Vėliau, jau Patricijos gyvenimui bėgant ir verčiantis kūliais, Ruta dažnai prisimindavo tą pokalbį su Irena, bet niekad garsiai draugei to nepasakė. Kam reikėjo? Ta, tuomet neaiški nuojauta virto žinojimu, supratimu, bet nuo to niekam nebuvo geriau. 

Pirmas, tiesiog atėmęs žadą, atrodo neįtikėtinas akibrokštas įvyko dar jiems visiems besimokant. Patricija ir Daugirdas ankstyvo kovo savaitgalį vyko į Vilnių  pas draugės tėvus. Nuosava mašina, kurią gavo dovanų iš Patricijos tėvų. Į Vilnių susiruošė ir Ruta su Irena. Buvo tiesiog savaime suprantama, kad Daugirdas jas paveš. Draugės jau laukė linksmos kelionės. Juk Daugirdas – tiesiog nepakeičiamas kompanijose, jo visad visur būdavo pilna, sąmojis, juokai tiesiog trykšdavo – vaikinas niekad neleisdavo suabejot, kad jis šauniausias. Patricija paprastai susižavėjusi tyliai gėrėdavosi savo draugu, o vėliau jau vyru. Tą kartą Daugirdas galantiškai atidarė merginoms galines mašinos dureles, palaukė, kol jos patogiai susės, taip pat manieringai dureles uždarė ir... jas pamiršo. Lyg Rutos ir Irenos nė nebūtų. Tuščia. 

-Tu kodėl man vakar  nepakėlei ragelio? A? Kodėl, aš tavęs klausiu, į mane žiūrėk! Aš  tau tris kartus skambinau, kas penkias minutes. Budintis jau kaip į durnių į mane žiūrėjo.  Tavęs namie nebuvo? Jau norėjau mest skyrių ir atvažiuot patikrint. Šavalka! – Daugirdas ne teiravosi, Daugirdas rėkė, šaukė.   

- Aš... aš visą dieną namie buvau. Gi po budėjimo, gal užmigau, nepyk tik - Išsigandusi, kaltai teisinosi Patricija... Jų išdidžioji Patricija, ta kuri mokėjo visiems atsikirsti,  parodyti, kad ji ir tik ji pati geriausia,  kad visad žino, ko nori ir kaip to pasiekti. Patricija teisinosi? Dėl to, kad po budėjimo užmigo? Ruta pradžioj nesuprato – gal tai koks žaidimas, spektaklis draugėms palinksminti? Kad štai tuoj jie abu atsisuks ir visi garsiai juoksis iš tokio vykusio pokšto. Bet ne, vyras nė kiek nesivaržydamas tęsė tą keistą ir nesuvokiamą pokalbį:

- Tu ką, galvoji, kad aš patikėsiu kiekviena tavo nesąmone? Telefono neišgirst? Būtum namie, pusryčiai paruošti būtų. Pusryčiai, o ne kažkokia suknista kiaušinienė! Aš po budėjimo gi grįžau! Ar tau nedašunta? Valkata tu! 

- Na nepyk gi, Daugirduk… Nespėjau, man atsiskaitymas pas profesorę, na suprask – mokiausi iki nakties, - Patricija buvo neatpažįstama. Ne, tai nebuvo jų Patricija. Tokia mažytė toje priekinėje keleivio sėdynėje, atrodo, iš to nuolankumo susiprastinusi iki beveik nematomos. Ji teisinosi, teisinosi… Ir tyliai verkė.  Daugirdas šaukė visą likusį kelią – kad skalbiniai nelyginti, kad pirštu perbraukęs per veidrodžio lentyną rado dulkių, kad per bendrą paskaitą Patricija nusišypsojo jaunam dėstytojui… 

- Man sustot dabar? Sustot? Išmest tave velniop?  Pati pareisi? Ar kaip su žmogum? 

Tai buvo baisiausia gyvenime Rutos kelionė. Ir Rutos, ir Irenos. O Viniuje Daugirdas lyg niekur nieko atidarė mašinos dureles ir iškilmingai su šypsena pareiškė:

-Atvykom, gerbiamosios. Ar jus dar kur nors nuvežti?

