Būties pilnatvė nuo naivių pasislepia gūdžiam miške.
Šviesu nuo patarimų iki pirmo vingio.
Kiek beklajotumei, visur randi sutrikusį save –
Žaltvykslė veda, kol turi jėgų. Jei pavargai, ji dingo.
Ilgiausių metų nelinkiu aš sau –
Vienatvės lukštas ima spausti protą.
Ko sopa šonus? Lyg ir nekritau.
Koks visko perteklius – tiek reginių, tiek duonos.
Gal piramidė svyra pamažu?
Pasaulį laikantys vėžliai gal negyvi nuo svorio?
Einu nuo ryto. Kur? Nebeeinu.
Springstu nuo seilių, baimių ir nuo norų.
Kaip spraga metraščiai. Sausa tai prakura.
Vaje, aš pragarą neapdairiai užkūriau...
Girdžiu velniai kaip klykauja „Ura!“
Karaliams tinka juokdarių kepurės.
Vasario vasara... Ledai raistuos ploni...
Neseksiu pasakų naivių kad neklaidinčiau.
Koks keistas klausimas – o kaip tu gyveni?
Taip, kaip iš proto einantis išminčius.