Tyruliai, Tyruliai… naujas darbas, nauji žmonės, nauja aplinka. Kolektyvas geranoriškai priėmė Žaną. Darbas, kaip ir sakė direktorius, buvo labai purvinas. Juodas chalatas, juoda prijuostė, juodos ausinės. Rankos mirksta purvinam muiluotam vandeny. Metalinės detalės irgi žemėtos, aprūdijusios. Triukšmas didžiulis: skimbčioja detalės, bilda stumdomos dėžės, ūžia elektromotorai. Darbininkai, norėdami susikalbėti, turi šaukti visa gerkle. Žana dirba prie gręžimo staklių. Gręia dviračių švaistikliams skyles. Ant grąžto liejasi purvinas, muilinas vanduo, aušindamas gręžiamą metalą. Iš po grąžto smaigalio kyla ir spirale sukasi blizganti drožlė. Susikaupus nemažai krūvai, jas nubraukia į atliekų dėžę. Rankos aplipusios purvu, judesiai lyg roboto. Viena ranka ima ruošinį, deda po grąžtu. Kita – spaudžia staklių svertą, grąžtas lengvai skverbiasi per metalą išspjaudamas susuktą drožlę. Išgręžtą detalę meta į šoną ir griebia naują. Ištuštėjus dėžei, stabdo motorą ir eina prisidėti naujų ruošinių. Reikia skaičiuoti. Dėžėn telpa du šimtai. Tai nemažas svoris. Skaičiuoja detales, skaičiuoja dėžes, pamainos gale užsirašo, kiek padarė per dieną. Pietų pertrauka smagiai pralekia valgant atsineštus sumuštinius. Arbatą išsiverda vietoje. Liejasi kaimelio naujienos, anekdotai, nepiktos pašaipos, dėl kurių niekas neįsižeidžia, kartais ir daina nuskamba. Kol nebuvo sniego, Žana pietų parvažiuodavo dviračiu namo. Mama jau laukdavo jos su garuojančio valgio lėkštėm. Dirbo dviem pamainomis: vieną savaitę ryte nuo pusės šešių iki trečios valandos popiet su pusvalandžio pertrauka pietums. Kitą savaitę nuo trečios popiet iki puse pirmos nakties. Sūnus lankė darželį. Žana su mama jautėsi laimingos. Neliko viršvalandinio darbo, viršininkų burbėjimo ir visų kitų kolūkinių nesąmonių. Žanai gavus pirmą algą, nuotaika dar labiau pasitaisė. 260 rublių! Kolūkyje gaudavo tik 120. Žana stengėsi ir greit įprato dirbti be nereikalingų judesių. Su darbo įgūdžiais didėjo ir alga. Ketvirtą mėnesį susilygino su senais darbininkais ir namo parsinešė 600 rublių. Neregėtos aukso kasyklos, net sesers vyras ėmė pavydėti:
-Gal ir man pereiti į dviračių cechą? Aš su buldozeriu tiek neuždirbu…
Įpusėjus žiemai atėjo į cechą. Atsisėdo prie štampavimo mašinos ir antrą darbo dieną pakišo po kūju pirštą. Ačiū apvaizdai, kad numušė nedaug: tik patį galiuko minkštimą. Susiuvo, sutvarstė ir daugiau, nei mėnesį gydėsi, kol vėl galėjo dirbti. Į cechą nebegrįžo.
Brigada švęsdavo gimtadienius, vardadienius, algądienius. Susimesdavo po rublį ar du vyno bonkei ir saldumynams. Susiburdavo laisvam plote, o vasarą gamtoje ar kolektyviniam sode.
Pirmoji žiema Tyruliuose buvo labai šalta ir snieginga. Kiekvieną dieną Žana kasdavo sniegą nuo takelio į malkinę. Kartą savaitėj ir į gatvę (pagal grafiką). Prinešdavo mamai virtuvėn malkų ir briketų, kad užtektų visai dienai. Po darbo dažnai nueidavo pas sesę, padėti apliuobti gyvulių, nukasti takų ir parsinešti daržovių sau ir sesei. Sesė priėmė į sklepą ir Žanos daržoves, tad turėjo derintis prie jos ir be reikalo nevarstyti durų ir nešaldyti sklepo.
Kartą, grįždama naktį iš darbo, labai išsigando. Eina centrine kaimo gatve, pačiu gatvės viduriu, nes šaligatviai apsodinti gyvatvorėm ir dėl to storai pripustyti sniego. Staiga girdi lyg klyksmą, lyg dejonę. Sustoja, pasiklauso. Tylu. Vos tik žengia žingsnį ir vėl: aaaaaiiiiiiiiii, aaauuuuuuiiiiiiiiiii. Kas čia? Gal koks pijokas nugriuvo? Eeeeiiiaaa….eeeeiiiiaaa… Lyg kūdikio verksmas… Dieve, gal moteris bėgo pagalbos, nugriuvo ir gimdo pusny?! Visokios baisios mintys lenda galvon. Gatvių žibintai blausūs, vos kelią apšviečia, o toliau tamsu. Žana dar žengia kelis žingsnius. Vėl suklykia, lyg ir dviem balsais. Sukaupusi visą drąsą kopia per užpustytą gyvatvorę ir nusikeikia. O kad jus kur velniai nujotų!!! Tupi šešėly du katinai pasišiaušę ir dainuoja viens kitam serenadas. Lenktyniauja kuris garsiau sušauks. Išgaravo Žanai visos baimės. Nusijuokusi ir apmėčiusi katinus sniegu, linksma nuėjo namo miegoti.
