Plaštakių šokis tyloje virš  tako, 
Diena be sopulio, be atgailos, 
Ko aš nesupratau, ką vėjas sako
Tik tau ir man iš balzganos tylos.

Tik tu ir aš už vėjų kalno, 
Prigesę akys, rankos guolį klos.
Ėriukas gers iš mano delno
Vėl pasiilgęs liūdinčios mamos.

Pareis kiti, kur buvom dviese, 
Kur tylą glėbėm iki paryčių.
Ir čia visi mes jaukiai patylėsim,
Kol tavo veidą blykštantį  liečiu.

Plaštakių šokis toks svaigus ir lėtas, 
Lelijom kvepia rytmečio gaiva, 
Ir tas išblyškęs tavo siluetas
Ir širdyje užgimus vienuma.