Sprangoki Rojaus vaisiai iš ano sezono –
Tie užsilikėliai netekę gyvastingų syvų.
Lai ant aukštos šakos, tačiau kotelis plonas, plonas –
Jei ir nukris, ištiš, anoks pasauliui dyvas.
Juk paskirtis – sugundyti, kažkam suteikti sotį,
Bet ne užimti vietą be spalvos ir formos.
Nejaugi Rojuje kam nusibos kaboti?
Ilgiausių metų, mumija – tau negalioja normos.
Tvirtai pridžiūvai, nebemoki ristis.
Sugižo sultys, kol nuodais patapo.
Jau laikas kristi, laikas tavo kristi.
Apsižvalgyk – nei vieno pridengimui lapo.
Raukšlėtas, tirtantis. Deja, stiprėja vėjas,
Kurį tareisi tu esi suvaldęs.
Geriau prašyk, maldauki Sutvėrėjo,
Kad nepaniekintų tasai, kas ės, nes nieks tikrai nevalgys...