Trečia diena.... Rytą jis pasitiko prie atviro lango. Pro jį matėsi sunkiai įsivaizduojamas medžio ir akmens margumynas. Darbininkų ir vergų per tūkstantį metų nutapytas statinių paveikslas. Bokštai,  riebios viršūnės ištįsęs kaip kopos, tarp kurių išsiraičiusios buvo miesto sienos. Pro jo langą jos puikiai matėsi.
Ten kur baigėsi miesto ribos, plytėjo tušti laukai ir laukinis pasaulis, žiūrėdamas į jį Karfaitas nujautė ar jiems kada pavyks jį kontroliuoti. Jo karalius buvo kitokios nuomonės.
Karfaitas šios savo minties niekada neišsakė. Už sienų plytėjo didesnis pasaulis, negu jie dabar valdė. Tokį pasaulį savo valiai pajungti nėra lengva. Arhaifas Folkmaras nuo jaunystės mėtė iššūkius pasaulio tvarkai. Metė ir čia, bet šis iššūkis pasirodė per stiprus, kad ir to nepripažino. Karfaitas niekada neišsakys savo abejonių, jo karalius turi savo viziją ir jis tvirtai laikosi minčių, kad kova dar nebaigta.
Ferburgo garsai, žmonės, darbai, buvo susimaišę į keistą ir triukšmingą muziką. Priverčiančią susimastyti kaip tai apibūdinsi. To jausmo ir energijos, kuria visi spinduliuoja nenusakysi. Tūkstančiai žmonių su tūkstančiais savo darbų, su tūkstančiais savo gyvenimų.
Ateina keistas jausmas, koks gi pasaulis paprastas. Kad kas nors nutiktų, šie žmonės turi ką nors padaryti. Juos į priekį varė paprastas instinktas ir siekis gyventi. Tai keistai ramina. O ramybė keistai veikė ir patį Karfaitą, nepaisant to, kad Henrikas kažkur čia galėjo regzti savo sąmokslus. Pirmą kartą per ilgą laiką jis buvo nurimęs kur kas daugiau negu įprastai.
Pro langą vis įsliūkindavo vėsaus oro gurkšnis. Ruduo regis Grisfordą paliko. Vakar net gi lengvai pasnigo, bet snaigės greitai pasidavė ir šiandien buvo ištirpę. Giedras ir sausas oras prognozavo ateinančius šalčius. Su šia žiema arba ateis lemtingi įvykiai arba tai bus dar vieni neramios taikos metai.
Iš karaliaus Arhaifo nebuvo jokių žinių. Varnai turėjo būti pasiekę ir Vestendą ir Roveniją. Matyt karaliaus atsakymas užtruko ir atvyks bet kuriuo metu.
Karfaitas nutarė, kad šiandien aplankys miestą, išeis pasivaikščioti ir apsidairyti gatvėje. Iki šiol jis buvo rūmuose, tačiau juose niekas nepasikeitė. Taryba ir miesto vadai buvo išsibarstę. Na, bet Miglovaras tęsėjo savo žodį ir rūmuose jau sklido kalbos, koks Ivas puikus kovotojas ir kad ne veltui Karfaitas jį samdė. Apie šiuos gandus patikino ir pats Ivas po apsilankymo smuklėje, kur kaip jis sakė, su juo elgėsi nepaprastai pagarbiai.
Paskutinį kartą Ferburge jis vaikščiojo prieš penkiolika metų. Jis jaudinosi. Tai buvo kvaila. Giliai įkvėpęs, jis prisisegė savo kalaviją. Nuo pirmos dienos čia Ferburgo burmistro rūmuose kabojęs ant sienos, jis nusvėrė diržą. Į varną paversta jo rankena patogiai įsitaisė šone. Pasitaisęs diržą, išjudėjo pro duris.
Jis jaudinosi, bet tai nebuvo baimės jaudulys.
Lyg tyčia jį vėl palydėjo mergina, kurią matė vakar vaikštinėdamas rūmuose, tada ji buvo kompanijoje su kitais. Užvakar ji buvo su kita mergina. Tiesą sakant tą merginą jis matė per ne lyg dažnai per tokį trumpą laiką. Atrodė, kad mergina jį seka, gal net šnipinėja? Kita vertus gal tai tik Karfaito vaizduotė. Kodėl turėtų jį sekti paprasta dvaro mergina? Lounbelgas nebūtų toks kvailas ir taip lengvai neįkliūtų. Miglovaras galėtų, bet kodėl turėtų?
Pirmą kartą jis pajautė nenutrūkstamą merginos žvilgsnį netoli virtuvės, ji slėpėsi už ten paliktų maisto dėžių. Nors ar tikrai slėpėsi, jis negalėjo teigti. Ir jeigu tokį darbą kaip šnipinėjimas turėjo, atliko jį klaikiai, o jos žvilgsnis buvo pilnas baimės, ypač kaip pamatė, kad Karfaitas ją nudelbė savo skvarbiomis varniškomis akimis. Jos kaip pelkė galėjo įsiurbti. Tačiau ta baimė kitus kartus jau buvo dingusi ir rodėsi, kad mergina net nebesistengia slėptis. Ir šiandien ji akivaizdžiai vėpsojo.
Ji verta geros pamokos, pagalvojo, kvailė, nebent jai liepta būti matomai.
Eidamas pilnomis žmonių gatvėmis jis pasvarstė kiek dabar galėtų būti čia žmonių? Per paskutinį savo apsilankymą šiame mieste jis prisimena, kad Ferburgas buvo apytuštis. Daug žmonių buvo pabėgę iš miesto bijodami elfų apie kuriuos sklido įvairiausi gandai dar iki jiems ateinant prie sienų. Kita dalis žmonių jau buvo žuvę nuo vienos arba kitos kariaujančios pusės. Kiti paversti vergais ar priversti išvykti.
Pirmieji metai Vesperoje buvo labai kruvini.
Gildija sakėsi Vestende suskaičiavusi daugiau kaip tris šimtus tūkstančių gyventojų. Tai buvo prieš penkis metus. Galva nesuvokiamas skaičius, kaip tiek žmonių gali būti vienoje vietoje, sugyventi ir klestėti... paklusti vienam elfui.
Ferburgas nebuvo toks didelis, bet žiūrint plika akimi ir neskaičiuojant galima buvo spėti panašų skaičių. Nors akys galėjo ir apgauti. Tikriausiai jį ir apgaudinėjo. Čia nebuvo natūralių žemės resursų, kurie išlaikytų tokį skaičių žmonių. Abipusė prekyba buvo raktas Ferburgo sėkmei, o krašto saugumo prekybos garantas.
Jis patraukė rytinės miesto pusės link. Eidamas purvinomis, išmindžiotomis miesto gatvėmis įkvėpė čionykščio oro. Jis buvo susimaišęs tarp gendančio maisto, purvinų žmonių, ir prakaito. Į nosį traukė dulkes ir vietinį dvoką.  Rytinė miesto pusė buvo skirta vargingiau gyvenantiems. Čia gyveno sunkų fizinį ir purviną darbą atliekantys miesto gyventojai iki kurių nebuvo gerai išvystyta net nuotekų sistema.
Reikėjo nesistebėti, kad praėjęs siaurą, plytinį tiltą jis tarsi pateko į kitą miestą. Iki tilto visur buvo pilna energingų, prekiaujančių žmonių, lakstančių vaikėzų ar savo darbais užsiimančių vyrų ir moterų. Skambėjo juokas ir kalbos, diskusijos ir vyko mainai bei prekyba. Vienas senis stovėjęs ant smuklės laiptų Karfaitą net gi palydėjo su šypsena.
Štai čia, net namai buvo pavargę. Pasenusios sienos, sutriušęs medis ir palinkę stogai. Žmonės čia buvo mieguisti. Gatvės kiek tuštesnės. Šios miesto dalies gyventojai išsivaikščioję atlikti savo darbų. Karfaitas turėjo pasisaugoti. Kišenvagystė ar vagiliavimas taip pat galėjo būti vienas iš vietinių gyventojų amatų. Jis pasitikrino ar dar turi prie savęs kalaviją.