Per vasarą durpyne auginosi bulves. Rudeniop Žana nusipirko kolektyvinį sodą su visu derliumi ir sklepą. Apsčiai turėjo uogų ir vaisių. Pas sesę tvarte užsiaugino žąsų, prisidarė tušonkės. Pasidalino ir su sese, kadangi jinai tas žąsis išpjovė, nes Žanai nekilo ranka nuglostytą paukštį žudyti.
Per išeigines Žana dažnai važiuodavo tėviškėn. Aplankydavo tėvo kapą, pernakvodavo pas Reginą. Su ja apkalbėdavo visas kaimo naujienas, kartais veždavosi ir sūnų. Prasidėjus žiemos pūgoms, kelionės nutrūko. Žana labai ilgėjosi gimtų vietų, buvusių kaimynų, tad dažnai rašydavo laiškus ir nekantriai laukdavo atsakymų.
Kartą, žiemą, jau po Naujųjų Metų, į bendrabučio antra aukštą per balkono duris įskrido zylė. Blaškėsi po koridorių, bet atgal į lauką neskrido. Žana, kol iki laiptinės nunešė šiukšlių kibirą, trumpam paliko atviras savo buto duris. Zylutė tuo pasinaudojo ir įskrido vidun. Atsitūpė virtuvėje ant pusinės užuolaidos ir žvalgosi. Mama patrupino batono ant palangės:
- Lesk, mažute, juk išalkusi.
Zylutė ilgai nesiragino. Truputį padelsusi, pasižvalgiusi, įsitikinusi, kad visi laikosi nuo jos atokiai, purptelėjo prie trupinių ir godžiai ėmė lesti. Palesusi stryktelėjo ant stalo ir atsigėrė iš puodelio vandens. Sauliukas ėmė prašyti, kad leistų zylutei gyventi namuose, nevarytų į šaltą lauką.
- Tegu gyvena. Tokia protinga paukštukė. - Pritarė ir mama. Žanai nieko kito neliko, kaip nusileisti sūnui ir mamai, ypač, kai pasisotinusi zylutė ėmė ir lyg padėkojo: „cinkt cinkt cinkt“. O ir sutemos už lango jau artinosi. Negi varysi svečią į naktį. Tegu lieka. Taip ir gyveno zylutė per visą žiemą Žanos bute. Iš pradžių vakarais, užgesinus šviesą, blaškydavosi, nežinodama, kur miegot, bet greitai suprato, įsidėmėjo, tad žmonėms ėmus ruoštis į lovytes, jinai šmurkštelėdavo į svogūnų vainiką ir ten miegodavo visą naktį. Ryte pakirsdavo kartu su visais. Skraidydavo po kambarius. Saulei šviečiant pro langą, tupėdavo įsikibus į užuolaidą ir cinksėdavo savo dainelę. Jau kitą dieną jinai įsigudrino, mamai ruošiant pietus, palesti varškės ir sviesto, ir, žinoma, kitomis dienomis ji taip pat lepindavosi. Nuo to karto lesdavo tik varškę, sviestą, grietinę, o į duonos ir bulkos trupinėlius net nežiūrėdavo. Pridarydavo ir eibių. Labai mėgdavo išsimaudyti dubenyje su vandeniu. Niekada nepraleisdavo progos pasiperti. Šlaput šlaputėlė krisdavo į gėlės vazonėlį ir išsikapstydavo žemėse. Dėl šitokio jos elgesio reikėjo imtis priemonių: vazonėliuose atsirado akmenukai, o dubuo nebebuvo paliekamas su vandeniu.
Atėjus pavasariui, zylutė ėmė liūdėti. Vis dažniau tupėdavo ant užuolaidos, supdavosi, o jos dainelės skambėdavo taip liūdnai, kad visi šeimos nariai nutarė zylutę išleisti į laisvę. Po langu, į lesyklėlę pridėjo sviesto, varškės, grietinės, kad paukštukė nebadautų ir ten ją patupdė. Kiek pasižvalgiusi, zylutė nuskrido į medį. Tuoj ją apsupo gentainės ir visos linksmai čiauškėdamas nuskrido tolyn. Saulius pamojavo joms:
- Atskrisk, zylute, ir kitą žiemą.
Su pavasariu atėjo didelės permainos Žanos gyvenime. Gyvenvietėje ėmė statyti katilinę. Butuose bus centrinis šildymas. Nebereiks tampytis su malkomis ir pelenais. Direktorius pasiūlė Žanai važiuoti Panevėžin į kursus, aukšto spaudimo katilų operatoriaus specialybei įsigyti. Trūksta kvalifikuotų pečkurių. Žana pasitarė su mama ir, jai pritarus, išvažiavo trims mėnesiams.