Draugės be žodžių greitai išlipo iš mašinos ir po nosim burbtelėjusios “Dėkui” tiesiog nuskuodė tolyn. Į pavasario pūgą. Rutai ne juokais atrodė, kad ir jai vidury kelio galėjo būt pasiūlyta išlipti lauk. Ir tai dar geriausiu atveju. Galėjo būti tiesiog išmestos be atskiro pasiūlymo. 

Ruta su Irena jau net ir pamiršo, ko važiavo į tą Vilnių. Į Kaziuko mugę? Ar jos planavo kažkur nakvot? Turbūt ne, juk dar rytas. Tiesą sakant, draugės apie tą kelionę daugiau nekalbėjo. Keistai taip, bet abi norėjo pamiršt, išmest iš galvos tą netikėtai siaubingą  patyrimą. Lyg jo nė nebūtų, tarytum tos kelios valandos – tik kažkoks siurealus sapnas. Paralelinis, netikras pasaulis. Ir jos nebekalbėjo. Tą dieną  jos nebekalbėjo ir apie Patriciją. Lyg niekur nieko pėstute nuėjo iki Kalvarijų turgaus, kur, visai nekreipdama dėmesio į tokį audringą paskutinį žiemos pasispardymą - virė Kaziuko mugė. Ruta net nusipirko tris mažytes verbas – simboliškai, kaip gi tuščiomis iš Kaziuko, o Irena išsirinko medinį švilpuką. Kam jai tas švilpukas? Po to jos ragavo  žirnių košės su spirgučiais, gėrė karšto vyno, dar kartą gėrė karšto vyno… Lyg ir atlėgo, lyg ir nusirijo tas kelionės slogutis. Tik sunkus gumulas liko. Ir liko labai ilgam. Tikrai negreit, gal tik po metų, kai Patricija laukėsi Petro ir Povilo, Ruta su Irena ryžosi prisiminti ir apkalbėti tą savo baisiausią kelionę į Vilnių. Pirmą ir paskutinę su Daugirdu. Nors jis, lyg niekur nieko, dar ne kartą siūlėsi pavežėti. Nekalbėjo apie tai ir su Patricija. Dar ilgai nekalbėjo – na, negi kišies į svetimą šeimą, galbūt toks jų gyvenimas, santykiai… Tokia meilė. Seni tai buvo laikai, kitokie… Dabar Ruta nebetylėtų. Na, bent jau dabar ji taip manė. 

Iškart po valstybinių egzaminų Patricijau su Daugirdu gimė dvynukai – Petras ir Povilas. Su Patricija Rutos bendravimas beveik nutrūko. Draugė visiškai neturėjo laiko – suprantama, ji iš namų nė minutei negalėjo ištrūkti. O į svečius nuvažiuoti Ruta vengė. Ji išvis stengėsi daugiau nebesutikt, nebematyt Daugirdo, nors šis, progai esant, bendravo toliau, lyg nieko nebūtų įvykę. Tik vėliau Ruta suprato, kad jo akimis juk nieko ir neįvyko. Jis paprasčiausiai bendravo su savo žmona taip, kaip tą bendravimą suvokė. Tiesa, jauna šeima   išvažiavo gyventi į Vilnių. Abu  rezidentūras persikėlė į Viniaus Universitetą. Greičiausiai, padėjo ir Patricijos tėvai. Tėvai ir butą nupirko – apdairiai padovanojo Patricijai. Daugirdas įstojo į traumatologijos rezidentūrą, o Patricija – į anesteziologijos – reanimatologijos. Būtent ten, kur  labiausiai ir norėjo. Ji visad žinojo, ko nori… Juk taip visi galvojo. Vieneriems metams Patricija išėjo akademinių atostogų – auginti mažiukų.

Ruta dažnai pafantazuodavo – jei ji mokėtų rašyti, jei nors truputį būtų rašytoja – parašytų apie Patriciją knygą. Gerą knygą, turbūt tokio gyvenimo istorija taptų bestseleriu - juk taip įdomu kuistis po svetimus gyvenimus, smerkti, bandyti nuspėti įvykius ir džiaugtis, jeigu pavyko. Atpažinti knygoje save. Nors ne, save atpažinti norisi ne visad. Ruta net buvo sugalvojusi knygos pradžią – kažkodėl viskas turėjo prasidėti Laisvės Alėjoje, prie fontano. Ji įsivaizduodavo, kaip jos herojė, jau gyvenanti kažkur provincijoje, eina per Laisvę ir pamato savo vyrą su savo drauge. Arba kitas variantas – pagrindinė veikėja, eidama su savo vyru, prie fontano sutinka savo pirmą nelaimingą meilę…Ir būtinai, būtinai būtų daug erotinių scenų. Bet, Ruta visai nemokėjo rašyti knygų. Ir tik labai dažnai pagalvodavo apie draugės gyvenimą – kaip ji visa tai atlaikė? Iš kur savy atrado tiek jėgų, kad įstengtų atsistoti? Atsistoti ir  vėl gyventi. 

