Pilies apylinkes jie pasiekė antros dienos rytą, po padidinto žygio tempo. Kurioje pusėje stovėjo pilis pasakyti buvo nesunku. Jiems kelią rodė kylantys dūmai. Karfaito galvoje sukosi mintis, kad jeigu pilis jau bus užimta, iškrapštyti iš ten šiauriečius bus labai sunku arba be pastiprinimo neįmanoma. Tai buvo tik tikros pilies šešėlis, tačiau sienas šturmuoti buvo nepasirengęs ir įrankių tam neturėjo.

Jis atsisuko į serą Harkiną:

-Pasiimk kelis raitelius. Keliauk šiaurės kryptimi, nesiartink prie pilies.

-Klausau, lorde- linktelėjo galva.

-Patikrinkit šiaurės kelius ar neatvyksta daugiau šiauriečių. Būkite atsargūs, saugokitės pasalų ir neleisk, kad kas nors jus pastebėtų.

Folkmarų varnas suplevėsavo ant vėliavos koto.

Jiems pasiekus pilies teritorijas, Karfaitas galėjo lengviau atsikvėpti. Šiauriečiai neturėjo išstatę apsaugos. Niekur nebuvo matyti žvalgų, ar šiaip karių, kurie galėtų visus įspėti apie atvykusius karius. Panašu ir pilis vis dar laikėsi.

Ji buvo pastatyta lygumoje. Aplink nebuvo priedangos, taip nuo bokšto buvo matyti visa šiaurė. Štai į pietus nuo pilies, greitai prasidėjo miškelis. Nedidelis, gana tankiai apaugęs. Keliaudamas į rytus galėtum pasiekti Paskutinę jūrą. Jūra buvo už kokių dešimties kilometrų.

Žemė link pilies baltavo pasidengusi plonu sniego sluoksniu, tolumoje susiliedama į vieną baltą paklodę.

Panašu, kad šiauriečiai nebuvo padarę didelės žalos. Nors laukuose išguldyti lavonai galėjo išduoti, kad šturmuoti sienas jie bandė. Kiti šiauriečiai puslankiu buvo įsikūrę per saugų atstumą, tik retsykiais paleisdavo vieną ar daugiau strėlių pilies kryptimi. Arba tiesiog pamėtydavo akmenis.

Daugiausia kūnų gulėjo prie vartų. Ant sienos vaikščiojo keletas vyrų.

Karfaitas sustabdė savo žirgą. Jis palauks kol pėstieji kariai ir visa palyda jį prisivys. Kurį laiką, buvo paspartinęs tempą ir sklendė vienas. Ivas buvo pasimetęs tarp kitų.

Staiga jis išgirdo bildesį ir atsisukęs pamatė Ivą ir Garį. O dar toliau, ateinančius karius ir palydą.

Karfaitas pasitikrino savo kalaviją. Jis buvo pakabintas ant diržo. Jo žirgas suprunkštė, tarsi sakytų, viskas tvarkoje, tu pasiruošęs.

Kariai atvyko.

Jie sustabdė juos čia pat. Visą rikiuotę į eilę, atvirai, kad šiauriečiai matytų, nors rodėsi, kad jiems nei motais. Buvo išstatyta apsauga aplinkui, o patarnautojai ir kiti, ėję paskui karius pradėjo statyti stovyklą. Pirma iškils palapinė Karfaitui.

Šiauriečiai regis juos pastebėjo, subruzdo, bet taip greitai ir nurimo. Tik keletas dar liko stovėti ir badyti pirštais į atvykėlius.

Karfaitas susirado pietietį samdinį. Su juo kartu buvo Garis:

-Aš vyksiu derėtis.

Karfaitas įrėmė žvilgsnį į kažkokius keistus, nerangius šiauriečių statinius toliau nuo pilies. Buvo pastatyti arčiau miško. Pūtė vėjas ir juos blaškė- vyksiu vienas. Kol grįšiu, vadovaujate jūs. Kariai turi būti pasiruošę, stovykla statoma, prižiūrėkite apsaugą. Nenorime būti užpulti netikėtai:

-Lorde, leiskite vykti su jumis- atsakė pietietis- aš dirbu jums ir rūpinuosi jūsų saugumu.

-Jūs lorde, tikrai išprotėjote- prakalbo Garis- kaip lordas Henrikas ir sako. 

-Vykstu derėtis, o nelieti kraujo.

-Tu taip, o jie gali būti neprognozuojami- toliau kalbėjo Garis- negali vykti vienas.

-Liekat čia- įsakė dar kartą- be to, nenoriu jų provokuoti.

-Lorde, aš taip pat reikalauju pergalvoti savo sumanymą- išpyškino Ivas.

Jam turbūt labiau rūpėjo, kad jeigu Karfaitas nebegrįš, tai jis negaus savo atlygio:

-Darbuokitės ir manimi nesirūpinkite.

Jis paragino savo žirgą.

Akimirką pasvarstė ar jis neskuba? Ar nėra akiplėšiška? Kvaila? Gal jie ir sako teisybę. Be palydos, be sargybos, kaip ką tik kalaviją gavęs jaunuolis. Lyg būtų alkanas vilkas ir ką tik pamatęs sultingą grobį, stačia galva neria ir neįvertina pavojų. Gal pasieks ramybę, kai jį pasveikins šiauriečių peiliai. Na bet jis keliauja derėtis.

Panašu šiauriečiai visiškai nekreipė į jį dėmesio. Nekreipė dėmesio net į tas pajėgas, kurios rikiavosi už nugaros. Jis artėjo link keistų statinių. Ošė vėjas, o čia buvęs miškas šnarėjo. Tarsi lydėjo jį patyliukais kažką kuždėdamas.

Tai kažkokia klasta, pagalvojo Karfaitas, jų nėra tiek daug, kad pavyktų paimti pilį. Čia nėra jokių apsaugų, jokio griovio, apgulties įrankių. Jis jojo toliau ir svarstė kiek jų čia galėtų būti. Gal kiti slepiasi? Šiauriečiai dėmesį atkreipė tik tada, kai jis prisiartino per strėlės šūvį. Iki tol jie tik badėsi pirštais, retsykiais kažką sušukdavo, o tuo pačiu paleisdavo strėlę pilies pusėn.

Dabar jie suaktyvėjo.

Jų vis daugiau pradėjo lysti iš už nemokšiškai suręstų pastatėlių griaučių, kuriuose dengėsi. Pasirodė sujudimas ir pamiškėje. O tada įspėjimas, kurį suprato ir Karfaitas. Prieš pat jo žirgą nusileido keletas strėlių ir susmigo į žemę.

       Jis sustojo ir ėmė laukti.  Nukrito pirmosios dienos snaigės. Jos buvo tokios lengvos. Nukritusios ant šarvų pradingdavo tapusios lašeliu. Karfaitas pasimuistė. Kalavijo rankena stuktelėjo į kirasą. Šarvai spindėjo. Jie buvo padengti keistu melsvu atspalviu. Skleidė savo geležinį šaltį. Jis pasitaisė ginklą.

      Kovos įrankis.

     Jis pakėlė rankas, o prie jo jau buvo priėję du šiauriečiai. Paprasti vyrai, apsirengę storais, tamsiais, kailiniais drabužiais. Vienas laikė trumpą kovos kalaviją ir medinį apvalų skydą. Nemokėjo jo laikyti. Karfaitas būtų lengvai jį nukovęs. Antras vyras, ilgaplaukis su neskusta barzda laikė ietį. Ietis visą laiką jį stebėjo, buvo gero metalo. Tikriausia pavogta. Abiejų veidai buvo persmelkti pykčio.

   Anas užsimetė skydą ant nugaros, o kalaviją užkišo už diržo. Šis plienas buvo geros kokybės, nelabai sugadintas, tikriausia taip pat karo grobis. Vyras pačiupo žirgo vadžias ir pradėjo juos vesti stovyklos link:

     -Laikyk rankas, kad matyčiau- suburbėjo kitas ir grėsmingai arti veido pakišo ietį. Po akimirkos ją patraukė- ir be triukų.

     Atvykus prie keistų statinių, buvo liepta nulipti. Tiksliau ne liepta, o Varnas buvo pačiuptas ir nutrauktas žemyn. Statiniai, pasirodo buvo greitu būdu suręstos pastogės ir priedangos. Tikriausia apsisaugoti nuo strėlių, kurios galėjo atlėkti iš pilies.

     Čia žmonių rinkosi ir daugiau. Pradėjo lysti ir iš miškelio. Juos atlydėjo snaigės. Atsistojęs tarp savo galimų varžovų Karfaitas pasijautė mažas. Čia stovėjo tikri galiūnai. Tikri šiauriečiai, visi rūstūs ir stiprūs:

     -Na, elfe, dabar tai pakliuvai- kvatojo vienas, net gi ryžosi Karfaitą pastumti- ir būk tu man toks kvailas, kad čia atvykti.