Praėjęs vieną medinę trobą ir prie jos gulintį vyrą, Karfaitas pasuko dešiniau, link įdomaus statinio, tarsi kažkada seniai suręsto medinio altoriaus su praėjimu tolyn. Gal taip ir buvo? Tik per daugybę metų aplinkui išaugo miestas.
Pateko į nedidelę, siaurą gatvę. Ją dengė triaukščiai mediniai namai. Vieni iš jų buvo sujungti keistais perėjimais, o žvelgiant toliau žvilgsnį nori, nenori patraukdavo virš stogų iškilusi bokšto viršūnė. Tai turėjo būti senoji šiaurės dievų šventykla. Iš tų laikų kaip patys Heimerholai tikėjo, kad yra daugybė dievų. Šį bokštą Karfaitas matė nuo lygumos. Jis buvo mažesnis už naująjį, bet įspūdžio nemenkino.
 Dabar bokštas nebuvo naudojamas kaip šventykla, čia glaudėsi šios vietos pirkliai, svečiai ar samdiniai net ir šventyklą pavertę prekybviete.
Karfaitas prisiminė šią vietą. Šią miesto dalį kažkada bandyta atgaivinti ir padaryti klestinčiu miesto rajonu. Viltasi, kad apsupti vargingi rajonai pasikeis ir pradės klestėti patys, bet taip nenutiko.
Aplink tą šventyklą ir dabar tysojo vietinio turgaus aikštė. Ten jis ir ėjo. Ten ir vylėsi dar sutikti Eirą.
Prieš penkiolika metų ji buvo visai jaunutė mergina. Dirbusi su savo tėvais turguje. Akimirką papuolusi į Folkmarų ir kitų lordų pasaulį ir atimta iš savojo. Jis vylėsi, kad ras ją čia. Kad Eira bus radusi kelią namo. Jos tėvas žuvo viename iš mūšių prieš Karfaitą. Ne savo noru ten kovojo, buvo paimtas per prievartą ir išsiustas į mūšio lauką.  Bet motina buvo likusi čia. Praėjo penkiolika metų.
Ne... Jis prisiminė ir sugniaužė kumščius. Staiga juos atleido. Prieš dešimt metų. Tada atvyko į laidotuves ir ją sutiko jose. Bet ten buvo tik jis, Eira, berniukas ir šventikas, kuris atliko visas šiaurietiškas apeigas. Kapas buvo... kur jis buvo? Karfaitas jau buvo pamiršęs, kažin ar jį rastų, dėl to jam buvo gėda, turėjo ten nuvykti, jeigu tarnyba atleis, jis nuvyks aplankyti savo sūnaus, kuris atgulė Esgarino žemėje. Efinduilėja jo nepalaimino. Gal šiaurės dievai jį labiau priėmė. Tada vienintelį kartą ir pats Karfaitas pagalvojo, kad jeigu dievai ištikro yra, jie priims jo sūnų ir juo rūpinsis. Gal kada nors jie dar pasimatys. Bet taip galvojo jis labai seniai.
Nuo šių minčių sukaito, bet tuoj nurimo.
Karfaitas greitu žingsniu perėjo gatvelę. Lydimas tuščių ir vietomis užkaltų langų jis pasiekė turgaus aikštę. Didžiulė erdvė palapinių ir prekystalių, įrėminta toliau apstatytais rudais mūro ir medžio namais. O viduryje jos stiebėsi didysis bokštas. Siekiantis penkiasdešimties metrų aukštį, su nukirsta viršūne lyg budrus sargas, jis saugojo turgaus aikštę.
Tarsi sujudintas skruzdėlynas jis dirbo ir dieną ir šiek tiek naktį. Taip buvo sakoma. Tik naktį čia virė kitokie verslai. Didžiulis pasirinkimas, tik kokybė ir kilmė prekių abejotina. Dėl kokybės geriau eiti į pagrindinį Ferburgo turgų pačiame jo centre. 
Kaip margas pasirinkimas ant prekystalių taip ir žmonių čia buvo įvairiausių. Nuo Sitrijos iki Esgarino, o gal dar net ir toliau. Skindamasis kelią jis net gi užmatė elfiškų palapinių ir keletą čia prekiaujančių elfų. Jie buvo saugomi ginkluotų vyrų.
Eidamas toliau, jis pasiekė senojo karaliaus Eriko Baisiojo Heimerholo bronzinę statulą. Jis dar buvo vadinamas Prekybos karaliumi. Pasak legendų kurias skaitė, Erikas Heimerholas suvienijo vakarų Grisfordą ir atrėmė ne tik Esgarino genčių, bet ir Vesijos Lansfordų invazijas ir galiausia karus pernešė į svetimas žemes. Tie laikai dar vadinami Didžiuoju šiaurės karu. Tuo metu Grisfordas buvo pasiekęs savo galios viršūnę.
Sakoma to karo metu Erikas susikovė kovoje su Osvaldu Lansfordu. Dviejų karalių kova truko dvi paras, liudininkams ji priminė mirties šokį, o nugalėtoju tapo Erikas. O Prekybos karaliumi jį vadino nuo tada, kaip aplinkui šią statulą susikūrė turgus.
Eira buvo ten. Tarp prekystalių, apsidėjusi įvairiomis daržovėmis. Kaip ir prieš penkiolika metų. Tik dabar ji buvo vyresnė ir atrodė labiau pavargusi. Karfaitas gerai ją matė. Sulysęs ir kaulėtas veidas. Pavargusi ir ištįsusi oda, o prie žemės traukė sunkūs, žieminiai, purvini drabužiai. Ji dirbo savo darbus. Tai buvo tikrai ji.
Staiga ji nustojo dirbti. Tarsi žinodama, jausdama į ją nukreiptą žvilgsnį sustojo ir išsitiesė. Jos akys pagavo jo žvilgsnį. Veidas pasikeitė. Per akimirką pasikeitė liūdesys, baimė, džiaugsmas ir nežinomybė. Ji norėjo šypsotis, Karfaitas ėjo link jos. Jis jaudinosi ir pats. Negalėjo pasakyti kas yra:
-Lorde- jos balsas drebėjo, o akys drėko.
-Eira, - jis nesugalvojo, ką pasakyti. Karfaitas tarsi norėjo atsiprašyti. Ji jam buvo vis dar mergaitė. Kiek jai tada buvo? Penkiolika? Šešiolika? Dabar atrodė ne pagal metus subrendusi ir pavargusi.
Ji nieko neatsakė. Akimirką jie stebėjo vienas kitą. Karfaito širdis daužėsi. Jis giliai kvėpavo. Taip dar nesijautė. Šurmulys aplinkui dingo. Buvo tik jie du, skiriami to prekystalio ir kelių žingsnių. Ji pasirodė tokia artima. Karfaitas privalėjo kažką pasakyti:
-Ar galime pakalbėti kur nuošaliau?- Karfaitas apsidairė. Įtartinų veidų nesimatė. Kiaurai skverbiančių žvilgsnių taip pat, bet pasisaugoti buvo išmintinga.
-Taip lorde- tyliai atsakė ji- galime eiti pas mane- ji vėl susijaudino- aš tik paprašysiu šeimininkės, kad mane išleistų, taip galima- linktelėjo ji galva- jeigu susitari.
Panašu, kad ir jos mama mirusi, Eira jam priminė apie buvusias kitokias dienas, jo širdis pasidarė laimingesnė. Jam tokių jausmų netrūko, niekada jų nenorėjo, bet dabar jautėsi smagiai. Eirą vienu žvilgsniu palydėjęs, kitu pasitiko:
-Galime eiti- ji vėl linktelėjo galva.
-Berniukas namie?- jis ir pats save nustebino tokiu klausimu.
-Turėtų būti, lorde.
-Džiaugiuosi, kad čia atėjau- na ir kvailai jis pasakė, pačiam šovė tokia mintis.
-Man smagu jus matyti. Tai buvo labai seniai.
-Atsiprašau už tai.
Eira dėjo žingsnį į priekį ir pradėjo eiti pro žmonių srautą. Jie labai greitai paliko šurmulį ir turgus liko jiems už nugarų. Kelią palydėjo vis dar iškilęs bokštas, matomas iš visų pusių. Jie judėjo atgal į prasčiokų rajoną.
