Paskutinį kartą kariniame žygyje jis buvo prieš penkis metus. Tada iš Vesijos keliavo į Luveniją. Su trimis tūkstančiais karių ir riterių. Didžiulės pajėgos, pėstininkai, šauliai, raiteliai. Šimtai iečių ir spindintys šalmai. Galingi skydai ir tvirti, geležiniai šarvai gaminti Vestendo dirbtuvėse. Dainiai sekė paskui jo pajėgas ir kūrė dainas. Visi užuodė greitą pergalę. Tada plevėsavo Folkmarų varnai. Vėliavų buvo tiek daug, kad rodėsi su jais skrenda visas paukščių pulkas.
Juodi paukščiai tą dieną traukė į rytus.
Tada jis keliavo pabaigti Netikro karo. Tiksliau, numalšinti du įsisiautėjusius brolius, kurie nesutarė dėl sosto. Lyg ožiai surėmę galvas, Oskaras ir Devonas Dupontai, du pienburniai, sugalvoję pasimosuoti kalavijais ir sukėlę grėsmę visam kraštui. Karfaitas tada veikė greitai ir ryžtingai. Devonas buvo nušalintas nuo sosto, o Oskaras pabrukęs uodegą dingo lyg į vandenį.
Jis dažnai pagalvodavo ar Ivas neapsimeta ir tikrai nežino kur yra Oskaras. Tais laikais jam tarnavo ir su juo net gi buvo atvykęs į karaliaus rūmus Vesijoje. Tai reiškė, kad jie buvo gana artimi. Bent jau turėjo tokie būti.
O apie Devoną paskutinį kartą Karfaitas girdėjo, kad jis bastosi kažkur Luvenijos vakaruose ir Laisvojoje įlankoje renka gaują ir lankosi viešnamiuose. Daugiau į sostą nesikėsina. Jauni ir pažeminti kunigaikščiai linkę greitai pasikeisti, jų kraujas verdantis, o būdas neretai trokštantis keršto, jų ambicija dažnai prasilenkia su galimybės, bet kartais pavyksta ir jiems pasiekti savo tikslus. Karfaitas ne kartą įspėjo Arhaifą, kad reikia saugotis, o protingiausia Devoną būtų sekti, tačiau karalius atsisakė tai daryti.
Gal Devonas sugalvojo kerštauti čia šiaurėje? Ir jam, o ne karaliui? Karfaitas čia atvyko vienas ir yra ganėtinai pažeidžiamas.
Taika Arhaifui kainavo atsargumą, o tai neišvengiamai traukė juos į bėdą.
Su trimis šimtais Ferburgo karių Karfaitas pajudėjo link Haiverno pilies. Su jais riedėjo ir vagonai su atsargomis, žygiavo kalviai ir pagalbininkai, o raiteliai saugojo šonus. Pasidabinęs miesto sargybos šarvais, Karfaitas lėtai risnojo priekyje. Ant krūtinės šarvų spindėjo Heimerholų ir Folkmarų giminių ženklai. Jam iš dešinės keliavo seras Harkinas Singreivenas, kairėje buvo Ivas iš Miegančio drakono, o už jų vėliavnešiai. Vienas nešė karaliaus Heimerholo vėliavą. Didelį audeklą, ant kurio lijo kalavijais ir buvo išsiūti jų žodžiai Dievas. Karalius. Įstatymas.
Antroji vėliava buvo Folkmarų, o trečioji Ferburgo miesto.
Tai nebuvo didžiulis karo žygis, nebuvo renkamos aukos ar meldžiamasi už išvykstančius karius. Viskas vyko greitai, bet organizuotai. Miglovaras gerai padirbėjo su atsargomis ir jos dar anskčiau už karius buvo surikiuotos į ilgą gurguolę, kurioje buvo sudėtos statinės ir medinės dėžės su gėrimais ir maistu. Sukabinti papildomi ginklai ir įrankiai reikalingi mūšiui ir per sunkūs nešti pėstiesiems. 
Didžioji dalis karių buvo sušaukta iš šiaurinės miesto dalies, kurią valdė tokia ledi Marta. Jos nebuvo mieste, tad apie tai sužinos gavusi laišką. Henrikas sakė tiesą, nors buvo kvailas, bet miesto tarybai ir vadams tai nepatiks. Šie žmonės buvo jų, bet kitos išeities jau nebebuvo.
Haiverno pilis buvo visai nedidelė. Senovėje tai buvo paprastas atramos taškas Esgarine įsikūrusiems Grisfordo kariams, kurie prižiūrėjo rytinę pakrantę. Nedidelis dviaukštis medžio pastatas su keliais ūkiniais namais ir žmogaus ūgio, pavargusia tvora. Kaip pagaliau Arhaifas Folkmaras šiaurėje sudarė taiką, čia buvo įsteigtas sargybos postas, sustiprintas siena ir padidintu kiemu. Dar vėliau, per Šiaurės sukilimą čia buvo iškelta aukšta medinė tvora ir bokštas.