Panevėžys Žanai nepadarė didelio įspūdžio. Miestas kaip ir visi. Džiaugėsi gavusi apsigyventi pas vienišą pensininkę – siuvėją. Nuo ryto iki vėlaus vakaro vyko paskaitos. Tad nei su bendranuomininke, nei su buto šeimininke nebuvo laiko daugiau pabendrauti. Savaitgaliais skubėdavo namo. Kartą virtuvėje pamatė keistą vabalą. Parodė šeimininkei. Toji abejingai mestelėjo:
– Ai čia tik tarakonas…
Žana labai išsigando, kad neįlįstų į jos daiktus. Kambariokė nuramino:
– Jie gyvena tik virtuvėse, kur yra maisto…
Deja, Žanos tai nenuramino: ji prisiminė tėvų pasakojimą, kaip, jai dar negimus, namus buvo užpuolę tarakonai. Jų visur knibždėte knibždėjo. Šviesoje nesirodydavo. Lindėdavo plyšiuose. Sutemus pradėdavo savo orgijas. Tiesiog nuo lubų, valgant, įkrisdavo į lėkštę. Naktį, miegant, ropodavo per veidus. Neįmanoma buvo apsaugoti maisto: pralįsdavo pro mažiausią plyšelį, verdant įkrisdavo į katilą. Vasarą tekdavo valgį gaminti ant laužo kieme, o likučius laikyti daržinėj. Ko tik tėvai nedarė, niekaip nepavyko nuo jų išsigelbėti. Galiausiai sugalvojo sušaldyti. Žiemą, užėjus speigams, troboj paliko atdaras duris ir langus, o patys persikraustė į tvartą. Taip ir gyveno gerą mėnesį su gyvuliais. Valgė sausą maistą: duoną, lašinius, pieną. Tvarte ugnies nepasikursi. Atšilus orams, susikūrė laužą kieme, išsivirino visus drabužius, pasikeitė visus čiužinius naujais šiaudais, verdančiu vandeniu išplikė, lubas, sienas, grindis. Tarakonų neliko. O be šalčio, kiek beplikė, kiek bevirino ir žibalu plovė, niekas nepadėjo. Dėl to Žana taip paniškai bijojo tarakonų. O miesto gyventojams, pasirodo, tai buvo įprastas, dėmesio nevertas gyvis. Juk nekanda!
Pasibaigė kursai. Rankose diplomas. Iš karto, grįžus, katilinėn, nors tik prasidėjo vasara ir šildyti nieko nereikia. Yra kitokio darbo. Kuopti statybines atliekas, šluoti, plauti, valyti, blizginti, bandyti įrengimus. Ir pagaliau… rudenį užkuriamas pirmas pečius. Prasideda tikrasis darbas – budėjimas paromis.
Netikėtai Žana iškviečiama pas direktorių. Eina sunerimusi. Nesijaučia nieko neleistino nepadariusi, bet širdis iš jaudulio šokinėja. Namo grįžta lyg su sparnais.
– Mama, mes gavom butą! Nebereiks bendro tualeto, vandens kibirų ir begalinių koridorių valymo. Mes gyvensim bute! Jau turiu raktus!
Nedelsdamos nuėjo apžiūrėti. Beveik metus butas stovėjo tuščias, nešildomas. Reikėjo apkuopti, padažyti. Virtuvėj ant lentynėlės stovėjo stiklainis su fikuso šakele. Matėsi kelios šaknelės. Vandens, žinoma, seniai nė lašo nebebuvo, bet šakelė dar buvo gyva. Žana norėjo išmesti, bet mama neleido. Užpylė vandens – tegu gyvena. Tiek vargšelis iškentėjo…. Dirbant katilinėj buvo daug laisvų dienų, tad netruko susitvarkyti buto ir po dviejų savaičių persikraustė.
Katilinėj buvo dušai, tad ir mama su Sauliumi dažnai ateidavo nusimaudyti. Darbas katilinėj, palyginus su metalo apdirbimu, buvo vieni juokai. Poilsis o ne darbas. Kartais erzindavo motorų, siurblių ir ventiliatorių ūžesys. Bet nuo jų galėdavai pasislėpti poilsio kambary. Kartas nuo karto apeina katilus, patikrina, vandens, kuro slėgį, temperatūrą. Esant reikalui, pareguliuoja sklendes ir visas darbas. Naktimis, kai ima pjauti miegas, išeina laukan prasivėdinti, pasiklauso durpyno pelkėse stūgaujančių vilkų ir pašiurpusia nugara grįžta jaukion šilumon. Žanai patiko toks darbas. Galėjo daug skaityti, o naktimis megzti. Net juosteles įsigudrino austi.
