo. Paprasčiausiai, ji grįžti nenorėjo išvis, niekada – vat taip vaikščiotų ir vaikščiotų. Buvę tokie jaukūs,  jos išpuoselėti, išmylėti namai dabar buvo atgrasūs, žeidžiantys, žeminantys. Ir į laboratoriją ji negrįš. Kaip? Apsimest, kad nieko neįvyko ir su Daiva eiti gerti kavos? Ar išdidžiai, iškėlus galvą ignoruoti? Ar tėkštelti buvusiai draugei antausį? Draugei… Kuriuo atveju ji būtų stipri, o kuomet tik silpna vargšė “mamytė”? O skirtumas, koks dabar skirtumas? Ne, Ruta, nenorėjo matyti nė vieno, visiškai nė vieno žmogaus iš savo darbovietės. Moteris norėjo išvažiuoti kuo toliau, taip toli, kad niekada niekas jos nerastų, nematytų. Pamirštų. Štai taip pasiimti Moncę ir dabar pat išvykti. Išnykti. Tai būtų pabėgimas? Ir tegu.
Suko ir suko ji ratus po Žaliakalnį. Tomis pačiomis gatvelėmis, pro tuos pačius kiemus, į kuriuos vogčiomis žvilgčiodami  drauge su vyru taip išmoningai fantazavo apie sodus, alpinariumus, gėlynus. Kažkadaise, kai buvo kupini  idėjų ir gyvenimo planų. Ilgo ilgo gyvenimo kartu planų. Nematė tą naktį Ruta nei kiemų, nei gatvelių. Nei bent menkiausios galimybės pasilikt su Laimiu.
Šunelė sušalo ir pasiprašė ant rankų, šaltis krėtė ir Rutą. Iš jaudulio, nerimo, visiškos dvasinės sumaišties. Žvarbus buvo ir oras. Ne, niekur gi ji šiandien nevažiuos. Niekur. Tik tyliai pareis namo.
Moteris bijojo ateinančios nakties, bijojo likti namie pati viena su savo mintimis, su būtinybe priimti kažkokį sprendimą. Taip norėjosi, kad visa tai būtų netiesa, tik sapnas, kad ir košmariškas sapnas, bet iš kurio rytą  ji nubus ir gyvens toliau. Ir liks iš viso šito tik nemalonus prisiminimas. Kad taip...
Ruta nubudo nuo dūžių - stiprių, tvinksinčių ausyse, pakaušyje, smilkiniuose jos pačios širdies dūžių. Jos taip ir buvo užmigta – sofos kampe, pusiau sėdom, susisukus į vilnonį pledą. Nepajuto, kaip įmigo, o atrodė, kad visą naktį taip ir sėdėjo - žiūrėdama į niekur, pastirusi, be jokių minčių. Tik įkyrus spengimas galvoj - užsiblokavusių smegenų bevaisis inkštimas. Kuriuo momentu jis virto sapnu? Tokiu realiu, apčiuopiamu.
Šventos Kotrynos bažnyčia – tokia ryški, žibintų apšviesta, šventinė. Ruta bando įeiti į vidų, atidaro puošnias sunkias duris, bet priešais - dar vienos durys, ir dar vienos... Ji tamsoje blaškosi tarp tų durų – vienos užsidaro, kitos atsidaro, o už jų vėl durys. Durų labirintas. Išsiveržus iš jų painiavos, galų gale patenka į vidų, bet bažnyčios vidus užverstas betono luitais, rąstais, metalo konstrukcijomis. Ir tamsa. Ar tai visa dar bažnyčia?  Rutai būtinai, būtinai reikia pro visa tai praeiti, prasibrauti – ji žino, kad už tos sudėtingos  sąrangos raizginio yra išėjimas į šviesą. Moteris lipa, spraudžias – bergždžiai. Vis lieka vietoje, nė per metrą neprasibraudama į priekį, o ta šviesa tolsta, nyksta... Ir tik skamba bažnyčios varpas – kažkaip dusliai, netikroviškai ir tiesiai virš galvos.  Ruta ir nubudo nuo to skambesio, nuo dūžių. Tai jos širdis, rodos, veržėsi išsprūsti lauk, tvinksėjo kakle, ausyse, galvoje.