Karfaitas vėl žingsniavo siauromis gatvėmis, ranką laikė ant kalavijo rankenos, Eira buvo čia pat:
-Kaip laikosi berniukas?- išbėrė jis.
Eira akimirką sustojo, akimirką sukūkčiojo, atsikvėpė:
-Jis laikosi gerai- atsakė ramiai- dirba, puikus meistro padėjėjas. Aukštas, tvirtas vaikinukas.
-Eira, aš jo nepaimsiu, prisiekiu- išsklaidė bet kokias jos baimes.
-Ačiū jums, lorde- ji nusivalė veidą.
-Atvykau pas jus abu.
-Laukėme jūsų jau labai seniai.
Ji pavargo laukti, pagalvojo jis, jau daug metų jai manęs nereikia, tik ji to nepasako.
Jie vis labiau tolo nuo gražaus ir triukšmingo turgaus. Pasukus už dar vieno kampo dingo ir bokštas. Varnas dar kartą pasitikrino kalaviją. Čia daugėjo valkatų, benamių, sergančių žmonių ar šiaip įtartinų tipų.
Jis labai gerai jautė į jį smingančius žvilgsnius. Išsiskyrė čia ne tik todėl, kad yra kitoks nei jie, bet jo drabužiai ir visa apranga šaukė ir jį išdavė. Batai, kaustyti metalu, buvo tikriausiai brangesni negu visa šita gatvė. Karfaito kalavijas bet kuriam iš jų atneštų didžiausius turtus ir užtikrintų turtingą gyvenimą jiems ir jų vaikams.
Karfaitas ir Eira stovėjo apsupti skurdžių, keistai sustatytų medinių namų, kurie rodėsi tuoj sugrius. Aplinkui lakstė murzini vaikai. Pamatę jį, pradėjo sukti ratus aplink, tarsi skraidančios, įkyrios musės. Jie juokėsi ir šūkavo ir džiūgavo. Tikriausia Karfaitas jiems atrodė labai keistai.
Patraukė centrinio namo link. Jie visi buvo sujungti keistomis medinėmis struktūromis. Bėdžiai, varguoliai, taip spraudėsi ir stengėsi sutilpti namuose. Jie lipo į antrą aukštą. Karfaito žvilgsnį patraukė čia buvęs prie laiptų girtuoklis. Jį praėjus atsivėrė siaura medinė erdvė, lyg dėžutė, pilna durų į skirtingus kambarius.
Jie pasiekė paskutines.
Atsivėrė tuštuma apdengta pasenusiu medžiu. Kelios kėdės, gultas, virtuvėlės improvizacija. Sienos perkaltos, ant jų kabojo daug įrankių. Ylų, plaktukų, dildžių, pjūklelių, vinių. Toliau už dulkių sluoksnio matėsi ir kitos durys, tikriausia į sekantį kambarį. Neaišku kas gyveno už jų.
Akimirką trukusią tylą nustelbė plaktukai. Garsai sklido iš už anų durų. Eira sustojo kambario viduryje ir sušuko:
-Kaliganai, sūnau! Ateik čia.
Plaktuko garsai nutilo. Prasivėrė kitos kambaryje buvusios durys. Iš kambariuko išėjo jaunas vaikinas, galima būtų palaikyti dar vaiku. Apie penkiolikos metų. Tikras džiūsna, bet aukštokas. Visas aplipęs dulkėmis. Žvilgsnis buvo pilnas nuostabos ir kuklumo. Arčiau priėjęs galėjo atrodyti dar jaunesnis.
Eira pastebimai linktelėjo sūnui, lyg primindama jam ką turi padaryti. Vaikinuko akys bėgiojo po kambarį, nuo kojų iki akių žvalgė Karfaitą, galiausia susikaupė:
-Lorde-nedrąsiai palenkė galvą ir nurijo seilę.
Karfaitas priėjo arčiau. Batai kaukšėjo žengiant per grindis. Vietomis jos braškėjo, kilo dulkės. Elfo širdis daužėsi. Priėjęs prie Kaligano jį gerai nužvelgė.
Kaip du vandens lašai, daužėsi širdis. Jis giliai įkvėpė, o lūpų kampeliai pakilo, jis nebe berniukas. 
Aštrūs veido bruožai. Rudumo kaip molis plaukai. O tas smakras buvo kaip tėvo. Dėl prastos mitybos perdžiūvęs žinoma, bet buvo tikras šiaurietis. Buvo matyti, kad jaunuolis susigėdo. Jo išblyškusį veidą nupylė raudonis. Karfaitas akimirką net gi sustingo, pasimetė ir tarsi buvo palikęs savo kūną.
Viską nutraukė toks paprastas ir rūpestingas Eiros pasakymas:
-Lorde, ar suteiksite mums garbę ir pavalgysite su mumis?
Akimirką nužvelgęs Kaliganą, jis susikaupė ir atsisuko į Eirą:
-Man būtų labai malonu.
Tikriausia Eira daugybę kartų svajojo apie šią akimirką arba galėjo taip svajoti kol jis metai po metų taip ir nepasirodė. Tikėtina ne kartą sūnui priminė kaip reikia sveikintis su lordu, ar kaip lordai atrodo. Kuo užsiima ir ką daro. Tik vaikinukas apimtas jaudulio pamiršo pamokas. Nieko tokio, Karfaitui šie dalykai nelabai rūpėjo.
Kaliganas jiems paruošė kėdes, nuvalė nuo jų dulkes, padėjo aplink gultą. Eira sunešė ant jo keletą subraižytų, medinių lėkščių. Didžiojoje buvo keli gabaliukai sūrio ir duonos. Vėliau nuėjusi į kitą kambarį greitai sumeistravo lengvos košės ir jos pabėrė į lėkštes. Pupų, žirnių ir kopūstų mišinys, šiek tiek svogūno ir skurdžios juostelės mėsos, tikriausia vištienos, arba kokio kito laukinio paukščio, atrodė tarsi permatomos, gal net ir pagedusios. Viduryje padėjo vandens susimaišiusio su namų dulkėmis. Karfaitas tikrai nenorėjo jų apvalgyti, bet iš mandagumo įsidėjo riekę duonos ir šiek tiek sūrio. Jis buvo sukietėjęs.
Kuklus užkandis. Jie visi trys sėdėjo aplink gultą. Kurį laiką buvo tyla. Niekas nesakė nei žodžio.  Jie visi nedrąsiai kabino maistą. Karfaito šaukšte buvo didžiulis kopūsto lapas. Jį suvalgė ir iškarto užgėrė vandeniu. Kaliganas valgė drąsiau ir godžiai.
Eira jam buvo tarsi nepasikeitusi. Taip, praėjo daug metų, bet jis dabar matė tą pačią, jauną, linksmą ir nepavargusią merginą. Staiga buvo galima pastebėti trumpą jos šypseną:
-Mama sakė, kad esi pameistrys- Karfaitas vėl žiūrėjo į Kaliganą. Jis džiaugėsi pamatęs berniuką. Buvo visai kitoks negu per pokalbį su Henriku ir vėliau sekusias dienas.
-Taip, lorde- vaikinas įsidėjo ir sūrio- dirbu su baldžiumi, padedu jam meistrauti. Mūsų namuose atlieku papildomus darbus- jo balsas drebėjo.
-Ir kaip tau sekasi dirbti?- toliau klausė. Vaikinas atrodė gana silpnokas.
-Gerai, lorde- atsakė. Akimis stebėjo Karfaitą. Žvilgsnis sustojo ties kalavijo rankena, o vėliau nuslydo per drabužius- tik pameistrys ne meistras, atlyginimas mažas ir nepakankamas, o darbo daug. Mano meistras tikras gobšuolis, didžiąją dalį pasiima sau, bet dirba mažai.
-Negražu taip sakyti apie vyrą, kuris tau davė darbą- įsiterpė ir pamokyti pamėgino Eira- Meistras sako, kad Kaliganas uoliai mokosi ir kruopščiai dirba, o vėliau, jis turėtų daug uždirbti- silpnumas iš moters dingo- mums bus daug lengviau. O vėliau ir pats gali tapti meistru ir turėti pameistrius.