     -Ir dar vienas!- pridėjo kitas vyras.

     -Iš kur žinai, kad jis elfas?- prašovė klausimas.

     -Tuos prakeiktus šūdo gabalus aš užuodžiu ir gerai pažįstu- nusispjovė.

     -Dvokia iš labai toli- pritarė kitas.

     -Papjaukit tą kalės vaiką!- paragino balsas iš minios.

     -Labai kvailas smailiaausis- jam pritarė kitas, nusispjovė- tuoj tave išsiusime į dausas, kad tave kur.

     -Jeigu gerai apsidairysite, tai neatvykau vienas- atsakė Karfaitas, jis vis dar laikė pakeltas rankas.

     Nuleido tik akimirkai kaip už savo žodžius netikėtai gavo į veidą. Burnoje pajuto kraują, galva susipurtė, bet jis greitai išsitiesė ir vėl pakėlė rankas.

     -Čia tu vienas- suriaumojo vienas šiaurietis- o anie ten, jie tau nepadės- jis prisiartino ir išsitraukė savo durklą. Buvo apdaužytas ir surūdijęs- čia pat galime tave papjauti ir patikrinti iš ko gi padarytas elfas.

     Jis prirėmė durklą prie gerklės iškarto po smakru, mat kaklą dengė grandininiai marškiniai:

     -Nudėsite mane- Karfaitas nužvelgė surūdijusius ašmenis, darbas būtų tikrai purvinas- ir jus tikrai sukapos, dabar dar galėčiau jus išgelbėti- jam skaudėjo veidą. Smūgis pasirodė stiprenis negu buvo.

     -Papjaukite jį!- vėl pasigirdo. Karfaitui pasirodė, kad tai galėjo būti tas pats balsas.

     -Na, bent būsim nudėję elfą- toliau riaumojo šiaurietis. Buvo tarsi liūtas. Rudi kaip gilė plaukai, jo nosis buvo randuota ir sulaužyta- tiesą sakant labai išsipusčiusį elfą- jis nužvelgė šarvus. Karfaito dėvimi šarvai buvo  mėlyno atspalvio, prie jų taip pat buvo ir kaklo apsauga, pečių apsaugos, kojų apsaugos. Jį saugojo ir grandininių šarvų kostiumas.

     -Kur tavo šalmas, elfe- į priekį išėjo kitas- ar ausys trukdo dėvėti šalmą? Gal tiks mano sūnui, visai pagriebčiau kokį.

     -Ryhardai, man tada kaklo apsaugą!- pasigirdo prašymas.

     -Man pirštines! Jos su šarvu?

     Akimirką Karfaitas pagalvojo, kad jį tikrai ruošiasi nužudyti ir išrengti. Jis įsitempė, pasiruošė traukti kalaviją:

     -Na ar nepridėsi į kelnes?- kalbėjo jam liūtą priminęs vyras- čia visi trokšta tave nudėti.

-Man tai ne naujiena.

-Tai kokio velnio čia atsibastei?

     -Atvykau derėtis- atsakė Varnas- ne gi žudysite derėtis atvykusį karį?

     -Elfą? Net neabejok kad paskersim.

     -Pakaks- įsiterpė kitas, toks tamsia barzda, ant jos kabojo pervertas žiedas- veskite jį pas vadą, tegul pasišneka. Jie visi įpratę kalbėtis, o tada žudysim- išdėstė planą, o jį palydėjo šūksniai.

     Tik buvo sunku pasakyti ar tie šūksniai pritariamieji ar ne. Šiauriečių neapykanta elfams buvo didžiulė, ypač čia šalia Esgarino ir toliau į šiaurę. Karfaitas akimirką net gi prisiminė Kaukolių karalių. Tai buvo vyras, kuris rinko elfiškas kaukoles. Tarsi pakabukus, jis ant savęs jas kabindavo ir jodavo į mūšį, Legendos sklido, kad jam per pečius permestos buvo trylika kaukolių, o prie diržo prikabintos dar dvi. 

     Karfaitas staiga pajuto didžiulį smūgį. Su letena kaip milžino, kuri jį sugriebė už plaukų ir pastūmė jį į priekį. Tas plaukų pešimas jį kaip mat nustūmė į priekį. Nusviro rankos. Taip jis įsikandęs dantis ėjo tarp gausybės šiauriečių, čia susirinkusių su ginklais. Jie būriavosi pažiūrėti į kvailą elfą, kuris išdrįso čia atvykti vienas.

     Galiausia jie priėjo pašiūrę, greitai ir silpnai suręstą. Jos durys buvo uždengtos kailiu:

     -Atvedėm kvailį- sušuko šiaurietis- tiesa, labai išsipusčiusį – pridėjo- anų ant kalvos esančių siustas.

     Karfaitas pamatė kaip iš vidaus sujudėjo kailiai, o tada staigiu rankos mostu jie buvo nustumti nuo įėjimo. Iš pašiūrės išėjo moteris, dar mergina, jauna, rudaplaukė, lygiu, degėsiais išpurvintu veidu. Tiesa, kumpoku tokiu.

     Ji buvo apsirengusi kietintos odos liemene, nublukusiu paviršiumi. Ant pečių užsidėjusi kailinius, o jos plačius klubus rodėsi, kad varžo siauros kelnės, ant kurių spindėjo metalo plokštės ir nublukusi medžiaga ties keliais. Karfaitas pastebėjo kabančius du durklus ir nedidelį kovos kirvį. Mergina jį nužvelgė ir susiraukė:

     -Kvailiai- iškvėpė orą ji- paimkit iš jo tą kalaviją- įsakė- kol mūsų visų neišguldė. Idiotai.

     -Neketinu taip elgtis- atsakė Karfaitas. Jam plaukus patempė čia atvedęs šiaurietis.

     -Tylėk ir duok tą plieną- jis nusikvatojo ir pats ištraukė kalaviją. Panašu, net jį nustebino koks puikus tai buvo ginklas. Sušvietę ašmenys privertė nustebti visus.

     Vėsios dienos šiaurėje metu, Karfaito kalavijas atrodė stulbinamai. Blizgantis it veidrodis, ilgas, dviašmenis. Rankena tamsi su paauksuotais, išmuštais sparnais, kurių spindėjimas matėsi tik prie geros šviesos, viršuje rankena išsiliejo į varno galvą ir ašmenys tarsi lindo iš snapo. Šonai buvo šiek tiek lenkti, lyg išlenkti, varniški sparnai. Rankenos gale buvo įtaisytas dar vienas varnas, kurio akyse buvo galima įžiūrėti du mėlynus, smulkius brangakmenius. Jie skleidė šaltį.

     Pats kalavijas priminė grėsmingą paukštį, maitėdą atskridusią jų visų pribaigti. Kaip ir Karfaitą vadino Varnu, taip ir jo kalavijas vadinosi Varnu, kai kas dar juos vadino Folkmarų varnais:

     -Kokio velnio tada čia atėjai ir atsivedei tą gaują jeigu neketini lieti kraujo?- kalbėjo ji.

     -Atvykau derėtis, išspręsti viską taikiai.

     -Kvailas elfas, nori pokalbių, bet kalaviją gerą turi- mosavo į orą vyras.

     -Palauk dar- dėbtelėjo ranka mergina- pažiūrėk jam už nugaros.

     Didysis šiaurietis dūrė kalaviją į žemę ir apieškojo Karfaitą. Tuoj vyro veidą iškreipė šypsena ir jis ištraukė durklą, kuris buvo prikabintas už diržo:

     -Tai štai, dar ir čia ginkluotas- jis nusijuokė- dabar švaru.

     -Vesk jį vidun, Markvordai- įsakė mergina.

     Viduje buvo tiesiog kreivas gultas ir pora kėdžių. Tikriausia iš apylinkėse buvusios kokios gyvenvietės, kuri galėjo būti jų taikiniu. Ant žemės buvo nutrenktas dubuo su pūvančia duona ir žuvimi. Ji matyt skleidė tą nemalonų kvapą, kurį užuodė. Merginai tai netrukdė. Bet elfui jau geriau būtų uostyti ore tvyrantį aitrių citrinų kvapą. Varnas pakraipė galvą, jo kaklas traškėjo. Plaukuose vis dar jautėsi pešimas, kiek juodų plaukų liko pas tą niekšelį rankose?:

     -Sėskis- įsakmiai pasakė ji- ir geriau nekvailiok. Čia tavo burtai nesuveiks.

     Kai kurie šiauriečiai keistai buvo įtikėję, kad elfas yra lygus burtininkui ir kad burtų ir apgaulių dėka jie tokie kokie yra. Karfaitas apsidairė. Buvo kiek per aukštas šitai vietai, bet pasimuistęs atsisėdo. Jautėsi keistai be kalavijo. Bet nudėti šią merginą jam nereikėjo ginklų, galėtų susitvarkyti su ja plikomis rankomis. Šią mintį tuoj nuvijo.