Taip čia atsirado Haiverno pilis, savo pavadinimą gavusi nuo Šiaurės sukilimo dalyvio. Esgarinietis Haivernas pro šią pakrantę vedė savo būrius pietų link. Apie Haiverną kalbėjo, kad jis mėgo gerti elfų kraują. Tada tai skambėjo kaip baisi pasaka skirta įbauginti jo priešams, ypač elfams. Nors daug kas tikėjo, kad taip ir yra. Neva elfų kraujo jau prisisiurbęs Haivernas pasiekė ilgaamžiškumą, o tai paaiškino jo užsitęsusį jaunatviškumą, stiprybę ir energiją. Gerdamas dar daugiau kraujo siekė visiško ne mirtingumo. Daug jaunų vaikinų juo žavėjosi ir sekė į kovą. Kiti tikėjo, kad jis gyvens amžinai. 
Dabar pro Haiverno pilį žygiavo ne kariaunos, o pirkliai, tas kelias nešė visiems monetas ir buvo būtina jį apsaugoti ir atlaisvinti.
Sustoję jie buvo tik vakare. Mėnulis buvo ryškus ir ledinis. Žemė greitai atvėso ir dengėsi šalna. Jiems kvėpuojant pro burnas kilo garas. Stovyklą išskleidė nedidelę, kelios palapinės žmonėms, kurie kartu žygiavo ir kariams kurie saugojo jų užnugarį. Prisiglaudę prie Varnų viršūnės papėdžių jie vienoje pusėje rėmėsi į kylančias olas, kitą pusę apstatė vežimais ir sukūrė tarsi sieną, o trečią pusę gausiai saugojo kariai.
Greitai stovyklą prajudino šūvis. Atsikimšo alaus statinė. Vyrų juokas nusirito uolėtomis papėdėmis. Vieni užtraukė dainą apie pergalę. Tai buvo žodžiai iš dainos apie pergalę prie Efordyno, Stipriai, stipriai, nušluos priešus jie vikriai, Grisfordo kariai, suvystę raudonąjį grifoną, už dievą ir karalių, Grisfordo kariai.
Juk jie visi buvo grisfordiečiai.
Tuoj aplink laužą prasidėjo ir lošimai iš monetų. Puoduose taškėsi kauliukai, jie buvo sviedžiami ant žemės, o už jų skaičius metamos monetos. Vyrai plyšavo, ginčinosi ir plojo:
-Trys už aštuonis!
-Dvylika. Štai monetos.
-Kas dar nori mesti? Dėkite monetas tuoj pat.
Po šios komandos išsirito kauliukai ir vyrai suriko. Vieni laimėjo, kiti pralošė. Treti ginčinosi kas turėjo laimėti, bet į grumtynes ginčai neaugo, o jiems nurimus vėl vartėsi kauliukai.
Karfaitas buvo vienas. Kariai sėdėjo už kelių žingsnių nuo jo. Dainos tilo. Vyrai juokavo ir pokštavo, o prie laužų netrūko juokų. Juoku leipstantys ištįsę siluetai atsispindėjo ant uolų:
-Sevilio žmona tada atėjo- pasakojo vienas- o jis buvo sakęs, kad išvyksta žvejoti, gavo iš pardavimo monetas, poto praėjo trys dienos, o jis iš smuklės nei kojos neiškėlė.
-Ne, ne, ne- atsistojo kitas, pagyvenęs, stipriai sudėtas vyras su neskusta barzda- buvo ne taip, sakiau, kad ne žvejoti vykstu, o į medžioklę, su pačiu lordu Bleiru.
-Tai, kad nebuvo ką medžioti aplinkui- atšovė kitas ir visi pradėjo kvatoti.
-Šitą istoriją aš jau esu girdėjęs- prisėdo prie Karfaito Harkinas.
-Dažniausia per žygius istorijos ir nesikeičia- atsakė Karfaitas- jos padeda vyrams pasijausti geriau, nusiteikti, išsipasakoti.
-Kai kurios jos būna išties neblogos- pastebėjo Harkinas.
-Buvo toks ginklakalys Fredas, iš Vestendo, visi jį vadino Fredžiu. Sekė paskui mane dvidešimt metų, kol paseno ir negalėjo man tarnauti. Tai per kiekvieną žygį prie laužo klausiausi kaip jis eidavo į medžioklę, žvejoti ar pas draugą sienos sukalti- Karfaito veidą akimirką perkreipė šypseną- paprastos, kvailos istorijos. Jos kažkuo sentimentalios. Kartais smagu paklausyti negu, kad tų kvailių lordų ir ledi istorijų apie prabangą ir nuobodulį.