-Keletas mano bendraamžių jau yra arti meistrų- pridėjo Kaliganas. Vaikinas rodėsi tikrai susikrimtęs dėl savo padėties. Jo liesas veidas tampėsi iš pykčio.
-Vien todėl, kad juos užtarė gildija, tu už juos dirbi geriau ir būsi geresnis meistras- atšovė Eira.
-Ar gildija sprendžia kas gali tapti meistru ar ne? Jų darbas visai kitoks- pastebėjo Karfaitas.
-Taip- linktelėjo galva Eira- bet gildija turi didelius darbo užsakymus ir jiems patikusius meistrus ir pameistrius užtaria.
-Gildija negali taip elgtis- atrėžė jis.
-Taip, negali- pašoko iš kėdės vaikinas, bet tuoj prisėdo- bet vis tiek taip daro, keletas pameistrių tapo ir gildijos nariais kandidatais.
Vaikinas nurimo. Karfaitas žiūrėjo į jį. Jis turi tikslus.
-Ar aš tavęs negąsdinu?- pasiteiravo jis.
-Ne.
Jaudulys praėjo, pagalvojo Karfaitas. Jis tikrai jiems nekelia pavojaus.
-Ar jūs turite kokį amatą, lorde?- vėl paklausė Kaliganas.
Kovos įrankis.
-Nuo pat ankstyvos jaunystės buvau karys. Dar būdamas paaugliu pasičiupau durklą ir pradėjau juo mosuoti, vėliau durklą keitė kalavijas- jis atsigėrė vandens- tad sakyčiau tai mano amatas.
-O be kalavijo mosavimo?- toliau klausinėjo vaikinas.
-Be to daugiau nieko nemoku- atsakė Karfaitas. Jis daug kartų galvojo kuo galėtų būti, bet nieko neišmoko tik vykdyti įsakymus ir mosuoti ginklu.
-Meistras sako, kad tikri vyrai turi turėti amatą- kalbėjo Kaliganas.
-Tavo gobšusis meistras pamiršta, kad ginklai saugo jo verslą.
-Jūs teisus, lorde, nenorėjau įžeisti- vaikinas nuleido akis.
-Tu neįžeidei- nusišypsojo Karfaitas- čia tavo meistro žodžiai, tu tik juos pakartojai.
Vaikinas taip pat nusišypsojo:
-Mano sūnus dar neišmoko kada galima kalbėti ir ką- surimtėjo Eira.
-Jis paauglys, nesijaudink, Eira. Tu gerai jį užauginai.
-Ačiū, lorde- ji taip pat užkando duonos ir savo ruošto maisto.
-Ar jūsų tėvas nemokino jokio amato?- pasiteiravo Kaliganas.
-Mano tėvas buvo girtuoklis kvailys, kuris tikėjo netikrais dievais, buvo pakvaišęs šventikas ir mane lupo, užuot mokęsis ką nors meistrauti, mokinausi gintis- paaiškino Karfaitas.
-Ne koks pavyzdys- įsiterpė Eira.
-Taip - linktelėjo galva- jis norėjo, kad tapčiau šventiku, bet netapau.
-Ar tai geras amatas?- susidomėjo Kaliganas- nes ne visi šventikai geri.
-Taip, turi būti labai sumanus- atsakė- kiekviename amate turi būti sumanus, kad būtum geras.
-Tiesa- pritarė Eira- girdi, Kaliganai, reikia kantriai dirbti.
-Ar esi sumeistravęs ką nors svarbaus?
-Taip, lorde, bent taip manau.
-Ką turi galvoje?
-Sumeistravau didžiulį stalą pirklių namams, kartu su savo meistru- vaikino veidas suspindo- didžiulį, prie kurio tilptų dvi dešimtys žmonių, o stalviršį išraižiau kaip jie norėjo.
-Tu moki ir raižyti?- nustebo Karfaitas.
-Taip, tai dalis mano darbo.
-Esi šaunus vaikinas.
-Ačiū, lorde.
-Ką jiems išraižei?
-Jie norėjo, kad ant stalo būtų išraižytos svarstyklės, monetos ir knygos, labai keistas raižynys.
-Bet labai meistriškas- pridėjo Eira- aš jį mačiau, tikrai puikus darbas.
-Jiems patiko. Ir tiko prie jų atliekamo darbo- Kaliganas atsigėrė vandens. Karfaitas tuo metu nurijo pupų ir žirnių pilną kąsnį.
-Ar esi tiek pat stiprus kiek ir talentingas?-paklausė Karfaitas Kaligano.
Jis atrodė labai sudžiūvęs.
-Jis pakankamai stiprus, lorde- užtarė sūnų Eira.
-Taip- pritarė Kaliganas.
-Pakankamai stiprus kam?- pasiteiravo.
-Kad jums padėtų- ji tikriausia pagalvojo, kad Karfaitas ją apgaus ir paims vaiką į tarnybą.
-Na man jo pagalbos nereikia- jis kalbėjo ramiai- esi talentingas ir tikiu, kad savo amatą išmanai ir linkiu tau tapti meistru.
-Būtinai- sutiko Kaliganas.
-O kaip man reikės stalo ar kėdės į rūmus, kreipsiuosi į tave.
-Ačiū, lorde.
Karfaitas baigė valgyti. Buvo ramus. Jis įsitikino, kad Eirai ir Kaliganui niekas negresia.  Jie abu buvo sveiki. Gal ir pavargę ar išbadėję. Jis pasuko galvą sau per petį, užkišo ranką po apsiaustu ir ištraukė kapšą. Jame sužvangėjo monetos. Jis nežinojo ką pasakyti. Jis ir anksčiau mažai kalbėjo su Eira, tačiau visada prie jos jautėsi ramiai ir maloniai. Rodėsi galėjo nekalbėti, ar ji jautėsi taip pat ar jo bijojo?:
-Turėjau jums padėti kur kas seniau- Karfaitas padėjo monetų kapšą ant gulto. Jie abu buvo nustebę.
-Lorde, to jau per daug- atsistojo Eira- negaliu priimti pinigų.
-Ar seniai mirė tavo motina?
-Beveik tada, kai išvykote praeitą kartą- nuleido akis ji.
-Tai labai seniai, nuo tada buvote tik jūs. Aš atsimenu tavo motiną, ji buvo stipri, vardan jos priimk monetas.
-Lorde- ji linktelėjo galva, Kaliganas stebėjo monetų kapšą.
-Atsimenu ir tavo tėvą, Kaliganai, jis didžiuotus tavimi, tokiu kokiu tapai.
-Jūs pažinojote mano tėvą?- jo akys sužibo- ar galite ką nors apie jį papasakoti? Mama nieko nesako.
-Tavo mama tave nori apsaugoti- Karfaitas rūpestingu žvilgsniu nužvelgė jį.
-Apsaugoti nuo ko?
-Kaliganai, mes jau apie tai kalbėjome- Eira prakalbo griežtai- lorde- ji atsisuko į Karfaitą.
-Kaip bus tinkamas laikas aš būtinai tau papasakosiu apie jį- Karfaitas stebėjo vaikiną, kaip pasikeičia jo veido mina. Jis tapo liūdnas.
-Taip norėčiau jį pamatyti. Ar jis gyvas?- po šio Kaligano klausimo Eira nuleido akis. Ji niekada jam nepasakė.
-Deja, vaikine, tavo tėvas miręs, bet tu turėtum žinoti, kad jis buvo puikus vyras, garbingas, stiprus ir ištikimas. Jis labai tave priminė, taip pat buvo talentingas- Karfaitas akimirką nustojo kalbėti. Eiros akys ašarojo- kitą kartą, Kaliganai. Dabar tu privalai rūpintis savo motina. Ar prižadi man?
-Taip, lorde, lauksiu kito susitikimo ir duodu jums pažadą- išdidžiai pasakė Kaliganas.
-Ačiū, lorde, už apsilankymą- Eira nusišluostė veidą.
-Būkite sveiki.
Karfaitas rytų Ferburgą paliko sau už nugaros. Žinojo, kad čia grįš. Jis svarstė kaip padėti šiai miesto daliai, ji turi prisivyti visą miestą.