     Norėjo kažką pasakyti, bet raudonplaukė prabilo pirmoji:

     -Nevark bandydamas mus perkalbėti- pradėjo ji- mes niekur iš čia neisim, o tuoj mūsų bus ir dar daugiau.

     Tokiu atveju reikia pasiskubinti.

-Aš ir nebandysiu perkalbėti- atsakė jis.

-Tai ką čia veiki?

-Atvykau pasakyti kokie jūsų pasirinkimai.

-Na gi ir kokie jie?- ji buvo gana pasipūtėliška. Galėjo tokią priminti.

-Arba nutraukiate apgultį ir dingstate iš čia, arba ryte visi žūvate.

-Tai nelabai panašu į derybas, jeigu dėl to atvykai.

-Čia bus visos derybos, kurias jums pažadu.

-Aš galiu tave pribaigti čia pat. Mano žmonės greit sulėks čia ir tave išdarinės.

-Galit mane nužudyti, bet vyrai atėję čia vis tiek jus įveiks.

-Nesąmonė, mūsų daugiau.

-Pjaunu tavo žmones jau penkiasdešimt metų, jūs nepasimokote. Kiek kartų jūsiškiai laimėjo pasitelkę gausą?

-Gali man nesekti pasakų, mes iš čia neisime.

-Jūs neturite riterių, neturite šarvų, gero plieno.

-Mūsų bent dvigubai daugiau- gynėsi ji.

     Ji nežino kas aš toks, toptelėjo jam, jeigu žinotų kas aš, tikriausia jau būčiau negyvas.... Jis įsmeigė žvilgsnį į raudonplaukę šiaurietę. Jos veidu bėgo prakaito lašelis, ji nervinosi, gal ji nėra tikroji vadė, gal tik apsimeta, bet ji arši:

     -Atkreipiau dėmesį, kad šturmavote pilį- Karfaitas kalbėjo toliau.

     -Nukovę jus, šturmuosime pilį ir vėl- patikino ji.

-Kiek jau jūsų žuvo per šį puolimą? Penkiasdešimt? Šimtas? Dar daugiau? Bet ant sienų jūs net nebuvote, jūs visi numirsite.

-Bet prieš tai kuo daugiau paskersim tavo tarnų.

-Jie ne mano tarnai. Ir jie man nerūpi, nerūpite ir jūs, man reikia, kad čia nekiltų karas.

-Jis kils, tu to nori ar ne.

-Kalbi kaip tikra fanatikė.

-Aš esu šiaurietiško kraujo, gimusi karo metu kaip visa šiaurė.

     -Pilies neįveiksite be kopėčių ir vartų išdaužimo- pastebėjo jis.

     -Kodėl man tai sakai?- ji rodos nustebo.

     -Ar tu pati vadovauji šturmui?

     -Jeigu ir taip? Ar man pažersi patarimų?

-Ne, tik noriu pasakyti, kad švaistai gyvybes. Savo ir savo žmonių.

-Kas tu toks, kad savimi taip pasitiki?- ją rodos pribloškė Karfaito pasitikėjimas.

-Susitiksime mūšio lauke.

     Jis atsistojo, nužvelgė šiaurietę ir pasakė:

-Turite laiko iki rytojaus.

     Lauke jį vėl apsupo priešiškai nusiteikę žmonės. Čia buvo ir vyrai ir moterys ir kur kas didesnė minia negu pirmai, tačiau jie vis tiek nepasipriešins Ferburgo pajėgoms, kurioms vadovaus pats Karfaitas. Paskui jį laukan išėjo ir jo pašnekovė, jos raudoni plaukai suplevėsavo pagauti šiaurės vėjų. Ant jų nukrito kelios snaigės ir ištirpo:

     -Paleiskite jį- įsakė- duokit jam kalaviją ir jo durklą, rytoj jis grįš su jais mūsų kapoti- dabar ji tikrai nusišypsojo, kai kurie šiauriečiai nusijuokė, kiti šūkavo.

     Karfaitas įsikišo ginklus atgal. Kai kalavijas slinko vidun, atrodė kad net varnas sukrenkštė.

-Gerai pagalvok- jis nužvelgė merginą.

-Juk sakei, mūsų derybos baigtos, taip pasakei pradžioje.

Ji buvo užsispyrusi, baimės neparodė. Gal buvo ne viso proto? Kas taip trokšta kovos, bet jos ši savybė privertė akimirką žavėtis, ji tikra karė:

-Susitiksime mūšio lauke varno tarne.

Karfaitas nuleido galvą ir sunkiai atsiduso.

Užšokęs ant jam atvesto žirgo patraukė pilies link. Greitai prajojo nedidelį, nežymių mūšio akimirkų papuoštą taką iki vartų, prie kurių jį lydėjo žuvusių šiauriečių kūnai. Ten jų gulėjo apie tris dešimtis. Dauguma pakirsti strėlių, kiti matyt suknežinti akmenų krušos.

     Kuo arčiau jis buvo sienų, tuo daugiau vyrų ten pasirodė ir sveikino elfą. Šūkavo sveikinimus ir jam plojo. Plojo ir kariams iš Ferburgo.

     Karfaitas ten nesustojo. Prijojęs vartus jis pasuko savo žirgą ir vedė link karių, kurie stovėjo rikiuotėje, pasiruošę tam, kas benutiktų. Ten jį sutiko Ivas iš Miegančio drakono ir Garis Breijeris:

     -Jie pasiruošę- išpyškino Ivas- išdėstėme apsaugą, jie mūsų netikėtai neužpuls, jūsų palapinė, lorde, beveik pastatyta, tuoj bus galima keltis ten.

     -Jie niekur nesitrauks- atsakė Karfaitas- rytoj laukia mūšis.

-Jie tarsi švęstų- pastebėjo Ivas.

     -Tai jau tikrai- atsikrenkštė Garis- gerai girdime kaip jie ošia, gal mums vertėtų pagalvoti apie taktiką?

     -Viskas jau nuspręsta, Gari- atšovė Karfaitas. Jis įtarė, kad Garis ne labiau už Henriką nori padėti čia galvą, tik Henrikas buvo viršesnis, o Garis neturėjo dėl to pasirinkimo.

     Jo palapinė buvo kiek per puošni. Tikriausia to norėjo pats Miglovaras sau patogiai likęs mieste. Gal čia ir buvo burmistro palapinė ir ją dabar perleido Varnui.

     Karfaitas  stovėjo. Prieš jį stovėjo tuščias stalas su keliomis kėdėmis aplinkui. Elfas nusimetė savo apsiaustą ir pakabino jį ant kėdės. Nusijuosė diržą su kalaviju. Atrėmė ginklą į krėslą. Dabar mosuoti ginklu nereikės. Už nugaros liko kaboti jo durklas. Jis jautėsi saugus.

     Pagalvojo nusivilkti ir šarvus. Jie jau buvo pradėję spausti ir slėgė kūną. Pasukęs pečius jis pajudėjo išėjimo link. Lauke toliau dygo palapinės. Vaikštinėjo kariai, nedideli patrulio būriai, o tolumoje kilo dūmai išnykstantys pilkoje ir bekraštėje šiaurės lygumoje. Virš jų, praskrido būrys juodų kranklių. Juodi paukščiai traukia į šiaurę, prisiminė posakį Karfaitas.

     O tada jo dėmesį patraukė dundanti žemė ir žvengimas. Kanopų bildesiai ir raitelių komandos. Kaip griaustinis link stovyklos artinosi seras Harkinas ir jo raiteliai. Bus greitai aišku kokias jie žinias parneš.

     Sutemus Karfaito palapinėje buvo visi. Jis pats prie stalo galo, šalia Ivas, apsirėdęs šiuo metu nelabai patogius kailius. Jis jaudinosi, kad sušals. Drebėjo jau kuris laikas. Kitoje stalo pusėje Garis, uždėjęs ranką ant kalavijo rankenos ir pasipūtėliškai stebėdamas aplinką, o prieš juos visus stovėjo sušilęs ir pavargęs jaunasis Ferburgo sargybos kapitonas. Nuo prakaito sulipę plaukai raižė kaktą. Lašelis dar ritosi per smakrą ir pakibęs krito ant šarvų. Kaip ir Karfaito pirmai taip ir Harkino dabar, šarvai buvo tokie patys. Mėlynas šarvų atspalvis dabar buvo ryškus ir persmelktas šiaurės:

     -Lorde, nematyti jokio judėjimo- kalbėjo seras- mes vykome šiaurės taku, jis tuščias, patraukėme rytų link, arčiau pakrantės, bet jūros nesiekėme. Tuščia taip pat. Kas vyksta šiuose miškuose ir piečiau jų atsakyti negaliu. Pietus saugo Rūko miškas, tikri esgariniečiai nesiartins link to miško. Jeigu jų daugiau ir yra, tai gali slėptis šiame miške, prie kurio dabar ir įsikūrę.