-Smagu, kad mūsų vyrų geros nuotaikos- pastebėjo Harkinas.
-Kolkas taip- pritarė- bet kiek iš jų yra buvę kovos apsuptyje?
Harkinas negalėjo atsakyti:
-Kai kurie gal ir kovojo sukilime, bet kiti per jauni- pasvarstė Harkinas.
-Ar žinai kaip puola šiauriečiai?- paklausė Karfaitas- žinoma žinai.
-Pamenu savo pirmą mūšį- linktelėjo galva sargybos kapitonas.
-Kur jis vyko?
-Per sukilimą, prieš Griaustinį. Meškų miško pašonėje.
-Žinau tą mūšį. Griaustinis buvo geras vadas.
-Iš ties, bet tame mūšyje laimėjome mes.
-Sukilimas jau blėso. Jėgos buvo nelygios. Griaustinis gerai išnaudojo aplinką. Jis miške dvi dienas sėkmingai rengė pasalas, kol pagaliau pavyko su juo susitikti kovos lauke, bet net ir tada su mažesnėmis pajėgomis jis kovojo mobiliai ir pats daug atakavo.
-Taip, lorde.
-Bet toks buvo tik jis. Daug priklauso nuo vado. Dažniausiai šiauriečiai atsirita kaip banga. Šiauriečių tokia taktika. Didžiule jėga trenksis į mūsų skydus, o kol banga atsirita, kitiems neatlaiko kinkos ir rikiuotė pakrinka.
-Pamenu kartą taip stipriai smogė man į skydą, jog maniau sulaužys ranką.
-Buvai tada jaunesnis.
-Kur kas jaunesnis.
-Pusė šių vyrų jauni, kiti pagyvenę, išnaudosime šį balansą.
-Su geru vadovavimu galime tikėtis sėkmės. Išnaudosime ir šaulius. Šiauriečiai beje neturės ką priešpastatyti mūsų raiteliams.
-Jie gali būti pasiruošę kautis su raitais kariais, ypač jeigu matė mūsų pasiuntinius.
-Bet jie nepakovos prieš gerai šarvuotą žirgą ir karį. Tokių čia turime penkiasdešimt- neatlyžo kapitonas.
-Jie turi savo būdų.
-Juos labai retai naudoja,
-Kaip tapai miesto sargybos kapitonu tokio jauno amžiaus?
-Viskas įvyko netikėtai.
-Seniai?
-Ne. Sutapo su lordo Henriko atvykimu.
-Ką turi galvoje?- susidomėjo Karfaitas.
-Vos tik atvyko Henrikas, viskas pasikeitė. Prieš tai sargybai vadovavo toks senas riteris, lordas Erdridžas. Aš buvau jo dešinioji ranka, o pradėjau kaip jo ginklanešys. Kai atvyko Henrikas, pasklido gandai, kad jie baisiai susikibo, kaip du buliai. O po kelių dienų Erdridžas atsistatydino.
-Ir tave paskyrė vadovauti?
-Jis mane pasiūlė burmistrui, o šis sutiko, rodos Henrikas neprieštaravo mano paskyrimui.
Henrikas vylėsi, kad jauną kapitoną galės kontroliuoti, pagalvojo Karfaitas:
-Ar tau teko su juo bendrauti?
-Kartą, o gal du- pasvarstė- bet tikrai ne daugiau.
-Ko jam iš tavęs reikėjo?
-Jis klausinėjo daug skaičių, apie vyrus, ginklus, aplinkinius miestus ir kaimus, svarbius asmenis.
-Galima pamanyti, kad norėjo susipažinti su miestu.
-Taip, bet jis greitai pradėjo samdytis žmones. Keli net gi išėjo iš miesto sargybos ir perėjo pas jį.
-Ar žinai ką jiems galėjo pasiūlyti?
-Tik pinigų.
Staiga jų pokalbį prie laužo sujaukė atokvėpis. Suskambėjo grandininiai marškiniai ir čia nutūpė Ivas:
-Ar jums sutrukdžiau?- pasiteiravo jis.
-Ne, visiškai ne- atsakė Karfaitas.
-Patikrinau vyrus, pas juos prastas vynas, bet alus geras. Keletą gurkšnių atsigėriau, nusiteikę jie linksmai.
-Mes jau tuo įsitikinome- pritarė.
-Jie juk taip pat šiauriečiai- atsakė Harkinas- ne tokie kaip Esgarine, bet šiauriečiai.