Čia jo darbai nesibaigė. Jis keliavo vakarų kryptimi. Eidamas nesibaigiančiomis namų linijomis jis atsimušė į upę. Baltoji upė čia buvo įrėmintą akmenine siena, kuri saugojo miestą nuo patvinimo. Eidamas šalia upės Karfaitas pasiekė Žilabarzdžio tiltą. Aukštas tiltas su dantyta tarsi pilies viršūnė sienele, pavadintas jo statytojo garbei. Dabar po tiltu plaukė du nedideli, plaustai, prikrauti akmens ir medžio. Toliau už jų rikiavosi keletas laivų, visi jie plaukė tolyn į miestą. Šiaurinėje dalyje buvo uostas.
Čia miesto pietinėje dalyje buvo tik keletas nedidelių prieplaukų tad laivai keliavo tolyn. Sustoti jiems buvo sunku, o ir nevertėjo. Perėjęs Žilabarzdžio tiltą jis pasuko šiauriau ir pasiekė vidinę miesto sieną. Praėjęs pro vartus jis nesitraukė nuo sienos ir jos pakraščiu pasiekė išbarstytus senus akmens ir medžio namus. Tai buvo gyvenamieji namai, keli iš jų turėjo dirbtuves pirmame aukšte. Vieno namo pirmame aukšte buvo įkurta kalvinė. Joje kaip tik dirbo keli žmonės. Arčiu priėjęs atpažino elfus. Jie dirbo prie šarvų.
Karfaitas buvo vietoje. Jį pamatę kalviai akimirkai nustojo dirbti ir visi pasisveikino:
-Lorde- visi lyg vienas. Jų buvo penki. Du kalė ginklus, kiti trys lankstė metalo lakštą.
Karfaitas taip pat su jais pasisveikino ir ėjo toliau. Priėjęs namą su mediniu prieangiu pasuko durų link. Ant jų kabojo trys varnai ant grandinėlių. Tai buvo paprasti pakabukai niekam nekrintantys į akį. Karfaitas pasibeldė.
Duris atidarė lygaus veido, šviesiaplaukis elfas. Jaunuolis. Apsirengęs lygius baltus marškinius ir smėlio spalvos kelnes:
-Lorde Karfaitai, kokia garbė.
Jie tikriausiai jau buvo girdėję, kad Karfaitas mieste ir jo apsilankymas jiems nebuvo netikėtas:
-Man taip pat- jis linktelėjo galva.
Tarp šių elfų jis jautėsi kaip savas. Tai buvo kovos broliai. Kovos įrankiai. Vadas Eldaras buvo senas jo bičiulis:
-Palydėsiu jus pas vadą, lorde- jis kaukštelėjo kulnais, įsitempė ir ant kulno apsisuko.
Priėjo du kiti elfai, perėmė iš Karfaito kalaviją ir apsiaustą. Jis pasijautė toks lengvas. Vidus buvo puoštas medžiu, ant sienų kabojo skydai, ginklai, o ant pagrindinės sienos gobelenai vaizduojantys kovų scenas. Visose kovose pavaizduoti  elfiški pėstininkai. Aukšti šalmai, kurių priekis išlenktas lyg snapas. Šonuose trumpi, platūs varniški sparnai. Geležinės plunksnuotos pečių apsaugos ir kalavijai plačiais ašmenimis.
Tai buvo elitinės pajėgos.
Karfaitą palydėjo į didelę patalpą. Pagrindinį kambarį su aukštomis lubomis. Ant sienos kabojo Arhaifo paveikslas. Skvarbios akys ėdė iš paveikslo. Šalia jo kabojo Eros žemėlapis. Ant kitų sienų kabojo stori, spalvoti gobelenai su įvairių formų raštais. Ant grindų kailiniai kilimai. Čia stovėjo vienas tamsiaplaukis elfas. Apsirengęs kaip ir visi kiti su baltais marškiniais ir smėlio spalvos kelnėmis.
Pamatęs Karfaitą jis nusijuokė:
-Karfaitai- priėjęs paspaudė ranką- ak tu senas maiše.
-Malonu tave matyti, Eldarai.
-Mes girdėjome, kad atvykai, smagu, kad aplankei ir mus.
-Kitaip ir negalėčiau- jis papurtė galvą.
-Ar tu išalkęs?- jis nužvelgė elfą- pabūk su mumis, papietausime, atsigersime alaus ir vyno.
-Būtų puiku- Karfaitas linktelėjo galva.
Šios kompanijos jis neatsisakys.
-Turim tiek daug visko aptarti- toliau kalbėjo Eldaras.
-Išties, išties- linktelėjo galva. Nužvelgė Eldarą. Jis atrodė nepasikeitęs nuo jų paskutinio išsiskyrimo. Toks pat žvalus ir energingas. 
-Tai gi, Karfaitai, kaip sekasi Vesijai? Ar ji klesti?- paklausė Eldaras.
Jis buvo gana jauno veido, kaip elfas, sunku nusakyti jo amžių, bet su Karfaitu jie iš vien kaunasi nuo pat pradžios kaip išsilaipino Eroje. Jų draugystė siekė beveik šešiasdešimt metų. Skirtingai nuo Karfaito raukšlės veido dar nepaišė. O akys buvo dangaus mėlynumo:
-Tu seniai ten buvai taip?- pasitikslino Karfaitas.
-Išvykau prieš dešimt metų.
-Jau dešimt metų?
-Taip- nusijuokė jis.
-Pamenu kaip tave išlydėjau iš Vestendo.
-Aš ir pamenu.
-Laikas bėga labai greitai.
-Dar penki metai ir mane pakeis kitas kapitonas, kaip ir aš keičiau senąjį.
Karfaitas net pats nepastebėjo kaip patalpa pradėjo pildytis elfais. Jie atėjo po vieną arba po du ir visi sėdo aplink stalą. Kiti elfai pradėjo tiekti maistą ir gėrimus. Buvo atridenta bačka alaus, ji prakimšta ir pradėtas pilti alus. Du didžiuliai moliniai bokalai nugulė prieš Karfaitą ir Eldarą. Kiti pylėsi savo gėrimus, alų, vyną, vandenį:
-Šiandien turime ypatingą svečią- pakilo iš kėdės Eldaras, jo rankoje bokalas alaus su didžiule puta- mūsų mylimas vadas Karfaitas suteikė didžiulę garbę ir aplankė mus tarnybos vietoje- elfai suošė- jūs, lorde, mus didžiai pagerbėte, jūsų draugija mums geriausias atlygis, dėkojame už jūsų tarnybą- jis iškėlė bokalą- už karalių Folkmarą!
-Už karalių Folkmarą!- pritarė visi ir pakėlė gėrimus.
-Tai buvo nebūtina- pasilenkė jis prie Eldaro.
-Mūsų vyrams tai papildoma motyvacija- atsakė šis.
Jie valgė neseniai keptą duoną, pirma buvo patiektas labai skystas, bet aitraus skonio pupų troškinys su riebiais kiaulės gabalais. Tikrai skanus, o šalia ir svogūnai. Beveik priminė ką darė Eira, bet nebuvo taip skurdu. Patiekalas labai derėjo, pavalgius troškinio ant stalo nugulė įvairūs paukščiai, vištos, putpelės, žąsys. Lengvesnė mėsa, buvo net gi pyrago su triušienos įdaru. Pyrago pluta buvo paskrudinta ir labai traškėjo. Karfaitas paragavęs pyrago paprašė pakartoti.
Visą maistą nupylė alumi:
-Tai gi, Karfaitai, kaip gyvuoja Vesija?- vėl pasiteiravo Eldaras.
-Ten nerami taika. Vesija klesti, bet dabar mirus Rovenijos karaliui ir esant įtampai dėl sosto gali lietis kraujas.
-Aš maniau sosto paveldėjimas Rovenijoje kaip ir aiškus.
-Karalius turi savo viziją, su kuria gali nesutikti velionio karaliaus Helmuto vaikai.
-Prakeikti valdžios trokštantys berniūkščiai- sugriežė dantimis.
-Tai jų teisė- priminė Karfaitas.
-Na taip, bet jie turėtų paklusti karaliui Folkmarui.
