Iki Vienybės aikštės Ruta planavo eiti pėstute, tokiu oru ji net nesvarstė kitos galimybės. Kelionei iki susitikimo vietos ji pasiliko daugiau nei valandą – tikrai gerokai daugiau negu reikia. Ruta neskubės, ne – ji jau susigalvojo sau maršrutą. Gal kiek į šoną, gal ne tiesiai – bet ji būtinai turės pereiti Putvinskio gatve. Ir būtinai turės užeiti į vieną kiemą, Trumpam, nors trumpam. Taip, ji šimtus kartų praeidavo pro šalį ir kiekvieną sykį sau žadėdavo – kitąkart, jau kitąkart tikrai užsuks. 
Ruta, ruošdamasi kiek ilgesnei kelionei pėstute, apsirengė lengviau, bet dar išlaikydama eleganciją – draugės planavo tikrai kur nors užeiti ankstyvos vakarienės, O galbūt tai dar bus vėlyvi pietūs. Iš anksto staliuko jos niekur neužsisakė – bus vakaro ekspromtas. Iki Savanorių prospekto Ruta ėjo gana sparčiu žingsniu, per daug nesidairydama – o ko ten dairytis, moteris šio ilgo ir neturinčios kokio nors savo  būdingo stiliaus ar savito veido prospekto išvis nemėgo. Nemėgo nei juo važiuoti, vis stojant prie nesibaigiančių šviesoforų, nei, juo labiau, eiti. Bet negi lauksi viešo transporto keliems sustojimams, juo labiau, kad ir dėl fantastiško oro sinoptikai nesuklydo. Kovo pradžios saulė jau ne tik šiepėsi, ji ta savo žavia šypsena jau mėgino ir šildyti. Prie Prisikėlimo bažnyčios Ruta sulėtino žingsnį – nuo čia jau prasidėjo jos pasivaikščiojimas. „O štai ji kokia iš arti! Kokia didinga ir balta! Milžniška gulbė. Arba ne – laivas. Bet... iš tolo romantiškiau atrodo – grakštesnė“ 
Nežiūrint, kad gyveno Žaliakalnyje, pro Prisikėlimo bažnyčią ji praeidavo itin retai ir tai paskubom, lėkdama kokių nors amžinų reikalų spręst. Gal kiek dažniau pravažiuodavo – nesidairydama. “Visiškai dėsninga, – Liūdnai pagalvojo Ruta, – Važiuojame, lekiame lankyt svečių šalių, o savo kiemo nepažįstame... Kada aš čia paskutinįsyk buvau, kada? Vaikštai, žmogau, vis vienu ir tuo pačiu maršrutu, kartais nė akių į dangų ar sutiktą kaimyną nepakeldamas. Skubi vis, Kur?”
Į Putvinskio gatvę moteris labai norėjo nusileisti funikulieriumi. Paskutinį kartą  juo leidosi turbūt dar tada, kai bilietukas kainavo vieną kapeiką, o Prisikėlimo bažnyčia dar buvo  ne bažnyčia, o raudonų plytų Radijo gamykla,  kažkodėl įsikūrusi aukščiausios bažnyčios pastate.  
Ruta buvo girdėjusi, kad Žaliakalnio funikulierių neseniai ar tai rekonstravo, ar tai remontavo, bet laimei, dabar jis veikė. Ir buvo jis lygiai toks pat, kaip tada – už tą vieną kapeiką. Mediniai suolai... Lygiai tas pats metalinio lyno girgždesys, tas bėgių bildesys, kai seniukai vagonėliai prasilenkia ir rodos jau jau netilps savo kely. Kažkoks mielas, pažįstamas  nerimas – o jei lynai neišlaikys? Jie juk visuomet laikė. Ar Ruta klydo? Gal kada buvo nutrūkę? Nesvarbu, šiandien vagonėlis sėkmingai pristatė Rutą į Putvinskio gatvę. Moteris apsidairė – kairėje matėsi Kauko laiptų pradžios fontanėlis. O, idėja! Sekantį kartą ji būtinai nusileis arba pakils Kauko laiptais. Jie rekonstruoti, sako, kad vaizdas toli nuo to, kuris liko Rutos atminty... Na, bet jai labai norėjosi tai įvertinti pačiai. 
