Paglostyk tylą

Paglostyk tylą, kai labai skaudės, 
Kai miršta medžiai ir žiedai rasoja, 
Aš pasiilgus vienišos žvaigždės
Ir mėnesienos virš žaliųjų gojų.

Paglostyk plaukus — meldus nevilčių, 
Kai upės sraunios vakarą sutinka, 
Kai griežlele aš ilgesį kenčiu
Ir pasiilgstu paukščių giesmininkų.

Išglostyti rugiai prie sodo glus,
Žvaigždžių lietus mums ilgą kelią rodys, 
Pro tamsą tą, pro drebulės lapus
Šypsosis vakaro auksinės godos.

Paglostyk tylą, skausmą vėl kenčiu, 
Aš begalinėj žemėj pilnačių.
Vasara7