-Ar paklūsta Dupontai?
-Šiuo metu taip- šiuo savo atsakymu Eldaras nebuvo užtikrintas.
-Jie garsiai kartoja, kad paklūsta, neaišku ką rezga patyliukais-Karfaitas prisimerkė. Jo pelkiškos akys tapo mąslios.
-Manai jie gali imtis kokių nors veiksmų?- nustebo Eldaras.
-Neatmesčiau tokios galimybės, dabar jie visi Luvenijoje. Karalius keliauja į Roveniją, su nedidele palyda, yra lengvai pažeidžiamas.
-Sunkiai įsivaizduoju, kad visi Dupontai veiktų iš vien, o juolab, kad kėsintus sukelti neramumus.
-Devonas galėtų mėginti- pasvarstė Karfaitas- vaikinas jau seniai turėjo būti kunigaikštis, bet po Netikro karo prarado savo teises, kurias galėtų pamėginti susigrąžinti.
-Kalaviju?
-Galbūt.
-Neįsivaizduojama. Jis neturės tiek paramos. Garetas Dupontas jo nerems- riebaluotus pirštus pasilaižė Eldaras- abejoju, kad ir Markas Rysas prisijungtų.
-Markas Rysas mane neramina labiausia- prisipažino Karfaitas.
-Jis turi ypatingai šiltą poziciją, būtų labai kvaila rizikuoti viską prarasti iš jo pozicijos.
-Aš manau jie gerai pasvėrė rizikos kainą ir kaip viskas gali atsipirkti.
-Mūsų pozicijos dar niekada nebuvo geresnės.
Žinoma taip tik atrodo, mintyse pagalvojo Karfaitas, bet Eldarui savo abejonių išsakyti nesiruošė. Jis nuleido galvą į maistą:
-Markas Rysas iš senos Luvenijos giminės, nepamirškime, kad jo giminė kariavo prieš mus ir skaudžiai nukraujavo. O iki karo pabaigos ji jau buvo tapusi pretendente valdyti Luveniją
-Ambicingi lordai ir jų žaidimai. O kokie karaliaus planai Rovenijai?
-Viską padaryti taikiai. Pasodinti į sostą paklusnų ir visų įsakymų klausantį Helmutą Ogburną.
-Jis juk jaunesnysis sūnus jeigu neklystu- jis atsigėrė alaus.
-Dabar matai problemą?- pakėlė antakius Karfaitas.
-Na mes visada pasiruošę leistis į žygį už karalių- Eldaras vėl atsigėrė alaus- lai jie pabando.
-Dėl to čia ir esu- Karfaitas pritildė balsą. Elfai aplinkui valgė ir garsiai kalbėjo, vieni pasakojo istorijas, kiti juokėsi. Kilnojosi bokalai- man gali reikėti jūsų pagalbos čia.
-Tik duok mums komandą, vade- Eldaro žvilgsnis sužvitrėjo.
-Turiu įtarimų, kad Henrikas ruošiasi miesto perėmimui, arba bent jau dalinai jam vadovauti. Tai ką pamačiau man nepatiko.
-Mano šaltiniai sako, kad tai jis atsakingas už miesto tarybos išsibėgiojimą.
-Jie nesutaria ir su burmsitru.
-Miglovaras visada buvo silpnas- ramiai konstatavo Eldaras.
-Taip ir Lounbelgas tą mato.
-Jis renkasi sau armiją, ar gi ne taip?- pasiteiravo Eldaras.
-Visi ženklai rodo, kad taip, bet iš kur resursai?- uždavė klausimą Karfaitas.
-Vertėtų atkreipti dėmesį į miesto iždininką, esu girdėjęs, kad vos tik atvykus Henrikui jie puolė smarkiai bičiuliautis.
-Vėl iš šaltinių?- Karfaitas atsigėrė alaus.
-Maža paslaptis, kad mes patys esame savo šaltinis, mes vade čia nesnaudžiame- linktelėjo galva vienam elfui ir šis tuoj priėjo- čia Nandas.
Jaunas elfas linktelėjo galva, akimirkai prisilenkė:
-Jis atsakingas už tokios informacijos rinkimą- toliau kalbėjo Eldaras- tai jis susekė, kad kelis kartus Henrikas su iždininku Dankanu buvo susitikęs už rūmų, o kartą buvo išvykę iš miesto ir grįžo tik po kelių dienų.
-Ar jūs manote, kad Dankanas finansuoja Henriko samdinius?
-Bent jau kažkiek.
-O kur dabar iždininkas? Jeigu jie sutaria su Henriku, jam bėgti nėra ko- Karfaitas stengėsi surinkti kuo daugiau informacijos.
-Mūsų spėjimas, kad jis keliauja po šiaurę ir pildo miesto iždą- atsakė Nandas.
-Pildo kaip?
-Manau mes visi žinome kaip- Eldaras atsigėrė alaus.
-Jeigu tai tiesa, aplink Ferburgą gilėja duobė- atsakė Karfaitas.
-Mes pasiruošę jums tarnauti- patvirtino Eldaras.
-Man jūsų pagalbos prireiks.
-Visada turime netikėtumo faktorių- mirktelėjo akimi- jie žino, kad čia yra elfų bet mano, kad mes esame pirkliai, keliautojai ar šiaip prašalaičiai.
-Labai gerai išlaikyta paslaptis- patikino Karfaitas.
-O kaip bus jeigu kils karas pietuose? Jeigu kunigaikščiai Rovenijoje ar Luvenijoje nuspręs pulti karalių?
-Karalius mus informuos apie pagalbos poreikį- atsakė Karfaitas. Atsigėrė alaus- bet turime išlaikyti šį miestą savo rankose. Henrikas gali panaudoti resursus netinkama linkme.
-Mes juo taip pat nepasitikime.
Karfaitas vienas iš nedaugelio žinojo kur yra šie elitiniai elfų kariai. Taip jie buvo Ferburge, bet kelios šimtinės buvo ir kituose pasaulio taškeliuose. Apie tai nežinojo net Henrikas. Kartais nežinojo, net ir karalius. Arba jau buvo pamiršęs:
-Kaip išlaikote savo kovinius gebėjimus?- pasiteiravo Karfaitas.
-Turime gilius požemius, kuriuose tobuliname kovos įgūdžius, esant reikalui, prisidengę lyg būtume pirkliai keliaujame už miesto, dažniausia į kalnus.
-Savo amato neapleidote.
-Mes tokie pat efektyvūs kaip ir anksčiau.
-Mielai apkarpysime Henrikui sparnus.
-Iki to laiko turite ir toliau išlikti nepastebėti- nurodė Karfaitas.
-Savaime suprantama.
-Negalime rizikuoti ir turime būti visiškai įsitikinę, kad jis kažką rezgą.
-Ir mūsų veiksmai tokiu atveju bus?
-Atvyksite į rūmus, mes juos užimsime ir įvesime savo tvarką. Miglovaro vyrai padės sustiprinti pozicijas, jis pasitiki sargybos kapitonu. Manau galiu pasitikėti ir aš.
-Esu girdėjęs, kad Harkinas mylimas tarp jaunų karių, bet senesniems nepatinka.
-Jis grasina jų buičiai- nusprendė Karfaitas.
-Tas teisybė- linktelėjo galva.
 -Mūsų visų pajėgos turėtų pranokti Henriko samdinius- nusprendė Karfaitas.
-Tai viso labo samdiniai. Nupūsime juos kaip dulkes.
-Už tai ir išgerkime.
-Lorde, ar pasiliksite pas mus nakčiai? Iškelsime puotą- sušuko Eldaras.
Jo žodžius pasigavo aplink sėdintieji ir pradėjo pritariamai šūkauti.
Karfaitas sutiko.
Rūmus jis pasiekė per pietus, kitą dieną. Buvo patenkintas pasiektais rezultatais. Tad nusprendė pasivaikščioti po miestą ir pakvėpuoti miesto oru. Miestas nesiruošė nurimti. Jis keliavo šalia pagrindinės gatvės. Centrinėje miesto dalyje kilo naujas bokštas, kampuotas, buvo pasiekęs jau gal šešiasdešimties metrų aukštį, tvirtomis sienomis, baltas kaip visi iki pastatymo pastatai.