Pasikeitusi ta Putvinskio gatvė. Kai Ruta ja pravažiuodavo, dažnai nė nesidairydavo – na, žiūrėdavo į kelią, sekdavo eismą – natūralu. Ne kartą teko ir praeiti – bet vis kažkaip tekina, skubom. O dabar ji prasieis – su malonumu. O štai ir jos kiemas. Jos kiemas. Putvinskio 38. Žinoma, šiandien Ruta ėjo susitikti su Daiva, bet pasąmonėje pagrindinis šios dienos tikslas buvo dar pakeliui – tai jos kiemas, Putvinskio 38. Keistai taip prisiminė ji savo kiemą. Vaikystėje ji niekada nekvietė draugių pas save į namus. Pasikviesdavo į kiemą, parodydavo namą – ir viskas. O namas buvo vertas dėmesio. Vaikystėje Ruta tik miglotai ir intuityviai nujautė, kad gyveno ypatingame pastate ir tik gerokai  vėliau, kai jau gyveno buvusiame Laimio tėvų name Žaliakalnyje, sužinojo, kad tai Kauno architektūros perliukas, buvęs  Lietuvos banko tarnautojų namas. Iš gatvės pusės jis ir tuomet taip atrodė – didelis pastatas, gražus. Gal ir tiek. Visas didingumas buvo kieme – Ruta ten jausdavosi, lyg būtų atsidūrusikokioj stebuklingoj istorijoj – kiek apšiurusioje, pilkoje, apsilaupiusioje – bet stebuklingoje. Na negalėjai  kitaip ten jaustis. 
Moteris, rodos net  sulaikius kvėpavimą, pro tamsesnę gatvelę praėjo į buvusio Banko tarnautojų namo kiemą. Ir pateko į kitą pasaką – iščiustytą, išgražintą. Didingą. O tuomet niekas iš draugų nežinojo, kuriame bute ji gyveno. Ruta nujautė, kad name buvo prabangių, gražių ir erdvių butų. Turėjo būti, mergaitė buvo įsitikinusi. Bet jos su mama gyveno nediduke vieno kambario butuke su mikroskopine vrtuvėle cokoliniame aukšte. Pro visada tamsaus kambario langą ji galėjo matyti tik kojas. Praeinančias, prabėgančias, pracaksančias su aukštakulniais, spardančias kamuolį ar šokinėjančias per gumą. Kojas.  Draugėms Ruta rodydavo tik savo didingą kiemą. O dabar ji matė rūmus. Ir yas mažytis kambarėlis cokoliniame aukšte taip pat buvo rūmuose. Tuomet. 
Tokia pakilia nuotaika Ruta pasiekė ir Vienybės aikštę. Moteris buvo skaičiusi, kad dėl tos aikštės būta daug diskusijų, kritikos, kad tai urbanistikos klaida. Bet nuo Čiurlionio mužiejaus atsivėręs vaizdas Rutai užėmė kvapą. Tiek šviesos, erdvės, švaraus baltumo ji nesitikėjo. Gal tai pavasaris, saulė, žydras dangus, bet Rutai labai patiko ta erdvė, tokia šiuolaikiška, su dabar dar nudžiūvusių viksvų salelėmis, pavieniais jaunais berželiais, plačiaislaiptais išdalintu reljefu, su riedlenčių parku… Dar neveikė fontanas, bet nesunku buvo įsivaizduoti, kaip vasarą  jis visus gaivins. Šviesa ir ją įrėminantys šiuolaikinių biurų pastatai. Ką tik Ruta buvo savo kieme, šimto metų senumo pasakoje. Penkios minutės – ir ji ateity. Moteris patraukė link aukštojo ofisų pastato, kur ir tarėsi susitikti su Daiva. Ji prisėdo ant didelio salotinio plastikinio suolo. Šalia kitų – oranžinių. Gal greičiau įkrito į plastikinį fotelį. Tie oranžinės ir salotinės spalvos inkliuzai baltame aikštės fone dar labiau priminė kažką kosminio. 