-Ir tai reiškia, kad jie nei kiek nebijo kautis?- pasiteiravo Ivas.
-Žinoma bijo, bet jiems būtų gėda tą rodyti.
-Aš nenoriu mirti- atsakė Ivas- gyvenimas toks gražus, bus dar gražesni su monetomis- jis nužvelgė Karfaitą.
-Matai su kuo turiu būti?- Karfaitas pajuokavo- jis parsidavėlis už monetas. Kaip Henriko vyrai.
-Aš samdinys- numojo ranka Ivas- sere Harkinai, pavydžiu jums ir jūsų vyrams nutrūktgalviškumo.
-Samdinio bėda, kad jis paperkamas- atsakė Harkinas.
-Jūs metate ant manęs šešėlį?- įsmeigė savo aklą akį Ivas.
-Niekas ant tavęs nemeta šešėlio, Ivai- įsiterpė Karfaitas- mes kalbėjome, kad Henrikas siūlo didelius pinigus savo samdiniams.
-Taip šitą girdėjau.
-Girdėjai?
-Taip, mieste vaikštinėdamas apsilankiau tam tikrose vietose- jis atsikrenkštė- Henrikas panašu, nepasitiki miesto sargyba, jis žinoma linkęs ja pasinaudoti, bet įtaria, kad jam sargyba ne visada padės.
-Padės kur?- pasiteiravo Karfaitas.
-O kas žino- pakilnojo antakius pietietis- jis kažką rezga, naktimis iš miesto išvyksta su savo gauja atlikti nešvarių darbų. Kai kurie kalba, kad jis vykdo kažkokį tai valymą apylinkėse.
-Valymą?- nustebo Harkinas.
-Žudo kaimuose žmones- nukirto Ivas- surenka jų turtus, taip renka pinigus, tokias kalbas girdėjau. O vėliau ištisai geria ir buria aplink save tokius pačius.
-Harkinai ar labai pasitiki miesto sargyboje tarnaujančiais?- paklausė Karfaitas.
-Ne- atsakė be dvejonių- tie vyrai man buvo palikti ir ne visus juos pažįstu.
-Mes turėsime peržiūrėti sargyboje tarnaujančius ir pertvarkyti ją.
-Visiškai pritariu, lorde.
-Greitai galime įsitikinti, kad esame apsupti vilkų- nutęsė Karfaitas.
Jų pokalbį nutraukė artėjantis samdinių vadas Garis. Jis buvo šiurkščios išvaizdos tipas. Rūstus, kampuotas veidas. Nedidelės akutės. Rudos kaip ir jo plaukai bei retai želianti barzda. Veidas buvo randuotas. Apatinė lūpa nuskelta per pusę. Matyt senų kovų žymės. Bet jeigu jis kada ir kovojo, dabar buvo atsargesnis.
Rankoje nešėsi gertuvę vyno. Nukrito prie laužo, bet nepratarė nei žodžio. Jis tarsi atėjo jų pasiklausyti, bet pamatęs, kad niekas nekalba, prabilo pats:
-Žygis kolkas atrodo sėkmingas.
-Tu samdinys, turėtum gerai viską išmanyti- atsakė Karfaitas.
-Geriausiai mokame kovoti, ne visi gali vadovauti žygiui ar jam pasiruošti bei paruošti pajėgas. Man pačiam teko kelis kartus savo samdinių broliją perkelti iš vieno miesto į kitą. Viskas buvo nepriekaištinga.
-Neabejoju. Henrikas nesivargintų apsupti savęs netikėliais.
-Mhm- nutęsė Garis- jeigu jūs su lordu turite kažkokių priešiškumų, jų nebūtina numesti ant mūsų. Mūsų tikslas, lorde toks pat, išgyventi.
-Mano tikslas laimėti.
-Na tokių norų turime ir mes. Esame nugalėtojų pusėje.
-Man kur kas ramiau būti tarp nugalėtojų.
Garis pastebėjo ironišką pasakymą:
-Jums leidus aš eisiu toliau. Miglovaras su aprūpinimu parūpino ir vieną geriausių miesto meistrų, jis keliauja su mumis, pasinaudosiu proga jį pakalbinti.
-Apie kokį meistrą jis kalba?- paklausė Harkino, kai Garis buvo jau toli.
-Tai Haroldas. Jis ir kalvis ir statytojas ir kaustytojas. Tikras meistras, jaunas tarnavo miesto pajėgose, vėliau prisijungė prie gildijos, bet iš jos išėjo, dabar dirba miesto labui. Tikras šiaurietis ir ferburgietis. Visada gelbės savo miestą.
Karfaitas užlenkė galvą ir pagalvojo, kad su tokia asmenybe ir jam būtų naudinga pasikalbėti.