Taikos šviesa sultinga ir saldi,
Kol neklausai ir nežinai, kas ten, pasauly, vyksta –
Kad nukraujavę rėkia ir kalti, ir nekalti,
Nei tie, nei tie nežinantys žiaurių skerdynių tikslo.
Tol, kol gali užuolaidom pridengt
Degėsiais virtusius derlingus Rojaus sodus,
Kol neatsigeri užnuodyto vandens,
Tol, kol ant balto nesakai, kad juodas.
Kai tavo maldos užterštos keiksmais,
Karšinčius vadas ima stigti meilės.
Inkštei iš baimės, bet neprabudai,
Nes išmintingas kiek naivus, tiek kvailas.
Numirt baugu, bet ir baugu gyvent,
Kai tiek šviesos, kiek dubeny ant stalo.
Jokia užuolaida teisybės neuždengs.
Apsigavai, kai gomurys apsalo.