Daivos dar nebuvo. Ruta sėdėjo ir po truputį bandė grįžti į realybę. Ir iš pasakos, ir iš kosminės ateities. 
Senas Karo muziejaus bokšto laikrodis melodingai išmušė pusę penkių. Deja, karelionu, kaip kad prieš trisdešimt metų, niekas nepagrojo… Tyku. 
„Visgi, koks gėris taip sėdėt. Kiek nedaug reikia žmogui, tik trupinėlio, menkos smulkmenos – o kiek vidinės ramybės suteikia”. Ruta net prisimerkus, lyg patenkintas katinas ant saulėtos palangės, stebėjo aikštės gyvenimą. Pirmą šilumą pajutę, aikštelę jau atrado riedlentininkai.  Rutai atrodė, kad dar visai nedideli vaikai - tiek berniukai, tiek mergaitės – ant aikštelės kalniukų išdarinėjo stebėtinus triukus. Kiek drąsos, vikrumo! Įraudę, išsirengę iki marškinėlių jie vėl ir vėl bandė pašokti, apsisukti - kartą, du, priekiu, atbuli… atkakliai. O ten koks bamblys ryškiu mažyčiu plastikiniu paspirtuku bando išlaikyt pusiausvyrą! Ir jaunas tėtis, plačiai išskėtęs rankas, labai atsakingai sekioja iš paskos. Štai, dar vienas vyrukas stumdo vaikišką vežimuką. O ten aukščiau, šokinėdamas su maža rožine princese plačius laiptus skaičiuoja dar vienas barzdotas tėtis. Ruta prisiminė tuos ne tokius ir senus laikus, kuomet vežimėlyje vežiodavo Radvilę. Ji vežiodavo, nes tuomet net ir į galvą nebūtų šovę, kad į lauką su vaiku galima komandiruoti Laimį. Mat kaip viskas keičiasi, kokia fantastiška karta užaugo! Ir tai ir jos, Radvilės karta!
Ruta šyptelėjo, staiga prisiminusi, kaip ji ta pačia jaunąja karta visai neseniai baisėjosi… Tiesiog prieš kelias dienas, nuklausiusi jaunų studenčių pokalbį poilsio salelėje prie Ratatutės. Ko gero būsimų abejingų gydytojų pokalbį. O gal ne?  Gal šiandien ji girdėtų kitą tekstą – šviesesnį? Gal tuo metu lijo, Ruta buvo pavargus, suirzus? Ir tik tiek. Kaip, visgi, viskas subjektyvu. 
 - Kuku! O štai ir aš! – Staiga iš už nugaros už pečių Rutą sugriebė Daiva.
 - Eik tu sau! Numirt taip galima iš netikėtumo! Fu, kaip išgąsdinai!
- Cha cha, - žaismingai pasivaipė Daiva. 
- Žinai, kaip toli mano mintys buvo?! Na nieko, išgyvensiu. Kaip ilsėtis sekasi?
 - Tai kad tik tik pradėjau, dar nesupratau, – Nusijuokė Daiva, - Buvau pas Aroną užlėkus. Atostogų proga pyrago iškepiau, užnešiau jam. Na, šiaip, palepinti, – šyptelėjo.
- Tai einam kur nors? Pavalkataut, ar kur užkąst?
- Gal pradžioj per Laisvę ir jau ten matysim? 