Bendradarbis Kančelskis, iš nuobodulio prisijaukino pelę. Valgydamas ir jai numesdavo duonos ir salcisono gabaliukų. Pelė taip priprato prie žmonių, kad ir kitus darbuotojus reketuodavo jiems valgant naktipiečius. Atbėgdavo, užsilipdavo ant bato ir cypsėdavo, žiūrėdama savo mažom, išsprogusiom akutėm į valgantįjį. Kaulydavo skanaus kąsnio. Gavusi nebėgdavo šalin. Grauždavo ten pat ant bato. Jei ilgai nesulaukdavo duoklės, stodavosi ant užpakalinių kojų ir mojuodavo priekinėmis letenėlėmis lyg miniatiūrinis šuniukas, prašydamas šeimininko dėmesio. Žana Kančelskiui sakydavo:
– Išmokysi ją visokių triukų, galėsi cirko vaidinimą surengti.
Pavasariop pelė dingo. Išėjo į laukus ar žuvo kokio plėšrūno nasruose.
Kartą Žana darbo stalo stalčiuje aptiko didelį mezginį. Kas jį paliko? Visi jos bendradarbiai buvo vyrai. Gal pas kurį buvo atėjusi moteris ir mezgė? O paskui pamiršo pasiimti? Po kelių pamainų paaiškėjo, kad mezgė Vargonas. Jis buvo susipykęs su savo sugyventine ir toji jį išvijo iš namų. Norėdamas susitaikyti, naktimis budėdamas mezgė jai paltą. Gavusi dovanų gražų rūbą, moteris jam atleido ir vėl priėmė gyventi.
Nepastebimai prabėgo žiema. Atšilus orams, sužaliavus laukams, sulapojus medžiams, katilinėj nebereikėjo darbininkų. Katilai buvo užgesinti. Liko tik vienas, kad gamintų šiltą vandenį. Ir tas dirbdavo tik šešias valandas per parą, Pakurdavo popietėmis, kad vakarais darbininkai turėtų šiltai apsiprausti. Dirbti katilinėj liko seniausias iš komandos – Kančelskis. Tamošaitis su Vargonu išėjo dirbt su traktoriais – vartyt durpių. Žanai pasiūlė padirbėti šiltnamyje, kuris jau buvo baigiamas statyti šalia katilinės. Žana ėmėsi naujo darbo. Kastuvu pureno žemę ir sėjo ridikėlius, agurkus, sodino pomidorus. Pabaigus sėją, darbo kaip ir nebeliko. Palaistyti, vėdinti, vakare uždaryti langelius ir duris nė poros valandų neužtrukdavo. Viršininkas pasikvietė padirbėt pas jį padejėja. Tai buvo labai panašu į kolkozo brigadininkės darbą. Išdirbių apskaita, pagamintų durpių apskaita, karavanų temperatūros sekimas ir visa kita. Darbas įdomus, gryname ore. Daug vaikščiojimo. Daug važinėjimo motociklu. Viršininkas buvo malonus, plepus seniokas. Atokvėpio valandėlėmis pripasakodavo įvairių įvairiausių istorijų. Likdavo laiko ir pauogauti ir pagrybauti. Žana visada turėdavo kišenėje maišelį, tad beveik niekada namo negrįždavo tuščiomis. Tai mėlynių, tai grybų, tai žemuogių kelios saujos. Savaitgaliais su mama ir sūnumi išeidavo į pelkes mėlynių rinkti. Porą pusdienių ir apsirūpinusios visai žiemai. Sesuo niekad nėjo uogauti. Bijojo gyvačių. Jų buvo apsčiai. Margų, rudų, juodų. Reikėjo saugotis, kad neužliptum. Žana gyvačių nebijojo. Nuo vaikystės buvo pratusi jas matyti ne tik pievose ir krūmynuose, bet ir prie pat namo pamatų šliaužiojančias, kol nebuvo numelioruota „Sukinė“. Vėliau jos pasitraukė į šilelį.
Po mėlynių prasidėjo vaivorai. Vieną popietę su sūnumi pasiėmę keturis kibirus, išėjo į karjerus be mamos. Reikėjo toli eiti, tad mamai jau ne pagal jėgas. Iki vakaro prisirinko visus keturis kibirus. Vargiai parnešė iki pagrindinio kelio, susėdo ant velėnos ir ėmėsi lašinių. Bevalgant grįžo traktoriai po darbo durpyne ir parvežė juos namo. Prisispaudė skanių sulčių. Tai buvo balius žiemą!..
Nors prabėgo bemaž visa vasara, bet viso durpyno Žana dar nepažinojo. Viršininkas pamažu ją vedė vis gilyn į durpių gamybos laukus. Rodė jau apleistus karjerus, iš kurių jau buvo išsemtos durpės, rodė ir naujus plotus, kuriuose buvo tik pradėti rauti medžiai ir kelmai. Tądien jiedu ir aplankė būsimą naują karjerą, kuriame sesers vyras rovė buldozeriu kelmus. Išeiginėmis gyvenvietės darbininkai važiuodavo į tą karjerą ir ruošdavosi malkas žiemai. Apmatavę nuo kelmų išvalytą plotą, viršininkas su Žana pasuko namo. Kad būtų arčiau viršininkas nutarė eiti per krūmynus vos matomu žvėrių takučiu. Pakeliui pasitaikė vešlūs aviečių krūmai su nykščio didumo uogomis. Sustoję rinko uogas ir gardžiai valgė, nes buvo ištroškę. Viršininkas nusijuokė:
– Žana, Dievas užkandos davė, o išgert pagailėjo…
Žana nustebusi pažvelgė į viršininką…
– Parduotuvė toli, nesubėgiosim gi, – pabandė ir ji pajuokaiuti.