Kiek jam pavyko išsiaiškinti su dirbusiais vyrais, čia turėjo keltis viena iš mieste įsikūrusių brolijų „Lokiai“. Vadinosi taip, nes jų šalmai buvo lieti ir panašūs į lokių galvas, bent jau visų pagrindinių narių, tačiau visi brolijos nariai norėdami tapti nariais turėjo sumedžioti po lokį ir iš jo pasisiūti sau kailinius.
Ferburge buvo gausu įvairių brolijų ir jos leidosi būti pastebimos.
Karfaitas pasiekė rūmus. Pagarbą atidavę rūmų sargai įleido jį vidun.
Čia jį sustabdė Miglovaras. Burmistro išsipūtęs veidas buvo kreivas, jį slėgė kažkokios naujienos. Jis buvo išmuštas prakaito ir raudonavo:
-Grįžo raiteliai- jo balsas buvo pavargęs- prastos žinios, lorde, šiaurėje apgulta viena pilis, Haivernas. Pilis puolama.
-Haiverno pilis?- nustebo Karfaitas- ar mes gavome kokį laišką ar pagalbos prašymą?
-Nieko, lorde, žinias parnešė mūsų raiteliai- atsakė Miglovaras- sakė didžiulė gauja šiauriečių vis bando šturmuoti vartus, kelia kopėčias ir mėto kablius ant sienos.
-Kokia pilies įgula?
-Nedidelė, maža saujelė karių.
Jie sparčiai žingsniavo per pagrindinę salę. Ten buvo ta pati mergina, bet Karfaitas jos žvilgsniu neapdovanojo. Dabar ji jam neegzistavo. Ranką laikė ant kalavijo, lyg būtų pasiruošęs su kažkuo susikauti. Nuo jų žingsnių skambėjo paliekamos patalpos ir kambariai.
-Ta pilis ant Esgarino sienos, ne taip toli nuo jūros, ja turėtų rūpintis Vienybės pilys ir Viltvudo giminė, juk tos pilys jo- kalbėjo Karfaitas. Jo mintyse atsivertė žemėlapis. Juos išstudijavęs buvo gerai.
-Taip, lorde, bet panašu, kad Vienybės pilių įgulos užsidariusios, lordas Viltvudas nesiruošia padėti Haivernui- išgąstingai atsakė Miglovaras- nematyti jokių kitų pajėgų tik šiauriečiai.
-Kvaila- susierzinęs ištarė Karfaitas, nors pats pajuto, kad yra pasikarščiavęs- pakviesk man sargybos kapitoną, vyksime į pagalbą Haiverno piliai. Pakviesk ir tą išminčių, reikia, kad jis išsiustų keletą varnų. Lai taip pasitarnaus.
-Jie tuoj bus pakviesti- sutiko Miglovaras.
Jeigu jie užims Heiverno pilį, juos bus sunku iškrapštyti, o taip pat, jie galės lengvai kontroliuoti kelius iki jūros bei taip sunkinti kelią tarp šiaurės ir pietų.
Netoli Haiverno pilies driekėsi naujai išraustas kelias, kuris padėjo taupyti laiką norint patekti iš laukinio Esgarino krašto į Roveniją ir toliau į pietus, čia ypatingai didėjo pirklių srautai, kurie prekiavo įvairiais kailiais iš šiaurės ar prabangos prekėmis iš pietų. Pilis turėjo užtikrinti kelio saugumą.
Karfaito jau laukė karo kambaryje. Jis taip tik vadinosi. Plati ir ilga, skliautuota patalpa, buvo beveik tuščia. Viduryje jos stovėjo pailgas, storo medžio stalas, aplinkui prie sienų surikiuotos kėdės, o gale stalo, vienas, medinis, drožinėtas it erškėčių krūmas, krėslas. Čia daugiau nebuvo jokių žemėlapių, rašymo priemonių, knygų, nieko, kas padėtų priimti sprendimus ir juos įvykdyti.
Prie vienos kėdės stovėjo vidutinio amžiaus, šviesiaplaukis vyras. Tikriausia sargybos kapitonas. Šalia jo stovėjo rūmų išminčius Manfredas. Jis buvo vidutinio amžiaus ir savo stipria laikysena nustebino Karfaitą. Tikriausiai buvo naujas išminčius, o anas senis pasimirė. Tiesą sakant Karfaitui palengvėjo. Senis išminčius jam varė baimę ir jį šiurpino. Jį šiurpino visi išminčiai, kurie tarsi vorai visur slampinėjo, visko klausėsi ir apie viską kalbėjo. Jie šnabždėjo tiesiai į lordų valdytojų ausis ir kėlė daug neramumų. Įsivaizduodami, kad yra visažiniai, jie taip ir elgėsi. Taip elgtis juos mokė ir Bismurke įsikūręs jų ordinas, kuris ir ruošė išminčius. Jeigu turėtų pakankamą valdžią, tuos mokymus jis pakeistų. O gal bus praleidęs tokią progą? Gauti valdžią jis galėjo, bet netroško.
Kitoje stalo pusėje stovėjo Miglovaras Dordmandas ir lordas Henrikas Lounbelgas:
-Išprotėjai- sugriaudėjo jis- Ferburgo sargybos vyrai eis į mūšį?
Sargybos kapitonas pasitempė. Nebuvo aišku ar dėl pagarbos Karfaitui ar dėl baimės. Manfredas su Miglovaru keistai palydėjo Lounbelgo žodžius:
-Darai didelę klaidą- pridėjo jis- nesielk skubotai.
-Išminčiau- kreipėsi Karfaitas- ar mes gavome kokių žinių iš pilies įgulos, kad vyksta puolimas?
-Lorde, deja žinių neturime, neatvyko nei laiškai, nei pasiuntiniai.
-Kaip tai galėjo nutikti?- Karfaitas buvo nustebęs.
-Tokių pilių įgulos dažniausia nepasižymi raštingumu- atsakė išminčius- kita bėda, varnai galėjo būti nušauti su nešamomis žiniomis- jo žodžiai skambėjo panašiai kaip jo išvaizda. Užtikrinti- galėjo ir dar neatskristi. Priežasčių daug.
-Ką pasakoja grįžę raiteliai?- pasiteiravo Karfaitas ir atsisuko į sargybos kapitoną.
Jis stovėjo ramus, savo akimis klausimą permetė miesto burmistrui. Miglovaras nurijo seilę, panašu, kad valdė visas naujausias žinias:
-Haiverno pilies įgula nėra didelė, lorde- pradėjo Miglovaras- apie penkias dešimtis vyrų, visi šauliai, nežinome kiek turi atsargų atsilaikyti, mūsų raiteliai pastebėjo nuo ten kylančius dūmus, nuvyko pasižvalgyti. Kelios saujos išsibarsčiusių šiauriečių, jų nuvertinti negalima, bet laikui bėgant gali prisijungti ir daugiau. Vos pasklis žinia, kad neginama teritorija...
-Tai nėra Ferburgo bėdos, tai lordo Viltvudo ir jo giminės reikalas- prakalbo toliau Henrikas, jis buvo išraudęs- galų gale, Heimerholų, tai jų teritorija. Juk žinai, kokią paskirtį karalius turi šiam miestui.
-Jie net nežino apie šį puolimą- atsakė Miglovaras.
-Nesvarbu, Karfaitai, juk žinai, kad Ferburgo pajėgos, negali be karo padėties žygiuoti į kitos karūnos teritoriją, ypač be karaliaus iš Vestendo žinių.- kalbėjo Henrikas- padarysi didžiulę klaidą.
-Manfredai, man reikės, kad išsiustumėte laišką karaliui Heimerholui, geriau du pasikartojančius, nupasakokite kas vyksta ir kad mes mielai pagelbėsime su vienu savo būriu ir nuvysime įsibrovėlius. Net gi žygiuosime pakėlę Heimerholų vėliavą. Taip pat, tokį laišką nusiuskite į Vestendą ir Roveniją.
-Klausau, lorde, bus padaryta- linktelėjo galva.
-Iš tavęs būtų tiek, nedelsdamas darbuokis.