Ji buvo namie. Miegojo? Kiek? Už lango švito, užuolaidos nė nebuvo užtrauktos. Tai tik sapnas – sunkus, nemalonus, kažkoks glitus. Bet iš jo Ruta išėjo - nubudo. O realybė? Ką daryt su realybe, kaip joje nubust? Kaip iš tikrovės pabėgt. Taip - pabėgti. Pasiimti būtinus daiktus, šunę – ir pabėgti! Dabar pat, kad niekas nerastų – išnykti.
Mintys sukosi pašėlusiu greičiu, bet dabar jos buvo aiškios, kryptingos. Ruta išjungė telefoną, išėmė SIM kortelę. Stalčiuje turėjo būti jos senasis Samsungas. Naują kortelę nusipirks pakeliui, prekybos centre. Pakeliui kur? Kur nors, sugalvos – turės naują telefono numerį, internetą - panaršys, užsisakys keliom parom viešbutį. Dabar svarbiausia dingti iš čia, iš Kauno, iš namų. Kad nereiktų matyti Laimio, Daivos. Laboratorijos su visais jos darbuotojais.
O Radvilė? Ką pasakyti dukrai? Nors raštelį? Kol kas ji parašys tik raštelį.  Būtinai reikia pranešti dukrai nors vieną sakinį, kad neišsigąstų vaikas. Moteris ant mažo lapelio didelėmis raidėmis užrašė tik kelis žodžius -  DUKRA, RADVILE, ATLEISK. AŠ SVEIKA IR GYVA. MAMA. Raštelį priklijavo prie jos kompiuterio ekrano. Kol kas tiek.

Kodėl ji pasirinko Birštoną?  Nepasakytų. Tai buvo kažkoks pasąmoningas sprendimas, kuris savaime atvedė į šį nedidelį kurortą. Pirmas impulsyvus noras - vykti kuo toliau – gal į kokią Akmenę, ar Visaginą, Mažeikius. Bet ar ką nors lemtų atstumas? Ruta tik nenorėjo pasilikti namie, mieste, tik tiek. O kur bėgti – jau jokio skirtumo. Taip, moteris spruko.  Nuo savo vyro, laboratorijos, Daivos. Nuo tikrovės. Nuo savęs, galų gale. Ir jai visai nebuvo gėda tokio pabėgimo. Ruta žinojo, kad ji grįš, bet jau žinodama, ką daryti, grįš turėdama sprendimus. Taip, buvo tame jos dingime ir piktdžiugos, keršto dalelė – nagi, pasinervuokite, paspėliokite. Tik ji nesugalvojo, kaip  nuo visko apsaugoti dukrą. Raminosi tik tuo, kad Radvilė jau išties  suaugusi. Ir protinga. Ruta būtinai pabandys pakalbėti su savo vaiku, tik vėliau. Ne dabar.
Viešbutuką ji rinkosi tik pagal du kriterijus – draugiškas gyvūnams ir galima atsiskaityi grynais pinigais. Grynųjų iš bankomato ji apdairiai pasiėmė dar Kaune, kad pagal kortelės duomenis niekas neatsektų jos buvimo vietos. Moteris net pati stebėjosi, kaip blaiviai, racionaliai ir aiškiai ji dabar sugebėjo mąstyti. Senajame Samsunge ji susikūrė naują profilį - Rutos kol kas nebebus. Neliks.