– Tiki stebuklais, žiūrėk...abra kadabra abra kadabraaaa… va! – Iš vidinės švarko kišenės išlupo butelį. – Užkandos yra, šnapso yra, tik čierkos nėra…
– Yra ir čierka! – Valiūkiškai šyptelėjo Žana, atkišdama avietės uogą. – Pilk!
Viršininkas nesutriko, pylė avietės duobutėn kelis lašus degtinės, o Žana pasigardžiuodama ją sukramtė. Kitą uogą su degtinės įdaru įdėjo viršininko burnon. Taip ir valgė abudu, kol pajuto, kad pradėjo kaisti nosies galiukai ir mirgėti akyse. Nustebo, kad butelis nuseko tik per gerą pirštą, o jau abu jautėsi apgirtę.
– Papasakosiu tau savo seną nuotykį, kuris vos nesibaigė negražiai. Spėjau laiku pasprukti, o tai tikrai būčiau negražiai pasirodęs. Bent jau porą savaičių. Taigi, tik atsidarius durpynui, labai trūko darbininkų. Namai jau buvo pastatyti, bet nebuvo kas juose gyventų ir dirbtų. Tad ėjau per aplinkinius kaimus verbuodamas darbininkus. Vienam name pataikiau į didelės šeimos šventę. Ir mane pakvietė prie stalo. Bešvęsdami sutarėm su trim broliais ir dviem sesėm darbui durpyne. Pasirašėm sutartis ir toliau baliavojom. Buvo šeštadienio vakaras. Niekas niekur neskubėjo. Po vakarinės ruošos darbų atėjo dar keletas kaimynų, atsinešė smuikelį ir pakėlėm vakarušką. Manęs naktį neleido eiti. Apnakvindino. Ryte atsibundu, galvą skelia, burna džiūsta, reikia tualetan vakarykštį alų išpilt. Durys užrakintos. Langai neatsidaro. Ką daryt? Sekmadienis, matyt visi bažnyčion išėję. Jaučiu blogai bus man, neišturėsiu. Pagriebiau tuščią bonkę ir privariau. Padėjau šalia kitų. Sėdžiu, laukiu, kada namiškiai susivoks ir mane išleis. Parėjo priešpiečiais. Vyrai ėmė bonkes kiloti, likučių ieškoti. Aš už kailinių. Šeimininkė kviečia likt pusryčių. Teisinuosi, kad labai skubu, kad ir taip užsibuvau. Neleidžia. Matau jau vienas vyrukas užsivertė bonkę, paragavo, sako: kažkoks keistas tas alus, nusivadėjęs. Kraipo galvą. Antrasis tiesia ranką ragauti. Aš jau visai panikoj. Sakau: gerai, gaspadine, aš tik už kampo nusičiurkšiu ir grįšiu. Jai pasitraukus nuo durų moviau kaip kulka, tiek mane ir bematė. Bėgau keliu ir negalėjau atsidžiaugti, kad popierius buvau iš vakaro į kailinukų kišenę susidėjęs. O kepurės velniai nematė. Kalnierius didelis, nesušalsiu.
Viršininkui bepasakojant ir kelias neprailgo. Nakčiai uždarinėjusi šiltnamį, Žana katilinėj išsimaudė po šiltu dušu ir grįžo namo, kur jos jau laukė sūnus ir mama su šilta vakariene.
Įpusėjus rugsėjui, sekmadienį, viršininkas pakvietė Žaną spanguoliauti. Jos augo tolimuosiuose, jau apleistuose karjeruose. Reikėjo važiuoti keliolika kilometrų. Tuose karjeruose daugelį metų kaupėsi vanduo, pamažu augo pelkiniai augalai, paviršius apsitraukė storu samanų sluoksniu. Užaugo retais berželiais ir pušelėmis keružėmis. Tenai ir augo spanguolės. Didelės lyg vyšnios. Vietomis velėna dar nebuvo stora. Einant lingavo po kojomis ir liumpsėjo apačioj vanduo. Buvo baisu vaikščioti, kad neprasmegtum.
Ryte, vos ėmus šviesuoti ryto dangui išsiruošė spanguoliauti. Viršininkas su dukra ir anūke, Žana su sūnum. Visi su kibirais šiaip taip susitalpino ant motociklo su priekaba ir išvažiavo. Žana baiminosi, kad užklimps pelkėse, bet viršininkas puikiai žinojo kiekvieną kupstą, kiekvienos pelkės gylį ir meistriškai vairavo motociklą. Keleiviams teliko tik tvirtai laikytis, kad neišsibarstytų lyg kruopos iš kiauros ubago terbos.