-Varne rizikuoji- toliau kalbėjo Henrikas. Bet Karfaitas į jį nekreipė dėmesio, nors jautė stiprėjantį ir rūstėjantį vyro žvilgsnį. Tuo metu išminčius išėjo.
-Kiek suprantu, jūs- Karfaitas atsisuko į kapitoną- esate sargybos vadas.
-Jūs teisus, lorde, esu seras Harkinas Singreivenas, pats karalius Heimerholas pakėlė mane į riterius, o vėliau tapau Ferburgo miesto sargybos vadu- jis pasigyrė, nors skambėjo keistai ir dabar tam buvo ne laikas, tikriausia jaudinosi.
-Man garbė su jumis susipažinti sere Harkinai- linktelėjo galva Karfaitas. Jam Singreivenas iškarto priminė tikrą karį ir labai patiko.
-Man taip pat didžiulė garbė sutikti jus, lorde- atsakė Harkinas. Vis tik tas pasitempimas pradžioje buvo ne iš baimės, o pagarbos. Jis tikriausia irgi užaugo barakuose, menėse ir žygiuose klausydamas istorijų apie Karfaitą, o dabar gavo progą jį sutikti.
-Kiek sargyboje turi vyrų?- ėjo tiesiai prie reikalo.
-Šiuo metu lorde turime du tūkstančius vyrų, kurie vykdo sargybą, sukėlus miestą ant kojų ir paskelbus mobilizaciją, galime greitai surinkti iki penkių tūkstančių. Jie visi apginkluoti būtų ir pasiruošę per penkias dienas, pasiskubinus žinoma ir greičiau.
-Tiek bus per daug- pasvarstė Karfaitas- Vyksime greitai ir rytoj ryte.
-Mano lorde, yra bet- nurijo seilę Harkinas.
-Koks bet?
Miglovaras atsiskrenkštė taip pat:
-Šie kariai turi savo globėjus, lordus, pirklius, seniūnus, kurie už juos atsakingi- kalbėjo Harkinas.
-Kitaip sakant mes negalime be miesto valdytojų siusti miesto karių į svetimą teritoriją- patikslino Henrikas.
-Tai tik formalumas- nukirto Karfaitas.
-Tai taisyklė- paprieštaravo Akmenširdis- aš žinau tavo garbėtroškišką būdą vykti kautis, bet jeigu be jų leidimo vesi pajėgas, miesto valdytojams tai nepatiks.
-Na tu pasistengei, kad jų čia neliktų- palenkė galvą Varnas.
-Su šia problema lieka tvarkyti Vilvuldas- toliau tęsė Henrikas.
-Aš to neleisiu- paprieštaravo Miglovaras ir visus pribloškė- aš esu miesto burmistras ir įsakau pakelti miesto kariuomenę su vadų žinia ar be jos.
Henriko akys tiesiog suliepsnojo. Miglovaras taip pat jam metė iššūkį:
-Manfredas apie tai informuos visus laiškais, kito būdo nėra.  
-Paimsime saują karių- pasakė Karfaitas- trys šimtai pėsčiųjų ir penkios dešimtys raitelių.
-Jūs prakeikti niekšai- atsikvėpė Henrikas- karalius nori taikos šiaurėje, išsiuntę pajėgas iš miesto pakurstysite neramumus ir sukelsite karą.
-Nutilk ir mums netrukdyk- užsiliepsnojo Karfaitas- tu tik mums painiojiesi.
-Kaip drįsti taip kalbėti, elfe?- jis palinko į priekį.
-Miesto burmistras davė įsakymą- išvadą padarė Karfaitas.
-Velniop tą miesto burmistrą, jis niekam tikęs- karštas būdas valdė Henriką- lordas Vilvuldas turi du tūkstančius kaimiečių, jis puls.
-Atėjo laikas mums patiems tvarkytis savo apylinkėse- atsistojo Miglovaras- daugiau tu nepagarbiai nekalbėsi. Mes su lordu Karfaitu ir mūsų žmonės vyks į Haiverno pilį.
  -Jūs žinoma, lorde, vyksite kartu su mumis?- Karfaitas nužvelgė Lounbelgą, kuris tūžo iki šio klausimo.
-Aš? Gali iš manęs nieko nesitikėti, elfe, bet daryk kaip išmanai- nukirto Henrikas.
-Na tai lik čia, - atsakė Karfaitas.
-Hmm- atsikrenkštė Henrikas, patalpa užsipildė jo griausmu- Mano vardu, vyks dešimt mano vyrų- jo veidas išdavė, kad jis kažką surezgė mintyse.
-Labai kilnu- atsikrenkštė Harkinas.
-Kažką nori pasakyti?- užsidegė Henrikas.
-Ne, lorde- įraudo sargybos kapitonas.
-Taip ir maniau- nusispjovė.
-Dėkoju už paramą žygyje savo samdiniais- Karfaitas ruošėsi baigti diskusijas ir norėjo eiti ruoštis.
-Taip pat skirsiu ir vadą- pridėjo Henrikas- Garį. Jie kausis labai nuožmiai ir vykdys tavo nurodymus- jis sugriežė dantimis.
-Žinoma, taip ir padaryk- pritarė Karfaitas- Harkinai, surink tuos žmones. Tikslas kuo greičiau išvykti.
-Klausau, lorde, jums leidus, aš vyksiu- linktelėjo galva Singreivenas ir kaukštelėjo kulnais. Jo batai skleidė karo muziką, šarvuoti drabužiai jiems pritarė, o grandininiai marškiniai ramiai skambėjo. Jis išėjo.
Kovos įrankis.
-Tikiuosi supranti kokią klaidą darai- išsitiesė Lounbelgas- Ferburgo kariai negali paklusti tavo valiai ir vykdyti tavo žygius.
-Jeigu jie užims Haiverno pilį ilgai netruks, kol ateis į aplinkines žemes.
-Taip, bet su tuo turi tvarkytis Heimerholai, čia jų bėdos, o ypač lordo Vilvuldo.
-Vilvuldas senas lordas, gal jis jau miręs- Karfaitas ginčinosi su Henriku.
-Dar nemiręs, lorde- įsiterpė Manfredas- tik pasiligojęs
-Kaip nori, su viskuo tvarkysiesi tu- sukando dantis Henrikas- bet mano vyrai nebus tavo pasiuntiniai, jie vyksta kaip karaliaus Folkmaro atstovai taikai palaikyti. Tu vadovauji, bet Garis nuspręs ar tinkami tavo įsakymai.
-Man nesvarbu ar jis klausys ar ne, man svarbu, kad tinkamu metu ištrauktų savo kalavijus.
-Jeigu taip sakai.
-O dabar, prašyčiau iš čia dingti ir mums netrukdyti.
Henriko veidas įsitempė, jis nemėgo būti pastatytas į tokią poziciją, ypač Karfaito. Lounbelgo ranka purtėsi ir norom nenorom pasiekė kalavijo rankeną ir ją stipriai suspaudė:
-Eik tu po velnių, elfe- jis spjovė- aš eisiu tarnauti kaip man įsakė karalius.
Karfaitas jį išlydėjo akimis. Tikras paršas su šarvais, pagalvojo jis ir prisiminė, kad jam pačiam reikia šarvų. Reikia rasti ir Įvą ir pasiruošti šiam žygiui:
-Duokit nurodymus sargybai- dėstė Karfaitas- mums reiks atsargų, maistas, ginkluotė, gėrimai. Harkinai, ar tokias galimybes turime?
-Miesto sargyba dar nėra rengusis į žygį, mūsų aprūpinimas visada buvo sandėliuojamas mieste ir nekilnojamas.
-Aš tuo pasirūpinsiu- linktelėjo galva burmistras- mano žmonės iš Kriliono čia atvyko su vežimais, kurie tinkami maisto, ginklų ir statinių transportavimui. Jie padės vykdami kartu. Taip pat, pilis turi ir savo dalį, ją siusiu kartu su jumis. Mano prižiūrėtojai viską suskaičiuos ir paruoš.
-Paruoškite atsargų rezervą, ginklų ir maisto. Paliksime jį pilyje, jeigu ji apgulta jau ilgai, jų atsargos gali būti išsekę.