Rūkas prasisklaidė tirštas,
Vidur trobos, viens lyg pirštas,
Tas, nuo delno kurs atkirstas,
Jonas – girtas, Petras – girtas...
– Tai ką, vienas aš – pagirtas
Tarpe moterų visų?! –
Šaukiu nesavu balsu.
Vienam likti – nedrąsu.

Vėrus burną lyg kišenę,
Iš po stalo ropščias Janė.
– Stūgauji ko po paraliais? –
Pergąsdino, rytas balęs.
Susikuitus, susineržus,
Lėta lyg „burlioko“ barža.
Na, viena dar būtų nieko,
Morta atsibudo, siekia
Ranka mano atlapų.

Vyriškumą greit slepiu:
„Lyg Bastilija, brangioji!“
Čia jau Bronė komanduoja:
– Nauji metai, po paraliais!
Ar kas prieštarauti galit?
– Kalendorius rodo pirmą, –
Penki ant devynių Irmos
Šypsena. – Žizel jedriona! –
Šildo šoną šildo Julijona.
Bučiuot siekia Marė, Kazė...
Ne troba, o bobų bazė!

Neg išduosiu silpną lytį?
Vaišių joms imu dairytis,
Brendis – stalui, mat jį galas,
Ne kasdien myli bobelės!
– „Trinken!“ – iškilmingą tostą
Suskeliu, duonos pauostau,
Po pirmos gi neužkandu, –
Te sėkmė jus, laimė randa.
Meilės atsijoja gramą!

Užu stalo žydi damos.
Po kiek laiko, trobos sienos
Dainą sugeria ne vieną.
Čirpauja akordeonas,
Klubus raito žavios „donos“.
O sultingos, tarsi vyšnios.
Džiaugsmu aš per kraštą tiškęs.
Jonas – girtas, Petras – girtas...
Viens, tarp moterų, pagirtas!