Dar kol kas nenuplovė vasaris
Nuo lauko visų iki vieno pernykščių žolynų likučių.
Snaudžia ūgliai gležni po šekšnu ir po sneigo drobulėm.
Išeinu ir žvalgausi viltingai – iš kur vėjas pučia?
Ir šypsausi dėl to,
Kad vos regimus ženklus pavasario akys apžilpę įžiūri.
Varnos skraido po dvi.
Švelnios sniegenų giesmės tarytum paglosto,
Zylės čirpia žvaliau,
Įdienojimas nuojautom ilgesio indą pripildo.
Gal varveklio lašai sugrąžino raudonį į vystančius skruostus?
Juk atrodė žiemojimas šitas sunkus bus
Ir neišmatuojamai ilgas.
Bet diena po dienos vis plačiau atsagstau rūbo lukštą,
Kad iš ilgesio indo ir mano glėby drėgnas pėdsakas liktų.
O pernykščiai žolynai net vėjui nedvelktelin trupa.
Kaip ir aš. Juk pavasaris vyksta. Ir niekas dėl šito nepyksta.