Iš kaimelio gilumos, gilumėlės
Pirmas riksmas nakties tylą praskėlė.
Ak, girgždėjo sniegas, tvoros pokšėjo,
Basas kai skreitan Vasario parėjo.

Metų laivas jį nuplukdė į priekį,
Pabuvai šiek tiek, gimtinę palieki,
Šalis lankė, daug svajonių prikūrė,
Tarp kitų laivų žydėjo jo burė.

Kur bebuvo, mintimi nuolat lankė
Tą trobelę, kur sūpavo jį rankos.
Dienos nuožmios kai palikdavo žymę,
Klausą vystė motulės lopšinė.

Klojo taką link namų, nepamiršo,
Meilė grojo širdyje dešimt pirštų.
Iš kaimelio gilumos, gilumėlės
Kas pakilo, sėkla dirvon grįš vėlei.