     -Manau jų daugiau negu mačiau- pasvarstė Karfaitas- jūs vis lindo ir lindo, tad išlikime budrūs.

     -Jų tikrai bus daugiau- sugriežė Garis- kaip kenkėjai veisiasi ir renkasi. Neatmetu galimybės, kad net mums kalbant veisiasi.

     -Harkinai vos išaušus vyrus padalink į dvi dalis. Žygiuosime dviem būriais, išlaikome plačią rikiuotę, jie gali mus apšaudyti ir apmėtyti akmenimis. Šaulius palikite už skydų, mes galime pasiekti priešą iš toliau, mūsų lankai kur kas geresni. Dviem kryptimis juos suspausime ir nugalėsime. Rezervui palikime minimalų skaičių. Raiteliai bus pasiruošę ir vyks dideliu lanku aplink ir užpuls juos iš nugaros. 

     -Užgriūsime juos iš įvairių pusių- linktelėjo galva Harkinas.

     -Taip. Na, o iki ryto jiems duotas pasirinkimas atsitraukti- dėstė planus jis- tu vadovausi vienam būriui, aš kitam. Ivai, būsi šalia Harkino, o esant reikalui perimsi vadovavimą. Veskit karius į priekį ir spauskit priešus.

     Ivas jeigu ir pasimetė ar susijaudino gavęs tokią užduotį, tai gerai nuslėpė. Veidas išliko ledinis:

     -Šiauriečiai tikri laukiniai- sugriežė dantimis Garis- kvailiai mano vertinimu, jie tikrai nepasinaudos šia proga. Jų toks būdas, kietakakčiai ir užsispyrę, o jūs, lorde- buvo matyti, kad pavadinti Karfaitą lordu jam buvo sunku, papurtė galvą- juos manau įžeidėte nuvykęs taip akiplėšiškai su tokiu pasiūlymu. Jie kausis.

     -Šalia jų susibūrė priešo pajėgos vadovaujamos elfo- pastebėjo Harkinas. Jo žvilgnsis atsiprašė Karfaito- jie nepraleis progos sudalyvauti tokiose kautynėse ir surinks tiek žmonių kiek gali.

     -Sere Harkinai, pailsėkite, o vėliau pasiuskite keletą raitelių į pietus- įsakė Karfaitas- noriu, kad tie keliai būtų patikrinti ir vyksta tegul kuo arčiau Rūko miško, dabar reikia jaudintis dėl ginkluotų šiauriečių, o ne palinkusių medžių kažin kur.

     -Žirgai bus neramūs arti Rūko miško, bet jie ten nuvyks- Harkinas linktelėjo galva ir išėjo.

     -Turime daug geležies ir puikaus plieno- prabilo ir Ivas- gal verta juos tiesiog žaibiškai pulti ir sutriuškinti? Jų ginkluotė, jūsiškiai neprilygsta.

     -Galime juos pulti naktį-šovė mintį Garis.

     -Įveiksime juos protu, negalime rizikuoti, taip jų daugiau, bet mes geriau pasirengę- atsakė Ivas- naktiniai puolimai gali ne ką mažiau pakišti koją ir mums.

     -Papultume į bėdą jeigu jie atsilaikytų prieš tokį puolimą. Jie taptų itin motyvuoti. Pasidarytų agresyvesni, be atodairiški - aiškino Karfaitas- puldami iš dviejų pusių juos paveiksime, o pasitaikius progai, pasitelksime raitelius.

     -Ir pribaigsime- pridėjo pasididžiuodamas Ivas.

     -Tikri laukiniai- pridėjo Garis- neprotingi, bet mums proto netrūksta, tik kodėl juo nesinaudojame? Turime aukso, papirkime juos. Tegul nešdinasi iš čia.

     -Kaip užuos auksą, taps dar sunkiau- kalbėjo Varnas- pasakyk jam Ivai, ką žmogaus protui daro auksas, dėl jo tu čia ir esi.

     -Aš tarnauju jums pagal sutartį lorde ir banditas nesu- jis smeigė savo aklą akį į elfą.

     -Banditai pasižymi prasta uosle- nusprendė pajuokauti Garis.

     Lauke netikėtai kilo sumaištis. Triukšmas. Pagarsėjo ir padaugėjo kojų ir kanopų dundėjimas. Buvo šaukiamos komandos. Girdėjosi komandų pakartojimai. Visi buvę palapinėje sukluso. Jie čiupo už kalavijų rankenų. Net gi tingusis Ivas.

     Karfaitas taip pat pasičiupo kalaviją, bet jo neišsitraukė:

     -Lorde- įšoko į palapinę sargybinis- jums geriau tai pamatyti.

     Karfaitas iš palapinės išbėgo pats pirmas. Paskui jį ir kiti. Jų šarvai skambėjo. Jie išbėgo į lauką. Jau temo. Šarvai iš mėlynų tapo juodi kaip naktis. Už nugarų, tolumoje leidosi saulė, bet paskutinės liepsnos ant dangaus dar leido pamatyti gausėjantį šiauriečių būrį.

     -Iš kur jie išdygo?- susirūpino Garis- po galais.

     -Negali būti- papurtė galvą Harkinas- mes tikrinome kelius- jis ką tik čia atbėgo.

     -Panašu nepakankamai jaunasis sere- pabrėžė Garis- tu tik pažiūrėk kiek čia jų. Negali būti- nutęsė jis.

     Jie tikriausia nuo pakrantės, pasvarstė Karfaitas, mes ten pakankamai netikrinome.

     -Nordvingai- pastebėjo Karfaitas.

     -Nordvingai- pakartojo su baime balse Garis- po galais, ką tie plėšikai veikia kartu su šiauriečiais? Pasibjaurėtina- nusispjovė- parsidavėliai už monetas. Kaip jie čia atkako ir ko atkako?

     -Nuleisk balsą, nepanikuok- atsakė Karfaitas.

-Ar tu matai tą patį?- Garis buvo tikras samdinys už pinigus, viską vertino pagal patogumą jam.

-Taip ir sakau nutilk. Harkinai, padvigubinkit sargybą visai nakčiai. Noriu raitų patrulių. Šiandien vyno vyrams užteks, įspėkit juos.

     -Visų ginklai turi būti per ištiestos rankos atstumą- pridėjo Garis. Jo balsas susvyravo.

     Masė vis didėjo. Chaoso garsai užpildė apylinkes. Tiek ginklų, šarvų ir žmonių. Kirviai, kardai, ietys ir lankai. Skydai. Visi sukurti vienam tikslui. Krankliai suko ratus net ir dabar. Tamsa juos dengė. Iš temstančio dangaus girdėjosi karksėjimas. Jie laukė kraujo ir puotos.

     -Dar nesu girdėjęs, kad esgariniečiai ir nordvingai būtų kartu- pridėjo Harkinas- šimtus metų nordvingai vykdė reidus visose jų ir mūsų pakrantėse.

     -Ryte matysime tikrąją situaciją- atsakė Karfaitas- mums reikia išsiaiškinti kas vyksta, vykti su jais derėtis. Ši pilis negali būti jų tikslas. Jie galėtų pasiekti didesnius miestus ar gyvenvietes, kur prisigrobtų turto. Tai būtų suprantama.

     -Gal jie čia nori įsikurti, kad galėtų keliauti toliau?- pasvarstė Harkinas.

     -Abejoju, per toli nuo pakrantės, gynybai vieta nėra geriausia- atsakė Karfaitas.

     -Mūsų čia irgi neturėtų būti- leido apie save priminti ir Garis.

     -Henrikas leido man suprasti, kad tu Gari tinkamai jį atstovausi, bet susidarau įspūdį, kad išsigandai- Karfaitas jį nužvelgė, norėjo pavadinti bailiu.

     -Aš? Niekada- pasitempė. Ranka laikė kalavijo rankeną.

     -Na tikiuosi taip bus ir mūšio lauke ir tavo ranka nesudrebės.  Nes kol kas nuo tavęs trenkia bailumu.

     -O nuo jūsų trenkia krauju- atrėžė jis. Veidas buvo piktas.

     -Kaip nuo tikro varno- pridėjo dar.

      -Tu taip ištroškęs kraujo?

-Atsargiau, Gari- įsikišo Ivas.

     Karfaitas patraukė į savo palapinę. Jam reikia pailsėti ir pamiegoti. Jautėsi ganėtinai išvargęs. Reikėjo nusivilkti šarvus. Jeigu laukia kova, jis turi būti pasiruošęs. Senokai taip ilgai dėvėjo pilnus šarvus. Tačiau miegas prie jo nesikabino. Vartėsi gulte it kamuojamas skausmų ir negalėjo užmigti. Vis užsiklodavo ir nusiklodavo. Žiūrėjo į išėjimą ir skaičiavo laiką.

     Galvoje sukosi daug minčių ir beveik visos jos pasibaigė kraujo praliejimu.