Spanguolės, lyg raudoni karoliai švytėjo samanose ir viliojo rinkėjus. Keturpėsti rėplinėjo samanose ir krovė rūgščias gėrybes į kibirus. Saulutė jau aukštai pakilusi maloniai šildė nugaras. O skrandžiai prašėsi papildymo. Tad visi susėdo aukštumėlėje po eglaite, pasitiesę skarelę, sukrovė kas ką buvo atsivežęs ir ramiai užkandžiavo. Viršininkas sugalvojo pasižvalgyti sekančiame karjere – gal daugiau uogų yra? Neilgai trukus pasigirdo jo šauksmas:
– Ei ehehei!!!! Saugokitės!!!! Ehehei!!!!
– Jėzus Marija!!! – pašoko jo dukra, – negi nelaimė atsitiko!?
Staiga sutraškėjo krūmai, neaiškus triukšmas greitai artėjo. Valgytojai sunerimę dairėsi, kas čia dabar? Visai šalia, vos rinkėjų nekliudydami šonais, prašvilpė, prašniokštė šernai. Daug šernų. Dideli, maži. Gal trisdešimt, gal daugiau kas juos suskaičiuos. Iš paskos šernų atbėgo uždusęs viršininkas:
– Ar visi gyvi? Nesužeisti? – vos gaudė kvapą. Įsitikinęs, kad visi sveiki, sėdosi po egle, rėmė nugarą į kamieną ir kiek pailsėjęs ėmė pasakoti:
– Einu, uogų daug. Ir tokios didelės. Netoli aukštas kupstas. Galvoju iš kur jis. Anksčiau nebuvo. Einu pažiūrėt, kas ten. Ogi šernės su vaikais guolis. Už kelių metrų kitas guolis. Abu pilni šernų. Pakilo jie bėgt. Ir tiesiai ant jūsų! Iš po išvartų pakilo dar keli dideli šernai. Ėmiau jums šaukt...ar girdėjot? Persigandau. Jau maniau, kad jūsų tik skutelius berasiu. Nu, kad visi sveiki gyvi, tai einam ten. Uogų ten daugiau nei čia.
Ir tikrai, ten uogos dar didesnės. Jų tiek daug, kad samanos tiesiog raudonavo. Netruko pripildyt kibirus. Namo kelionė užtruko, nes su pilnais kibirais teko važiuot atsargiai, o tai pusė išsibarstys.
Direktorius už gerus darbo rezultatus įmonei išpirko keliones į Minską ir Leningradą. Į Minską Žana važiavo su sese. Autobusu. Ekskursijos gidas kalbėjo lietuviškai. Visas tris ekskursijos dienas buvo labai įdomu. Maitino gražiam restorane. Maisto porcijos buvo tokios didelės, kad visi įsigijo dėžutes ir likučius išsinešdavo, o vakarais pasikeldavo balių. Tereikėdavo tik gėrimo nusipirkti. Nakvodavo kažkokioje pionierių stovykloje, miške, labai gražioje vietoje. Grįždami stabtelėjo Polocke. Žana prisipirko žalių, mėlynų ir raudonų „polockinių“ vilnų. Susiverps ir prisimegs gražių megztinių. Dar visi prisipirko kukurūzinių putėsių. Maišais. Pilnas autobusas putėsių, praeit nebėra vietos. Po savaitės kelionė į Leningradą. Savaitei. Žana vyks. Kaipgi neaplankyti legendinio Leningrado! Ypač, kad keliaus lėktuvu! Sesė nebevyks, nėra pinigų. Bėdą numetė, kad bijo , jog sveikata neatlaikys skrydžio. Vyks ir tiesioginis Žanos viršininkas. Jo dukra gyvena Leningrade. Ištekėjo už kariškio. Aplankys. Kelionės dieną viršininkas su Žana samdyta mašina anksti ryte pasiekė Šiaulius. Iki ekskursinio autobuso į Rygos aerouostą dar visa valanda. Rytas su šalnele, šaltoka. Kad nebūtų šalta laukti, išėjo pasivaikščioti. Skambiai aidėjo jų vieniši žingsniai miesto gatvėmis. Einant pro naująjį dvylikos aukštų viešbutį, viršininkas pasvajojo:
– Tikiuosi smagu būtų pasižvalgyti pro viršutinio aukšto langus. Gal paukščiu pasijusčiau?
– Buvau vienuoliktam aukšte, deja sparnai neišdygo.
– Kada spėjai?
– Kai į Minską važiavau. Su sese iš vakaro atvažiavom ir pernakvojom. Ryte taip anksti neturėjom kaip iki Šiaulių nuvažiuoti.