Moterys kirto Donelaičio gatvę ir netrukus jas pasitiko Laisvės alėja. Dar pilka, be jokios žalumos, bet jau dvelkianti pavasariu. Kažkuo gaiviu ir jaunu kvepiantis vėjas bei saulė kvietė prasisegiot paltus, atlapot skvernus, tačiau su amžiumi atėjusi patirtis Rutai neleido to daryti - oi, kaip viskas dar apgaulinga. Bet šypsotis ir kvėpuot giliai, uost tą šviežumą niekas nedraudė - pavasaris jau atėjo. 
 Daiva pasiūlė nueit pavalgyti į Uoksą. Jis čia pat, už kampo, Maironio gatvėje. Restorano darbo laikas buvo tik nelabai įprastas penktadieniui, nuo šešių vakaro, tai dar pusvalanduką tektų pasivaikščioti. 
- Žinok, jaučiuosi labai pasivaikščiojusi. Jau taip ribinė… Gal be maršų užsukam į kokią parduotuvėlę? – Pasiūlė Ruta.
- Na, yra keli variantai – jei pasijuokt, čia šalia Tiger, galima karūnų, kvailų akinių pasimatuoti, jei dvasingiau ir praktiškiau - netolies mažutė dailės ir suvenyrų parduotuvėlė yra.
- Gal geriau dailė? Nors akis paganyt, jei nieko nepirksim.
Ruta irgi prisiminė tą nedidukę parduotuvę, dažnai užsukdavo – patiko jai nekičiniai, skoningi ir originalūs, vienetiniai maži dalykėliai – pakabukai, sagės, staltiesėlės, puodeliai… Jei reikėdavo originalios dovanos ar sau ko jaukaus į namus – nepamiršdavo ten apsilankyti. Pardavėja visad maloni, pašnekėdavo apie šį bei tą, bet niekad įkyriai ar prikišamai. O jau kaip supokuodavo prekę! Dar vienas meno kūrinys išeidavo. Nors šį kartą moterys užėjo tikrai tik apsidairyti, dailės parduotuvėlėje Ruta visgi nupirko mažytę veltinę sagę – melancholiškų akių rudą laputę Radvilei. 
 Šeštą lygiai Daiva su Ruta jau buvo prie Uokso durų. Pirmos ir kol kas vienintelės. Ruta buvo girdėjus apie šį nedidelį restoranėlį ir vis mintyse pasvarstydavo, kad kada reik nueit ar su Laimiu, ar visiems trims – ir su Radvile. Bet taip ir neprisiruošė. O dabar štai – netikėtai su Daiva. Jas pasitiko maloniai, beveik karališkai, nurengė, nunešė ant pakabų sukabint paltus, leido išsirinkt staliuką. Žinoma, juk jos kol kas buvo vienintelės lankytojos. Rutai toks dėmesys buvo neįprastas, ji šiek tiek varžėsi, o Daiva jautėsi lyg namie. Prie staliuko netrukus atėjo virtuvės šefas, atnešė karštų užkandukų ir smulkiai papasakojo apie sezoninį šios dienos meniu. Ką gi – malonu. Moterys išsirinko patiekalus, po taurę derančio prie jų vyno ir jau  pradėjo nekantriai laukti  užsakymo – bent jau Ruta buvo ganėtinai išalkusi. 
- O mes čia dažnai užsukam su Aronu, – pradėjo Daiva, – po jo darbo. Aš užsuku pas jį, kartais lukteliu. Jis ten tam dideliam biurų pastate dirba. Programuotoju. Girdėjai tokią įmonę SneakyBox? Ne? Ir aš anksčiau nebuvau girdėjus. Ten sūnus mano įsidarbino, kai dar studentu buvo. 
- Tai tu sūnų tokį suaugusį turi? – nuoširdžiai nustebo Ruta, nejučiom pereidama prie kitos temos.
- Vat įsivaizduok, tokį. Pernai baigė KTU, programavimą. Didžiuojuos juo, – Nusišypsojo Daiva.
- O tai kada tu pasigimdyt spėjai? Nesusiskaičiuoju truputį.
- Kai moki, netrunki, – nusikvatojo draugė, - Žinok jauna, labai jauna. Tiesiog nepadoriai jauna. Dėl to ir didžiuojuos sūnumi. 