     Nordvingai buvo aršūs kovotojai. Bebaimiai, stiprūs ir nepasiduodantys. Šimtametės jų tradicijos ir tūkstantmetis gyvenimo būdas šiuos žmones pavertė kovojančiais, grobikiškais meškinais. Jie stiprūs, sunkiai sudorojami ir užsispyrę. Labiau už kraujo troškimą mėgo aukso blizgesį, bet Karfaitas jiems aukso nepasiūlys. Geriausiu atveju pliką plieną.

     Karfaitas pasuko galvą link stalo. Ten į krėslą atremtas buvo jo kalavijas. Juodasis varnas ant jo rankenos buvo beveik išnykęs palapinės tamsoje. Elfas buvo pasiruošęs su jais kautis. Bet kaip gi jo vyrai?        Staiga, be jokių užuolankų ir pasisveikinimų į palapinę įlėkė Ivas:

     -Lorde- jis buvo sušilęs, paraudę žandai- nordvingai, po derybų gestu. Jie čia.

     Karfaitas pakilo iš gulto, jo šarvai buvo padėti ant stovo. Tad jis užsisegė kalaviją ir užsidėjo kailinį apsiaustą, po juo liko tik lengvi ir ploni naktiniai drabužiai.

     Lauke buvo jau tamsu. Rami šiaurės naktis. Šviesą teikė tik aplinkui degantys deglai ir keletas žaizdrų. Jie kukliai nurodė taką, o jų šiltą šviesą lietė krentančios, lengvos snaigės. Aplinkui buvo kilęs šurmulys. Ferburgo vyrai pasimetę. Kai kurie iš jų tikriausia pirmą kartą mato nordvingą.

     Ir tada iš nakties, lydimi griausmingo kanopų bildesio išniro trys raiteliai. Su žirgais jie buvo visi kaip olos, mūrai ar kalnai. Didelė, juoda, jojanti masė. Jie priartėjo prie pat karių eilių. Šios bangavo kaip neramus vanduo. Vėjo taškomas vanduo su baimės ošimu. Raiteliai buvo grėsmingi. O Ferburgo kariai jiems išsidavė kokie susijaudinę yra.

     Du nordvingai liko ant žirgų, o vienas nušoko ir sudrebino žemę. Apsidairė. Jis buvo dydžio kaip šiaurės ąžuolas. Didžiulės pečių apsaugos jį vertė tarsi karo drakonu išskleidusiu sparnus. Lyg būtų uždėti du kalvio priekalai. Pastebėjęs Karfaitą jis pajudėjo link jo. Skambėjo grandininiai marškiniai.

     Priartėjęs šalia, jis tikrai galėjo įvaryti baimės. Virš Karfaito iškilo kaip bokštas. O aš po galais su naktiniais drabužiais, smeigė jam mintis:

     -Tai tu tas lordas elfas- pasisveikino jis. Jo veidas buvo apaugęs geltona barzda- aš esu Rodrikas Leifas, Plėšikas jeigu esi girdėjęs, šių puikių nordvingų, kuriuos matai vadas. Gali mane vadinti net gi karaliumi, karaliauju Leifo klanui- jis nusišypsojo, atsivėrė išties nemaloni šypsena- turėčiau kalbėtis su tavimi?

     -Taip, esu karaliaus Arhaifo pasiuntinys į šiaurę- jis nužvelgė nordvingo akis.

     -Karalius Arhaifas?- jis akimirką pavartė akis- ak tai tas Užkariautojas elfas taip?

     -Taip.

     -Tu matai, pats Eros karalius jus čia siuntė. Ir kodėl gi? Čia viskas užkariauta- jis nusijuokė.

     - Atvykau čia apginti šios pilies- žvilgsnį laikė sukaustęs ir pakėlęs galvą, kad įsižiūrėtų į nordvingą.

     -Apginti? – nusišypsojo Rodrikas Plėšikas – aš puolu šią pilį, ką tada darysi elfe? Mus nugalabinsi? Nuvysi atgal į jūrą? Girdėjau derybos nepavyko.

-Mano pasiūlymas nesikeičia.

     Nordvingas paėjo į priekį už nugaros palikęs Karfaitą. Dėjo porą galingų žingsnių, jo batai buvo kaustyti geležimi ir sužvangėjo. Kietoje Esgarino krašto žemėje jis paliko pėdsakus. Karfaitas įtempė ausis. Aplinkui vyrai sunerimo. Rodrikas atsistojo prieš Ferburgo karius, jų šalmai jam siekė barzdą. Smaili geležies upė ant galvų jo visiškai negąsdino. Gal net gi atvirkščiai.

     Staiga:

     -AAARRRR!- tarsi lokys suriaumojo Plėšikas ir arti stovėję kariai net susitraukė taip prajuokinę visus atvykusius nordvingus. Rodrikas vėl grįžo pas Karfaitą- na gi? Ar mes kalbėsime čia lyg kokie laukiniai? Turiu puikaus mūsų gėrimo, ar atsiras vietos pas tave prie stalo? Mano bendražygiai liks čia galite nebijoti, kvailysčių jie nekrečia.

     Karfaitas linktelėjo galva, įsitempė. Uždėjo ranką ant kalavijo rankenos, kita akimirkai suspaudė makštį, bet ją atleido ir apsisukęs pajudėjo savo palapinės link. Paskui jį ir nordvingas. Juos lydėjo visų ten buvusių žvilgsniai. Smalsūs veidai, o kai kurie iškreipti iš baimės. Matyti tokį varžovą ir galvoti, kad su juo gali tekti susikauti varė baimę daugumai.

     Karfaitas ėjo vienoje rankoje laikydamas kalaviją, o su kita stipriai suspaudęs kailinį apsiaustą, kad neišsiduotų jog yra tik su naktiniais drabužiais. Jie užėjo į palapinę kaip žaizdrus kaitino čia buvę patarnautojai. Buvo maloniai šilta. Šilčiau negu lauke. Karfaito gultas buvo nesutvarkytas. Rodrikas apsidairė:

     -Gražiai įsikūrę- jis linktelėjo galva, tarnai atsiprašę iškarto dingo- panašu esate nusiteikę čia būti ne vieną dieną. Gal apdovanosite mane, kompanija prie pusryčių stalo? Juk atvykai iš toli, neabejoju turėtum įdomių istorijų.

     -Prie pusryčių stalo sėdėti galime tik sudarę taiką.

     -Man visada buvo įdomu, kodėl ištaigingi lordai visur išvykę ir sustoję stato sau tokias palapines.

     -Man jos nereikia, patikėk- atsakė Karfaitas.

     -Tai ką čia veiki? Kodėl nemiegi su savo vyrais, tose vėjo plaikstomose nesąmonėse?

     Jis pakraipė galvą ir nužingsniavo prie stalo. Skambėjo šarvai. Karfaitas sekė iš paskos. Jo mintyse sukosi būsimos kovos vaizdai. Nordvingas galėjo sutriuškinti ne vieną čia atvykusį kareivį. Jis jam priminė galiūną, kurį yra matęs Laisvės įlankoje, kuris plikomis rankomis skaldė akmenis.

-Tiesa- jis kalbėjo toliau- ne visi čia yra tavo vyrai. Kiek iš jų yra praradę dėl Užkariautojo ir jų tarnų?

     -Sėskimės- prabilo Karfaitas ir pats pirmas atsistūmęs krėslą atsisėdo. Rodrikas padarė taip pat.

     Jis pasimuistė. Pradėjo kažko ieškoti po apsiaustu. Karfaitas pastebėjo, kad po apsiaustu ir drabužiais kuriais dėvėjo švietėsi šarvai. Kažkoks metalas, bet kokio storio ar tvirtumo nebuvo galima pasakyti. Kaip nordvingas pasisuko, pasimatė gale už diržo pakabintas durklas:

     -Taip, aš ginkluotas- sukrizeno jis- žinau, kad stebi, nesiruošiu tavęs sudoroti čia. Kaip sakiau, turiu puikaus mūsų gaminamo gėrimo. Jo aš ir ieškau. Jis tavęs nenužudys. Gali tik apkvaitinti- nusišypsojo.

     Galiausia ant stalo padėjo rudą, apvalią talpą su kamščiu, kurį nieko nelaukęs ištraukė. Po palapinę pasklido stiprus ir aitrus kvapas. Karfaito veidas įsitempė, šnervės pagavo šį kvapą ir nemaloniai pasisveikino. Rodrikas toliau rodė šypseną, jam tai buvo įprastas kvapas:

     -Puikus raugtas gėrimas, aukščiausios rūšies, toks pat skanus kaip ir kvapnus- kalbėjo nordvingas- mes jį vadiname rūgiu. Tiesa stiprokas,  ar suteiksite garbės?

     -Taip- linktelėjo.

     -Gersime ne iš taurių, o tiesiai iš gertuvės ir tos pačios. Pagal paprotį.