Jau vėliau Patricija papasakojo, kad gimus dvyniams Daugirdas pradėjo jau ne tik psichologiškai smurtauti. Jis, mažiausiam ginčui įsiplieskus, be jokių skrupulų, sugriebęs už pečių lyg kokią skudurinę lėlę, trankė Patriciją į sieną, į spintą, svaidė ant sofos… Ne, ranka  jis žmonai niekada nesmogdavo, būdavo atsargus – Patricija niekada neturėjo mėlynių ant veido ar kokioj kitoj matomoj vietoj. O juk visas jų gyvenimas ir buvo vienas nesibaigiantis ginčas, pradedamas lygioj vietoj iš nieko – ne tokio žvilgsnio, ne to žodžio, ne tos minties… Patricija tik susigūždavo ir  tyliai verkdavo. Ji tartum nesuprato, kad viskas galėtų, kad tiesiog turėtų būti kažkaip kitaip. Na paprasčiausiai – kad tai nenormalu, kad nusikalstama. O juk niekas niekada nežinojo, niekas nė neįtarė, kad ir jos mama - ta prašmatni moteris,  įtakinga savivaldybės darbuotoja - kiekvieną dieną, parėjus iš darbo, tyliai susigūžusi verkdavo. Ne, mėlynių ant jos veido niekas  niekada irgi nematydavo. Išeinant jai iš namųir ašarų nematydavo – juk ji buvo žmogus, visad žinantis, ko nori. Turbūt todėl Patricija niekada nesiskundė mamai ir tuo labiau neieškojo paguodos pas tėvą.  Kai Petrui ir Povilui suėjo metukai, ji pradėjo mokytis rezidentūroje. Ir, žinoma, dirbti. Atrodytų paradoksas – ir vaikai, ir darbas - bet tuomet Patricijai palengvėjo. Ir jos mama, ir Daugirdo motina pasišovė padėti auginti dvynius, tačiau vyras nesutiko. Jis tik neprieštaravo priimti materialinę pagalbą ir už tuos pinigus rado vaikams auklę. Gerą, malonią  jų močiučių amžiaus moteriškę. Būdama darbe, ypač ramesnių budėjimų metu, Patricija rašydavo laiškus. Tikrus, ilgus popierinius laiškus draugėms. Vienokius Rutai, kiek kitokius Irenai. Atgalinį adresą nurodydavo tėvų – taip buvo ramiau, draugių laiškai ją visuomet pasiekdavo. Štai kas turėjo būti rašytoja – Patricija tiesiog privalėjo rašyti knygas! Tie jos naktimis rašyti laiškai lyg romano puslapiai pasakojo draugėms apie Patricijos gyvenimą. Lyg ne apie ją, lyg ir iš šono, kartais juokingai, kartais ironiškai bet jie visomis spalvomis piešė jos kasdienybę. Tai buvo tiesiog epistoliarinio žanro šedevrai. Ruta labai laukė draugės laiškų, skaitydavo juos po kelis kartus, ironiškose ar sarkastiškose užuominose bandydavo įskaityti tikrus išgyvenimus. Ir kaip mokėjo, taip guodė Patriciją.  Ji net turėjo drąsos ją mokyti. Mergina tuo metu jau rimtai draugavo su Laimiu ir manėsi pažįstanti gyvenimą. Vienaip ar kitaip tie Rutos atsakymai Patricijai, nors tikrai ir ne tokios literatūrinės vertės,  buvo labai laukiami ir taip pat skaitomi, skaitomi. O vėliau atsirado internetas, elektroninis paštas, mobilūs telefonai… Bet neliko bendravimo. 