Kambariukas buvo nedidelis, bet Rutai pakako. Žalią vasarą  ar spavotą rudenį vaizdas iš terasos būtų tiesiog fantastiškas – į parką, Kneipo sodą, du nedidelius tvenkinukus, o dešinėje – į raudonus bažnyčios bokštus. Bet buvo ankstyvas pavasaris - dar pakankamai nykus laikas spalvoms gamtoje. Pilkas laikas. O Ruta išvis nepastebėjo, į kur žiūri jos langai. Ji buvo ir čia, ir kažkur kitur, lyg paraleliniame pasaulyje. Gal nejučiom įsijungė gynybinis režimas, kuris kaip galėdamas bandė apsaugoti perkaitusius jausmus? Kažkaip įdomiai ji jautėsi, tarsi iš šalies save matė – tiesiog stebėtinai kitokią nei vakar ar dar šiąnakt - tokią veiklią, išmintingą. Nenatūraliai sujaudintą. Bet ta ažitacija buvo produktyvi, Ruta tikėjo, kad čia ji tikrai ras teisingus atakymus į pačius kebliausius klausimus. Į visus klausimus.
O į namus Ruta sugrįš, niekur ji nesidės, bet bus jau kita.
Birštonas  buvo lyg  tas senas, geras pažįstamas - iš jos jaunystės – kai buvo kiek apšiuręs, dar neišpuoselėtas ir neiščiustytas, tarsi didelio miesto pavainikis. Savas ir artimas.  Ir kartu kitas, visai naujas – atkutęs, visas jaunas, šviežias, ankstyvą pavasarį bundantis iš žiemos miego. Tik Nemunas buvo tas pats – jau išsivadavęs iš ledo, nešantis savo tamsius vandenis, nesunkiai aplenkdamas visas kliūtis, o ką aplenkt nepavyko – persiropšdamas viršum, arba be gailesčio išmesdamas kliūtį į krantą - pirmyn, pirmyn į marias. Gilus ir apgaulingas.


Kaip seniai tai buvo! Lygiai toks pat ankstyvas pavasaris -  gal kovo pabaiga ar pirmos balandžio dienos. Tik dar tikrai buvo sniego – sunkaus, pažliugusio, pilko. Visur, kur nepajėgė prasimušti saulės spindulys, sugniužusios, bet atkaklios pusnys tvirtai laikėsi įsikabinusios į  neatšilusią žemę.
Ir dar muzika. Rodos, džiazavo visas Birštonas. Tais metais Ruta pirmą kartą atvyko į šį miestuką. Kažkaip keista, kad ją, kaunietę, kuriai Birštonas buvo ranka pasiekiamas, čia atitempė draugės. Tuomet jos atvyko į tradicinį džiazo festivalį – pailsėt, nors trumpam pamiršt nesibaigiančius koliokviumus, atsiskaitymus, pravėdint galvas - visomis  prasmėmis. Ruta nelabai mėgo džiazo, nelabai juo ir domėjosi, ne kažin ką apie jį ir žinojo – ta muzika jai atrodė per daug laisva, netvarkinga, su neaiškiomis taisyklėmis. Ir gyvenime ji nemėgo improvizuoti.  Tąkart kelionės iniciatorė buvo Patricija –ta pilna  netikėtų  idėjų nenuorama.
Muzika skambėjo visur - kur tik buvo stogas, sienos ir nors kiek vietos žiūrovams. Veik visą dieną praleidusios koncertuose, draugės jau ir pavargo nuo galybės pučiamųjų, būgnų, pianinų skambesio, viskas joms buvo panašu – ir saviškiai, ir latviai, ir estai – na, ne džiazuotojos merginos buvo, tikrai ne. Ir praalko jau – gerai, kad buvo apdairios ir iš namų pasiėmė sumuštinių, nes tose keliose to meto Birštono užeigėlėse driekėsi beviltiškos eilės.
Ir koks kipšas joms pakuždėjo, kad užkąst reikia ropštis ant piliakalnio? Ir dar ta kalno puse, kur nebuvo laiptų. “Nevykusios romantikės“ - jos dar ilgai juokėsi iš tokio savo žygio. O Ruta jį įsiminė visam gyvenimui. Ir šiandien prisiminė.