     Rodrikas užsivertė talpą ir išgėrė godų gurkšnį. Net jis pats nusipurtė ir perdavė gėrimą elfui. Jis nieko nelaukęs išgėrė taip pat. Jo burną greitai sutraukė kartumas ir tuoj pat nusvilino gėrimo kaitra. Akimirką pasirodė, kad išspjaus gėrimą, bet susitvardė. Galiausia kaitra šutino pilvą. Jis palankstė galvą, per burną įkvėpė oro. Nėra gėręs nieko panašaus:

-Tai gi, karalius Užkariautojas tave siuntė čia su visais šiais šiauriečiais?

-Panašiai- pritarė.

-Man atrodo meluoji, sunku patikėti, kad dėl šitos pašiūrės laukuose karaliui niežėtų.

-Kaip bebūtų, atvykau čia.

-Taip, atvykai, mes irgi atvykome.

     -Šiauriečius įspėjau dar dieną- kalbėjo Karfaitas, bet tuoj sustojo, atsirūgo ir vėl kalbėjo. Rodrikas išsitiesė visu ūgiu- įspėjau jų vadę, kas laukia jeigu nepasitrauks, neturiu ką pasakyti, jūsų laukia tas pats.

     -Ak, elfe- nusišypsojo jis- mes gi neturime kur daugiau būti, liksime čia.

      -Kam jums ši pilis?

      -Man jos nereikia. Mes tik keliaujame pro šalį.

      -Nordvingai taip nesielgia. Jūsų kitos tradicijos.

       -Ar tu mane mokinsi apie mūsų žmonių tradicijas?- jis suirzo.

      -Man tiesiog nesueina šios istorijos. Jūs čia ne šiaip sau.  

Karfaitas akimirką padvejojo. Jis nužvelgė pašnekovą. Jo veidas nuo gėrimo buvo įgavęs šiek tiek raudonio. Pats elfas jautėsi lengvai apgirtęs, jis net gi pamiršo prilaikyti kailinį apsiaustą ir tikriausia jo būsimas priešas pamatė, kad Folkmarų varnas nepasiruošęs naktį kovoti. Kokia gėda. Rodrikas Plėšikas galėjo jį lengvai čia sudoroti:

-Ar pasakysi man kas esi? Prieš kovą norėčiau sužinoti su kuo turiu reikalą, mano vardą žinai, svetimšali. Žinai koks nordvingas bus prieš tave.

-Aš esu Karfaitas Faverlingas.

     Pasakius vardą, buvo visiškai akivaizdu, kad nordvingui jis pažįstamas. Akimirką jo veidas sustingo, tapo akmeninis. Akys išsipūtė ir jas užgulė nuostaba:

     -Negali būti- jis atsitokėjo, nurijo seilę- aš sėdžiu prie vieno stalo su Karfaitu?

     Karfaitas buvo pasiruošęs traukti kalaviją:

     -To nereikės- Rodrikas tikriausia numatė jo ketinimus- neketinu kovoti čia, naktį, palapinėje, kai tu nedėvi net šarvų. Susikausime rytoj. Man didžiulė garbė sutikti tokį kovotoją- jis net gi nusišypsojo. Tik sekundę, bet šypsena buvo čia.

     -Man taip pat garbė sutikti nordvingų kovotojus- atsakė Karfaitas- žinau kokia jūsų reputacija ir žinau kokie brutalūs kariai jūs esate.

     -Ar tie kvailiai su mergiote priešakyje žino, kad tu Karfaitas?

     -Ne.

     -Taip ir maniau- jis ironiškai nusišypsojo- kitaip derybų metu jau būtum papjautas.

     -Apie tai galvojau.

     -Ir vis tiek vykai?

     -Juk sakiau, kad noriu išvengti kraujo liejimo.

     -Na bent kelias gyvybes išgelbėtum, jeigu jie žinotų kas esi. Naktį paspruktų.

     Karfaitas nurijo karčias nuo gėrimo seiles:

     -Ne visi nori kautis prieš Karfaitą- toliau kalbėjo Rodrikas- bet aš jiems nesakysiu, jeigu jūs nieko prieš.

     -Kodėl tu čia? Ir seki paskui tą merginą?

     -Aš neseku paskui ją- atsakė ir atsigėrė.

     -Jūs kaip juodi paukščiai- atsakė.

     -Kaip varnai. Tu, Karfaitai ir pats kaip varnas.

     -Kai kas mane taip ir vadina.

     -Taaaaiiiiiippppp- nutęsė jis- gaila, kad mes priešai, kitu atveju Karfaitas, Rodrikas ir jo nordvingai būtų nesulaikomi. Galėtume užkariauti pasaulį- jo veidas net nušvito.

     -Būtų labai paprasta- pajuokavo Karfaitas.

     -Ką manai, elfe? A? Mes? Pasigriebk tą storą kiaulių pietietį, mus pralinksmins, o mes liekime kraują dėl pasaulio karūnos.

     -Šiame pasaulyje karalių pakankamai- surimtėjęs atsakė Varnas- ir taip jau sunku paisyti visus jų įstatymus ir vykdyti tarnybas.

     -Pasaulis būna daug lengvesnis laive, kaip į krantą išlipi paskaldyti galvų su kirviu ir prisigrobti turto- jis atsiduso- bet tas pasaulis greitai žlugs. Džiaugiuosi, kad jus sutikau, lorde, dabar žinau- jis linktelėjo galva- galiu jums šį tą parodyti.

Jis baigė kalbėti ir atsistojo, pasikreipė į kitą šoną ir nuo diržo nusikabino odinį krepšį. Kažkas jame susidaužė. Buvo girdėti keisti, duslūs garsai. Rodrikas praskėtė krepšį ir pavertė jį virš stalo. Kaip lietaus lašai ten kristi pradėjo tarsi dantys, iltys, aštrios, sulaužytos, nuskeltos. Lenktos ir tiesios, baltos ir tamsios. Ištuštinęs krepšį nordvingas atsisėdo:

-Kas tai?- pasirodė lyg pigūs žaislai. Bet pačiupinėjęs suprato, kad viskas tikra.

-Mes kovotojai, abu. Kovotojai ir mūsų žmonės, bet čia, čia kai kas antgamtiško su kuo negalime kovoti- jis atsigėrė savo gėrimo.

-Tai tik dar viena jūsų istorija. Ar nori mane suklaidinti?

-Jeigu norėčiau tave apgauti ar kitaip sužeisti, arba nužudyti čia, nedvejočiau. Išgirdęs, aks esi, tikiu, kad gali man padėti.

     -Apie ką tu?

-Tai gi, kaip laikosi karalius?

-Kokia tau iš to nauda? Jo niekada nesutiksi ir jis nesiteiks čia atvykti.

-Man smalsu kiek gi mato karalius? Ką jam į ausį šnibžda jo patarėjai.

-Tu kažkuo kaltini karalius tarybą? Nieko apie tai neišmanai.

-Gal- sutiko- man svetimi jūsų žaidimai už tų aukštų ir auksinių durų, mūsų paprotys kitoks, mes mėgstame kariauti. Bet jūs mėgstate taip pat. Tik štai ką tu čia matai- jis bedė pirštu į išpiltus dantis- jie tai myli.

-Sakyk tiesiai, apie ką kalbi, mane tai erzina- jam darėsi ir sunku nuo to nordvingų gėrimo.

-Savo žemėse susidūrėme su nauju priešu. Jie mus išstūmė, todėl mes čia. Pralaimėjome ir turėjo dingti.

-Apie ką tu?

-Jie nepavargsta, nesibaigia, plūsta kaip vandens srovė- jis sugniaužė kumščius- po galais, jie nesustabdomi.

-Turi nujausti kaip neįtikinamai man tai skamba.

-Išgerkime dar- atsigėrė savo gėrimo bei perdavė Karfaitui- galbūt ir taip, neabejoju tai skamba kaip pasaka.

-Būtent taip ir skamba- greitai pridėjo Karfaitas.

-Galbūt jums neteiks su jais kovoti, to ir linkiu, bet mums per vėlu.

-Jeigu jie tokie neįveikiami, kaip paaiškinsi šiuos nagus, dantis?

-Teko jų nužudyti, juos ir pagriebėme, paliksiu jums, darykite su jais kaip išmanote.

Karfaito veidas išdavė, kad jis netiki, tad Rodrikas kalbėjo toliau:

-Manau čia galime ir išsiskirti.

     -Jeigu sakai tiesą- pastebėjo Karfaitas, nors kol kas juo netikėjo- šnekant apie tokį priešą, net ir tau turi kirbėti mintis, kad su mumis reikia ne kariauti, o sugyventi.

     -Ar jūs tikrai suvienytumėte jėgas su mumis?- jis atsilošė ir ironiškai nusijuokė- mes juk laukiniai, didžiausi žemyno priešai, esame kariai plėšikai ir vagys. Anksčiau buvome dar ir žudikai bei prievartautojai.