- Na fantastika! Ne kiekviena šitaip, – stebėjosi Ruta.
- Sunki ta fantastika buvo. Fantastiškai sunki. Bet štai - bachūras pavyzdinis išėjo!
Atešė patiekalus. Skonis atitiko vaizdą ir viršijo lūkesčius su kaupu. Tobulai derėjo vynas. Praalkusios moterys tiesiog puotavo. Kiek pasisotinus, Ruta tęsė judviejų pokalbį:
- A tai kur tą Aroną nusirovei? Net smalsu – irgi fainas  bachūras išrodo!
- Ai… Aronas, - Kažkaip trumpam susimąstė Daiva. Pritilo, – nežinau ką man daryt. Nesugalvoju. Susidvejinau. Supranti, jis sūnaus draugas, bendradarbis. Na taip, vyresnis draugas. Bet tas statusas… amžiaus skirtumas. Vienaip žavu, kitaip – iš skirtingų žemių mes. Iš skirtingų planetų. Aš vis dažniau apie Virmantą galvoju. Na, jis man toks solidesnis, patikimas. Pamatau – ir šieptis norisi. Gražiai šieptis - šypsotis. 
- Tai sakei, pakviesi makaronų ir kavos, – Juokais priminė Ruta draugės pažadus.
-Tai žinok ir pakviečiau! O jis… Na, jis nei taip, nei ne. Ir likau nesupratus. Žiūrėjo taip paslaptingai, neperprantamai, kalbėjo, kad kada nors jis tikrai ir su malonumu… bet nieko konkretaus. Aš mačiau gi, jis su dukra. Bet manęs juk neišgąsdinsi, aš, skaityk, pati nuo vaikystės vaiką auginau, - Šyptelėjo Daiva. Liūdnai, – Na, bet su Aronu mums turbūt visvien nepakeliui. Na kad ir šiandien - kaip vaikui pyrago atnešiau į darbą. Sūnui atnešiau ir jam. Aš juo rūpinuos, o jis asistuoja. Jauti skirtumą?
 Moteris suprato draugę. Na, bent bandė, juk į kito batus neįsiausi - ne tas pats jausmas. Bet įsivaizduot buvo nesunku, jau vakarėlyje matėsi ta  juos skirianti amžiaus ir interesų praraja.
Pokalbį nutraukė telefono skambutis Daivai. Aronas baigė darbą ir ruošėsi atvažiuot jos pasiimti. Ruta nutarė važiuot Boltu – pakankamai buvo prisivaikščiojusi. Pavežėjo teko palaukti, matomai penktadienio vakarą jie zujo be pertraukų ir buvo tikrai paklausūs. Perskaitė vairuotojo vardą – Abdumalikas – gerai, pagalvojo, lietuviškai nekalbės, neklausinės nesąmonių, nereiks bet ko kalbėti. Ji atsilošė sėdynėje, kiek galėjo ištiesė kojas – pavargo šiandien. Pabandė atsipalaiduoti, nuvyti visas mintis, bet lyg koks šešėlis vis neapleidokeistas jausmas. Toks lyg būtų nepasitenkinimas, lyg būtų buvęs bandymas save apgaut. Juk buvo tikrai šaunus susitikimas su Daiva, bet visą laiką krebždėjo mintis, kad pati gražiausia ir maloniausia tos dienos dalis – tai ėjimas į tą susitikimą, ramus pasisėdėjimas aikštėje, o jau vakaras su Daiva – lyg kokio spektaklio padrikos mizenscenos, kai dvi nevykusios artistės įsipareigojusios iki galo suvaidinti nevykusius savo vaidmenis. Saviapgaulė. Po susitikimų su Irena ar Patricija ji visuomet grįždavo pakylėta, pailsėjusi, pilna įspūdžių ir prisiminimų. O čia… Taip, ko gero  Ruta  tikrai per daug pavargo.