Išburk, išburk, raiba gegute,
Kiek metų liko dar gyventi.
Jei paskutiniams lemta būti,
Tegu prabėga jie lyg šventė.

– Ku – kū, ku – kū... – jos kiurdo tylą
Ankstyvą rytą, šildo klausą.
Vėjas šiurena plauką žilą,
O aš šypsausi jai, šypsausi.

Argi gegutė lems man bloga?
Ku – kū... ilgai dar nenutyla.
Kišenėj skambinu varioką,
Diena juk turtas pienei žilai.

Tarsi išgirdusi, raiboji
Linksmina širdį, ku – kū... beria.
Meluoja gal man, nemeluoja?
Kai daug nereikia, žemėj – gera!

Kukuok, kukuok, raiba gegute,
Laiku gimiau, laiku išeisiu.
Niekas nežino, kiek lems būti,
Tave girdžiu, alsuoti – teisė!