     -Jūsų yda, kad esate dar ir nuperkami- pridėjo Karfaitas- tikri kariai tarnauja po vėliava ir karūnai, o ne monetai. Samdiniai, jie renkasi pinigus nes tai jų darbas, purvinas ir parsidavėliškas, jūs renkatės pinigus nes tai jūsų kraujyje, neabejoju jis šiek tiek geltonas.

     -Mūsų kraujas toks pat raudonas kaip visų žmonių- atsakė Rodrikas- jeigu jums lorde pasiseks ir sugebėsite jį rytoj pralieti, įsitikinsite. Kaltinate mus tarnyste pinigui? Jūsų pačių karalius įkaitais laiko visą pietų perėją Erehare. Kas tai jeigu ne pinigų troškimas?

     Karfaitas suprato, kad šis šiaurietis sako teisybę. Ereharo pilies įgula, kurią sudarė Arhaifo statytiniai ir elfų pėstininkai, saugojo ir visus kelius, kuriais juda auksas iš Rudųjų kalnų, ne tik prekybinius kelius ar prižiūrėjo ramybę Omelijoje. O auksas keliavo teisiai į Vesijos iždą:

     -Kaip sakiai, tai mūsų kraujyje, mes užuodžiame auksą Ruduosiuose kalnuose- nusišypsojo- Senais laikais, mūsų laivai nuplaukdavo net iki ten- dūrė pirštu- tad mes gerai žinome- jis vėl atsigėrė savo gėrimo ir gertuvė liko tuščia- tai giusitiksime rytoj. Nors galėtume turėti visą pasaulį.

     Atsistojo ir Karfaitas:

     -Susitiksime, plėšike.

     Artėjant neišvengiamai kovai, rytas atėjo labai greitai. Jis buvo vėsus, o teisybei žvarbus. Šalto vėjo gūsiai badė veidą. Daužė visą kūną. Šarvai galėjo padėti nuo ginklo kirčio, bet dabar negelbėjo. Atrodė jie traukė šaltį ir įrėmino į tą nejaukią, plieno dėžę. Jo karius jau veikė neišvengiamo mūšio psichozė. Kraupus vaizdas, vieni nervingai trūkčiojo, kiti kažką lemeno. Keletas vyrų nevalingai tuštinosi už stovyklos. Visi į artėjantį mūšį reagavo skirtingai. Tačiau pirmieji pradėjo ruoštis. Seras Harkinas kvietė juos kovai.

     Karfaitas stovėjo ant kalvelės. Lengvai snigo. Laukas buvo pasiklojęs permatomu sniego sluoksniu.  Šalia Juodvarnio kovai pasiruošęs buvo Ivas iš Miegančio drakono. Šiandien ryte jis negėrė ir labai nustebino Karfaitą. Buvo žvalus ir energingas. Bent jau energingesnis negu įprastai. Jo kalavijas kabojo ant šono.

     Čia taip pat buvo ir Garis. Toliau rikiavosi ir Harkino įkvėpti kariai. Ferburgo sargyba buvo išstatę skydų sieną. Prieš juos kitoje pusėje stovėjo padrika, atrodė dar tik bundančių šiauriečių minia. Kaip išblaškyta gauja jie rinkosi į lauką. Jų vis daugėjo ir daugėjo, o galiausia jie užtraukė ir dainas. Dainavo garsiai, riaumojo kaip žvėrys. Pliką vietovę, kurioje vyks mūšis užliejo karo dainos:

     -Skamba kaip sumauti girtuokliai smuklėje- pro dantis pasakė Garis.

     Pradėjo rinktis ir nordvingai. Pirmasis stovėjo Rodrikas. Du vyrai priėjo prie jo ir nukabino kailinius. Nordvingas liko su grandininiais šarvais ir plonais, tamsiais drabužiais. Už diržo buvo užkišti durklas ir nedidelis kovos kirvis. Šone kabojo kalavijas. Jam buvo paduotas skydas, užsimetė jį ant peties. Dar vienas vyras atnešė šalmą. Jis dengė viršugalvį, kaktą ir nosį, o nuo šalmo į abi puses leidosi ir pabaigoje į dangų rietėsi ilgi ragai. Šiaurietis priminė karo dievą iš paveikslų ir knygų.

     Plėšikas užšoko ant jam atvesto žirgo ir pajudėjo į priekį. Jis judėjo Ferburgo karių link:

     -Šiam nordvingui viskas nei motais- atsikrenkštė Ivas. Jam toks oras buvo šaltas.

     -Jis tikras karys- pridėjo Karfaitas- naktį toje palapinėje jis galėjo mane nužudyti akimirksniu, bet nusprendė susidoroti su manimi mūšio lauke.

     -Būtų žinojęs kas jūs esate, lorde, gal būtų bandęs pulti netikėtai- kalbėjo Garis.

     -Jis žinojo kas aš, žinojo, kad prieš jį sėdi pavargęs, nemiegojęs, nuo jo keisto gėrimo apgirtęs Karfaitas Faverlingas be šarvų, tik su kailiais ir vis tiek pasirinko kautis mūšio lauke.

     -Priverskit jį pasigailėti- nusipurtė Ivas.

     Jis visiškai mūsų nebijo, pagalvojo Karfaitas. Jo ranka nuslinko ant kalavijo rankenos. Nordvingas buvo jau čia pat. Nuo aukšto stebėjo juos. Vedė akis nuo Ivo iki Karfaito, nužvelgė toliau stovinčius karius. Sustojo ties Gariu, o tada vėl pasiekė elfą:

     -Tai gi jūs apsisprendėte- pakėlė smakrą Rodrikas, ragai ant šalmo buvo kruvini, tikriausia senai nukautų vyrų kraujas, kuris pridžiūvo- pagirtina. Žodžio laikymasis reta vertybė.

     -Galime ir kitaip viską išspręsti- įkvėpė Karfaitas. Jo ranka buvo ant kalavijo rankenos. Jis gerai jautė ginklą ir buvo pasiruošęs žaibiškai juo kirsti.

     -Elfe- papurtė galvą grėsmingasis šiaurietis- ši padėtis be išeities. Mes nesiruošime trauktis, jūs taip pat. Rodos mes visi pasmerkti vienas kitam paleisti vidurius šiame lauke.

     -Galime susikauti tik mes- paėjo į priekį jis- tu ir aš. Taip išspręsti mūsų ginčą.

     -Kaip tikri kariai- pakėlė antakį nordvingas. Jis nužvelgė Karfaitą. Savo kovingą žvilgsnį nukreipė į Ferburgo karius, o tada atsisuko į šiauriečių minią- labai garbinga. Aš sutinku, elfe, padarykime taip- jis apsisuko ir nujudėjo savo karių link.

     -Gari- atsisuko Karfaitas į jį, kaip Rodrikas buvo jau pakankamai toli- sėsk ant žirgo, pasiimk su savimi visus raitelius ir darykite didelį lankstą pro pilį jiems iš nugaros.

     -Atitrauk juos lėtai- įsiterpė Ivas- kad anie nematytų bruzdesio. Jie viską stebės.

      -Jūsų jie nepastebės, aš laimėsiu jums laiko. Su dvikova nukreipsiu dėmesį.

     -Lorde?- jis nustebo- ar tai būtina? Neabejoju jūs laimėsit.

     -Kad ir kaip baigsis ši kova, mūšio ji nenutrauks- jis nuleido galvą- mes bet kokiu atveju įsivelsime į kautynes. Daryk kaip sakau.

     -Klausau, lorde- atsakė Garis. Išgirsti žodžius, kad reikės išjoti iš artėjančio mūšio lauko jam patiko, nesvarbu, kad turės į jį sugrįžti. Pulti su kavalerija skambėjo kur kas geriau negu stoti akis į akį prieš nordvingą.

     Karfaitas buvo pasiruošęs. Plėšikas Rodrikas rodėsi baisus varžovas, bet per visus savo žygius ir visas kautynes Juodvarnis kovėsi su daugybe baisių varžovų. Jis puls greitai ir negailestingai, o jeigu puolimas nepavyks, vargins priešą, kol raiteliai bus užėmę pozicijas.

     -Lorde- nusilenkė jaunasis sargybos kapitonas Harkinas atsiradęs čia netikėtai kaip griaustinis- aš kovosiu mūsų pusėje. Susikausiu su šiauriečiu.

     Šiuos žodžius išgirdęs jis nustėro:

     -Harkinai?- norėjo jis kalbėti toliau, bet buvo nutrauktas.

     -Žinau, ką galvojate, suprantu koks varžovas yra šiaurietis, bet tai mano kraštas, aplinkui mano žmonės, aš privalau. Mano garbė to reikalauja.

-Tai ne pagal mano sumanymą.

-Lorde, kitaip sau neatleisiu ir negalėsiu vadovauti miesto pajėgoms.