Ruta pradžioj nesuprato – Patricija nustojo rašyti savo laiškus-romanus, nebeatsiliepė į jokius telefoninius skambučius, nebeatrašė į elektroninius laiškus. Ji net bandė skambinti Patricijos mamai, bet ši myslingai paprašė kol kas palikti  jos dukrą ramybėje – toks dabar gyvenimo etapas.  “Reiškia gyva, – Pamanė Ruta ,– bet turbūt pati nenori bendrauti”. Gerokai vėliau draugės sužinojo, kad Patricija visgi neapsikentė taip toliau gyventi. Taip, ji turbūt priėjo tokią ribą, kai nebegalėjo kęsti tą begalinį vyro terorą. Kas be ko, keitėsi ir laikai, keitėsi požiūris į smurtą, subrendo, pasikeitė ir Patricija. Ji nutarė paviešinti Daugirdo siautėjimą – juk visur buvo skelbiama – viešumas, pirmiausia viešumas. Kiekvieną naktį ji mintyse repetuodavo, kaip papasakos apie tą namuose vykstantį siaubą, vis pergalvodavo, keisdavo savo būsimos kalbos tekstą. Ir vėl abejojo. Kaltino save – o gal tai ji, Patricija, iš tiesų bloga žmona, netikusi mama, kad tai pirmiausia ji nemoka saugoti šeimos, auginti jų meilės? O po to nebeužmigdavo – galvoj pašėlusiu greičiu keitėsi minčių kaleidoskopai, vaizdai, planai…Smaugė kaltės jausmas. Ir kartą ji kolegeipapasakojo, kad vyras namie smurtauja. Įsidrąsino. Pradžioj  vienai, po to kitai jaunai gydytojai, kol galų gale ryžosi pasiguosti  ir savo vyro skyriaus vedėjui. Priduoti Daugirdą. Tačiau… Tačiau niekas nepatikėjo. Nė vienas. Vedėjas tik perspėjo Daugirdą, kad atkreiptų dėmesį į keistą žmonos elgesį. Taip – į keistą žmonos elgesį – panašu, kad Patricijai reiktų pasirodyti psichikos ligų specialistui.  Juk jos vyras – toks malonus ir visad korektiškas kolega, švelnus ir kultūringas pacientams, pagarbus slaugytojoms. O Patricija galbūt pervargo augindama dvynius? Kodėl ji staiga pradėjo šmeižti vyrą – tą vieną geriausių jaunų traumatologų? Adekvatus žmogus taip gi nesielgs… Patricija vis dažniau ėmė matyti į ją kreivai  šnairuojančius kolegas, o vos tik jai įėjus į operacinę - staiga nutylančias slaugytojas. 

To viešumo ir Patricijos atvirumo rezultatas, deja,buvo nuspėjamas  - teroras namie tik sustiprėjo, o Daugirdas tapo atsargesnis – ant kūno nelikdavo nė mažiausios smurto žymės. Patricijai jis įvedė visišką namų areštą – ji galėjo palikt namus vykdama tik į darbą ir niekur kitur. Tikrino jos telefoną, elektroninį paštą, rankinuką, piniginę…  Ir Patricija palūžo. Keista buvo  tos nevilties išraiška – ji puolė dirbti. Daug dirbti, didinti darbo krūvį iki nesuvokiamo, budėti kas antrą parą – kad tik negrįžt namo, užsimiršt, nematyt, nežinot. Jai buvo be galo gaila namie paliktų vaikų, spaudė širdį tiesiog iki negalėjimo įkvėpti, bet kažkas pasąmonėje kuždėjo, kad jiems geriau visai nematyt mamos, nei kasdien stebėt jos pažeminimą. Patriciją draskė priekaištai, abejonės, nežinia. Ar ne toks pat blogis yra priimti smurtą, kaip ir jį skleisti? Darbe ji nebeužmigdavo net ištaikius laisvą minutę – pervargus, persidirbus jauna moteris tik sugebėdavo susisukus į pleduką kaip benamis šunytis tyliai tūnoti sofos kamputy. Ir inkšti. Kartą netekus vilties nors  kiek pailsėti, ji susigundė susileisti raminamų vaistų. Trupučiuką, - teisinosi, – tik pusytę, o gal net mažiau – juk darbe.Gal pailsėtų? Ir kažkaip nejučiom stebėtinai greitai ta pusytė išaugo iki nekontroliuojamų kiekių ir nebekontroliuojamų vaistų pavadinimų…