Parūpo, 
kaip aš Pavilnį žinau?
Turbūt visaip,
bet sieloje labiau sukrutęs,
iš jo žiūrėdamas į Vilnių.
Tiek daug spalvų,
kad pajaučiu,
jog neatslūgti man nuo jo —
visi keliai per jį
visi keliai atgal.
nes  jau visa  erdvė
žiedu apsupus Vilnių.

Aš netariu, kad kitos būtys man nemielos, —
Ir pro rasos lašelį paregiu kaip saulė teka,
o ir Naujųjų Metų pirmą dieną
regiu, kaip vėliavą virš Gedimino kalno kelia,
atėję sveikinti jo būsiantys laikai.
Ir vėlgi pajaučiu —
nunyksta tai,
kas gali tapti mirtimi,
nes trispalvėje ir kapai,
iš jų netgi toliau, giliau matyti  --
ne akmenys,
o atmintis kaip akmenys,
kaip gyvastis kad ąžuolo šakų
augina, vaikšto, sirpsta Vilniaus pamatais.
„Vilnele, bėk į Viliją,
o Vilija — į Nemuną“

Taško nereik.
Prie daugtaškio glaudžiuosi kaip žiniuonio,
ar kaip prie Jeigo, nepraradusio vilties,
patapti Die (dievuliu)...