     Karfaitas suprato, kad su jaunuoliu nepasiginčys. Jis iškvėpė orą ir šiek tiek nusišypsojo, o tada linktelėjo galva:

     -Tavo kariai bus įkvėpti kovai.

Harkinas buvo jaunas ir todėl tikriausia nutrūktgalviškai drąsus. Karfaitas šią situaciją numatė kiek geriau. Jo veide išryškėjo visa patirtis, akys apsitraukė išmintimi ir jis nusprendė, kad Harkinui prireiks pagalbos. Jo būsimas varžovas buvo nepalyginamai stipresnis.

Nordvingas jau buvo pasiruošęs. Jo šarvai spindėjo, laisvus drabužius plaikstė vėjas. Grandininiai šarvai su vėjo ir judesių pagalba skleidė artėjančios kovos muziką. Kariui ji buvo kaip lopšinė. Galėjo nuraminti, o gal atvirkščiai, galėjo būti karo daina, kuri motyvuos. Iškėlęs skydą ir kalaviją į viršų jis audrino saviškius, o netylant šūksniams jis ir pats riaumojo.

Griaudėjo visi šiauriečiai ir nordvingai.

Rodrikui už diržo kabojo nedidelis kovos kirvis, kitoje pusėje durklas. Jaunasis sargybos kapitonas išdidžiai žengė į priekį laikė atkišęs krūtinę, ant jo šarvų, rodėsi kovos karštį pasigavę švytėjo net Heimerholų šeimos ženklai. Ant krūtinės lijo liepsnojantys kardai. Harkinas buvo ginkluotas kalaviju ir skydu. Jo skydas geležinis, sunkus, kokius nešiojo Ferburgo vyrai:

-Neleisk jam atsikvėpti- šalia ėjo ir Harkinui patarė Karfaitas- pulk jį nuožmiai ir dažnai. Nukauk jį, išlaisvinkime pilį ir grįšime namo.

-Kovosiu dėl viso Grisfordo ir Esgarino- linktelėjo Harkinas, jo šalmas lengvai nuleido galvą žemyn.

-Na gi jaunasis ponaiti!- sušuko nordvingas- pradėkime- jis pakilnojo savo skydą. Didžiulis medinis skritulys apsuko keletą sunkių ratų- elfe, tu sekantis! Nebent rasi kitą savižudį, kuris užims tavo eilę.

Na dar palauk kelias akimirkas... savo žvilgsnį į kovos vietą įsmeigė Karfaitas.

Seras Harkinas atsisuko į varžovą. Sugniaužė rankoje kalavijo rankeną, stipriau suspaudė skydo diržą. Atstatė jį prieš save ir artinosi prie nordvingo. Rodrikas nejudėjo:

-Elfas išsigando?- kalbėjo nordvingas- tu labai drąsus. Prakirsiu tavo makaulę ir pažiūrėsiu kaip atrodo drąsios smegenys, nes tokių dar nemačiau.

Harkinas nieko neatsakė. Rodrikas nusišypsojo ir kalbėjo toliau:

-Ar kinkos užspaudė balsą? A? Jaunasis ponaiti, nieko tuoj viską pabaigsime.

Jaunasis Ferburgo sargybos kapitonas smogė pirmas. Jis sudavė vieną smūgį, antrą, trečią. Visus juos šiaurietis atrėmė skydu, bet iš vietos net nepajudėjo. Visus Harkino smūgius lydėjo gausūs plojimai ir šūksniai iš Ferburgo karių.

Akimirką atsikvėpęs Harkinas vėl puolė. Vienas smūgis, du, trys, šį kartą nordvingas pajudėjo, jis dėjo keletą žingsnių atgal. Harkinas pamatęs progą smogė skydu. Geležis pabučiavusi grandininius šarvus suskambėjo kaip varpai, kaip geležies ir kraujo daina. Rodrikas dėjo dar keletą žingsnių atgal ir rodėsi prarado pusiausvyrą.

Po galais, pagalvojo Karfaitas, tai spąstai.

Pamatęs tai Harkinas nuleido skydą ir puolė dar aršiau. Jo kalavijas pakilo ir smogė Rodrikui, tačiau jis išvengė kirčio, pilnai pasisuko ir tvirtai atsistojęs ant abiejų kojų skydu vožė kapitonui į nesaugomą šoną. Ferburgietis susvyravo ir vos nenukrito. Tada spyris koja, atstumas didėjo. Harkinas pasimetė. Jis suspaudė skydą. Buvo pavargęs, tačiau sukaupė jėgas. Vienas po kito stiprūs smūgiai daužė skydą, talžė kol šiame buvę Heimerholų šeimos ženklai prarado savo grožį ir tapo beveik neįžiūrimi. Rodėsi ir kardai ant krūtinės prarado spindesį. Dabar ten liko pilkas, ant šaltos geležies išspaustas ženklas:

-Ar jau pasiduodi?- Rodrikas buvo kupinas jėgų, atrodė visiškai nepavargęs- mhm. Dar galėtum išnešti sveiką kailį.

Traukis, palaikyk atstumą, atgauk kvapą, sau kartojo Karfaitas. Jo ranka slydo ant kalavijo rankenos. Varno sparnai ruošėsi kilti. Karfaito kūnas po visais tai šarvais prakaitavo. Kovoti turėjo jis.

Rodrikas puolė toliau. Su kiekviena ataka Harkino skydas leidosi vis žemiau, kol vienas stiprus it griaustinis smūgis kliudė skydą ir nučiuožė per šalmą. Kapitonas susvyravo, bet ant kojų išstovėjo. Tarp Ferburgo karių kilo sąmyšis, jie pasimetė, jų kapitonas buvo ties pralaimėjimo riba.

Skydas iškrito jam iš rankų.

Harkinas atsitraukė. Rodrikas sustojo, numetė savo skydą, numetė kalaviją ir iš po diržo išsitraukė durklą ir kirvį, o tada puolė toliau. Jis pajuto kraujo skonį ir nebenorėjo sustoti.

Kapitonas suspaudė kalaviją dvejose rankose ir smogė. Nordvingas kirviu atrėmė ir nukreipė smūgį, o durklu smogė pats. Pataikė į krūtinę. Per lauką nučaižėjo aštrus garsas privertęs visus susigūžti. Visi plojimai, šūksniai nurimo. Harkinas krito ant kelių. Rodrikas numetė kovos kirvį ir sustojo šalia varžovo. Visi šiauriečiai šėlo. Virš savo varžovo buvo iškilęs aukštai kaip kalnas. O tada su įniršiu nutraukė kapitono šalmą.

Harkinas buvo sušilęs, prakaituotas ir kruvinas. Smūgis į galvą prakirto viršugalvį. Jis gaudė kvapą:

-Šauliai!- per lauką nuvilnijo Karfaito komanda.

Įsitempė lankai, ietys pakrypo į priekį:

-Nedaryk kvailysčių, elfe- rankoje durklą suspaudęs išrėžė Rodrikas- mes tarėmės, dvikova!

-Tu laimėjai, nordvinge- atsakė Karfaitas- pakaks.

-Ne- atsakė Rodrikas- jis dar kvėpuoja- tai pasakęs jis spyrė Harkinui į krūtinę ir patiesė jį ant kietos ir sušalusios šiaurės žemės. Ferburgo sargybos kapitonas gaudė orą, jam iš burnos garavo karštis ir gyvybė. Kaip ir smūgis, taip ir kritimas ant žemės buvo brutalus- aš dar su juo užsiimsiu ir tu man nesutrugdysi!

-Rodrikai, tai baigta- atsakė Karfaitas.

-Tu mane apgavai. Turėjai kautis pats, o dabar matau nesiruoši trauktis net jam pralaimėjus. Jis mirs.

Didysis nordvingas pasilenkė, užkišo ranką už krūtinės šarvų ties viršumi, pakėlė kapitoną ir vožė jam iš galvos. Pasileido dar daugiau kraujo. Smogė dar sykį. Po antro smūgio paleido ant žemės, o pats išsitiesė.

Staiga geliantis skausmas. Vienas dūris, kitas, trečias. Dar kelios pralėkė šalia. Rodrikui iš rankų iškrito durklas, jis negalėjo tuo patikėti. Strėlės suzvimbė jam virš galvos. Jo akys dairėsi aplinkui, o šauliai ruošėsi šaudyti toliau. Nordvingas negalėjo tuo patikėti, ak kokia negarbė!

Strėlės skraidė be komandos, ten tolumoje guldė šiauriečius. Karfaitas užsidėjo šalmą ant galvos ir įsakė pėstininkams judėti į priekį. Mes puolame pirmieji! Pagalvojo jis ir nesiryš laukti atgriūvančios šiauriečių bangos.

Ivas iš Miegančio drakono apnuogino ašmenis. Jo nublizgintas kalavijas atsispindėjo ant šarvų. Šiauriečiai niekur nesitraukė. Jie sustojo virš parkritusių kūnų. Vieni jau