– Reiks ir man apsinakvot, man gal išsikals sparnai…
Bevaikštinėjant ir bejuokaujant laikas greit prabėgo. Atvažiavo autobusas ir visi ekskursijos dalyviai patogiai įsitaisė minkštose sėdynėse. Aerouoste Žanai viskas buvo nauja. Dairėsi, klausinėjo viršininko, stebėjosi. Įlipus į lėktuvą viršininkas perspėjo, kad pradėjus kilti reikia išsižioti, kad neužgultų ausų. Ausų neužgulė, bet labai spaudė prie sėdynių. Atrodė lyg po didžiulį maišą kas ant pečių būtų užmetęs. Lėktuvui pakilus į reikiamą aukštį ir išsilyginus, to sunkaus jausmo neliko. Pro langą matėsi dideli balkšvi debesys. Tokie minkšti rodėsi, kad viliote viliojo ant jų pasivaikščioti. Po penkiasdešimties minučių nusileido Leningrade, kur juos pasitiko gidas. Susodino į autobusą ir nuvežė į viešbutį, kur visi gyvens savaitę. Maitinsis to paties viešbučio restorane. Kai visi įsikūrė jiems skirtuose kambariuose, gidas pakvietė visus pietų, o po jų važiuoti į Kazanės soborą. Pietums buvo burokėlių sriuba ir koldūnai. Sriuboje plaukiojo po gabaliuką riebių lašinių. Ant stalų buvo po dubenį duonos , garstyčių ir druskos indeliai. Vietiniai rusai prie aplinkinių stalelių, laukdami maisto, ėmė duoną, tepęsi garstyčiomis, barstėsi druska ir valgė. Lietuvių grupė lašinius lyg susitarę paliko lėkštėse. Ir sriubos apsčiai paliko. Nesuvalgytos duonos likučius irgi sumetė į nesuvalgytą maistą. Darbuotojos, atėjusios surinkti nešvarių lėkščių, pamačiusios plūduriuojančius duonos likučius, tiesiog pasiuto: „Vy fašisty, neznajete, što takoj golod. Nebilo u vas blokady. Neuvažajete xleba. A my počti vse zdes iz goloda pomerli“! Daugiau niekas nedrįso nė mažiausio trupinėlio duonos išmesti. Po pietų, kiekvienas gavo po lankstinuką su kiekvienos dienos kelionių maršrutais ir prie jų nurodytu laiku. Kas norėjo, galėjo savarankiškai keliauti po miestą. Kadangi viršininkas ne pirmą kartą lankėsi pas dukrą, tai neblogai pažinojo miesto įžymybes. Pasitarę jiedu su Žana, atmetė jų nedominančias išvykas ir vietoj jų pasirinko kitas vietas. Savarankiškai aplankė, turgų. Žaną nustebino nešvara. Visur kėpsojo daržovių atliekų krūvos. Po jas kapstėsi varnos ir balandžiai. Mėtėsi popiergaliai, saulėgrąžų ir riešutų kevalai.
– Rusas iš gruzino nusipirko kelis kilogramus riešutų, pasinešė kelis metrus toliau ir ėmė juos pardavinėti už tą pačią kainą. Gruzinas žiūrėjo žiūrėjo ir neiškentęs klausia, kodėl parduoda už tą pačią kainą, kaip pirko, juk nieko nelieka pelno. Klysti, atsako rusas, man lieka malonus riešutų šiugždesys, kai juos semiu.
Žana nusijuokė. Viršininkas eilinį kartą ją pralinksmino. Abu jautėsi praalkę, tad ieškojo kokių nors kepinių užkrimsti. Vienur kitur pamatė gražių bandelių. Deja jos visos buvo su kopūstais. Nusivylę užėjo į kavinę, bet ir ten nieko skanaus gomuriui nebuvo. Kiek pasiginčiję užsisakė kavos ir ledų. Nekalbėjo rusiškai. Rodė pirštais. Susėdo prie stalelio ir gurkšnoja kavą, laižo ledus. Padavėjos spokso į juos. Mano, kad nemoka rusiškai ir drąsiai apkalbinėja:
– Smatri, mylaja, kak ani ediat moroženoe į pjot kofe odnevremeno.
–Naverno nemcy. Nu čto ony znajut o kulture. Dikije kakije.
Išeinant viršininkas nusilenkė padavėjoms ir sako:
– Spasibo vam za kofe i xorošuju otdixu. Bylo očen prijatno.
Padavėjos susižvalgė, paraudo:
– Izveniajemsia pered vami, Prošem proščeniju.
Viešbučio restorane kava buvo tiekiama didžiuliuose arbatiniuose. Kas norėdavo, pildavosi savarankiškai. Tai buvo miežinė kava. Tikra kava buvo brangi ir pardavinėjama tik specializuotose kavinėse. Maistas viešbučio restorane buvo kuklus ir neįvairus. Nuo maisto Minsko ekskursijos metu skyrėsi kaip dangus nuo žemės. Kadangi Žiemos rūmai nebuvo įtraukti į ekskursijos maršrutus, tai viršininkas su Žana nevažiavo maršrutu „Puškino keliais“, o patraukė į Žiemos Rūmus. Iki atidarymo dar buvo dešimt minučių, o lankytojų eilė driekėsi vos ne kilometrą. Atsistojo jiedu į eilės galą nusiminę, bet pasiryžę vis tiek patekti vidun. Kai pradėjo pardavinėti bilietus, tai eilė tirpte tirpo. Sužvarbę pateko į rūmus. Viduje buvo šilta ir šviesu. Su malonumu paliko paltus rūbinėje. Ėjo iš salės į salę. Nuostabai nebuvo galo. Tik gurgiantys pilvai priminė, kad jau pietų metas. Buvo taip įdomu, kad užmiršę alkį toliau žavėjosi grožybėmis. Atitoko tik užkalbinti darbuotojo:
–My zakroemsia čerez piatnadcat minut. Vam para pokinut pomeščenije.
Pražiūrėjo pietus ir vakarienę. Jau vėlu. Viešbuty valgyt nebegaus. Reikia ką nors nusipirkti. Gatvės kioskuose pilna bulkučių ir miežinės kavos čainikuose. Deja, jos visos su kopūstais. Užėjo į gastronomą. Nusipirko dešros, batono, sausainių ir limonado. Susėdę ant suoliuko parkelyje, ramiai pavalgė. Kitą Dieną su visa grupe važiavo į Petropavlovsko tvirtovę. Tai buvo paskutinė turistinė išvyka šiam mieste. Rytojaus dieną po pusryčių išvažiavo į aerouostą ir išskrido namo.
Rudenį Žana nebegrįžo dirbti katilinėn. Paspaudus šaltukui, prasidėjo durpių išvežimas. Per dienas sėdėdavo prie karavanų atitemptame vagonėlyje, kūrendavo pečiuką ir išrašinėdavo važtaraščius. Per pietų pertrauką susirinkdavo darbininkai, kraunantys durpes: buldozerininkas, kranistas, dar koks nors vairuotojas. Netildavo kalbos, anekdotai įvairios istorijos ir nuotykiai. Greitai bėgo dienos. Kai nevykdavo durpių išvežimas, su viršininku eidavo apžiūrėt magistralinių griovių, ardydavo bebrų užtvankas, kad neužlietų privažiavimo kelių. Kartą viršininkas jai sako:
– Jei mokėtum laikyti liežuvį už dantų, pakviesčiau įdomiam darbui. Manau, kad galiu pasitikėt tavimi?
– Moku, viršininke, galit pasitikėt…
– Tad rytoj kylam į žygį. Apsimauk guminius, gali tekti pabraidyti.
– Ryt šeštadienis…
– Tuo geriau. Darbininkai nesimaišys.
Išaušo gražus saulėtas rytas. Spaudė šaltukas. Keliukai gerai suminti traktorių. Jau senokai besnigo. Motociklo priekaboj kėpsojo maišas su spąstais. Žanai buvo labai nepatogu sėdėt, bet reikėjo. Jei sutiktų gamtosaugininkus, atseit, priekaboj daugiau nieko nėra, tik Žanos kojos. Rankose karavanų temperatūros matuoklis. Privažiavus magistralinius griovius, sustojo. Juose vanduo buvo gerokai pakilęs. Bebrai gerai pasidarbavo. Užtvanka siekė pusantro metro aukščio. Viršininkas iš krūmų išsitraukė ilgą geležinį kobinį, juo praardė užtvanką ir netoli spragos paspendė spąstus. Grandinę pririšo prie krante augančio karklo.
– Laimingai pavyko. Štai kodėl aš tave kviečiau. Jei kartais apsižioplinčiau ir pats pakliūčiau į spąstus, savo jėgom neišsilaisvinčiau. Reikia būti be galo atsargiam.
Dar keliose vietose įtaisę spąstus, prisilaužė pilną motociklo priekabą eglės šakų ir grįžo namo.
– Kam jums šakos? – stebėjosi Žana.
– Tai triušiams vitaminai. Ir maskuotė gera. Pavydi akis gali įtarti, kokiu tikslu važinėju į pelkę ir paskūsti. Jei susitiktumėm pareigūnus: važiavom šakų. Juk ir tu turi triušių, neškis glėbelį namo.
Taip prasidėjo bebrų medžioklės sezonas. Rytais važiuodavo į pelkę patikrinti spąstų. Dažnai rasdavo įstrigusių bebrų. Juos kišdavo į maišus, nešdavo motociklo priekabon, apkraudavo eglių šakomis ir skubėdavo namo, kad spėtų į darbą.
Ėmė sklisti paskalos, kad viršininkas su pameistre laksto į pelkę meilės „ plėšti“. Su ta žinia pas Žaną atėjo sesuo. Žana žinojo iš pašnabždukų , kad apie ją ir viršininką sklando negražūs gandai. Stengėsi nekreipt dėmesio. Tiesiai į akis niekas nieko nedrįso pasakyti.
– Ar skaičiavai, sese, kelinta meilužė aš esu viršininkui? Nu jis toks fainas jaunuolis, kad nė viena moteris dirbusi pelkėje neatsilaikė jo kerams. Juk jam tik septyniasdešimt treji. Pačiame jėgų žydėjime. Tai kuo aš išskirtinė? Ar negraži? Ko man trūksta?..
– Kaip ne, aišku, kad mergišius! Vidą suvedžiojo, vaiką užtaisė ir iškišo tam girtuokliui. Kaip ji dabar verkia, bet po laiko…
– Sese, tiki viskuom kas ką lepteli… Ar šnekėjai su Vida? Ar žinai, kodėl Vidos vyras geria? Jei nežinai, galiu pasakyti. Todėl, kad tiki ilgaliežuviais. Per pletkus geria. O tu nežinojai, kad ir dabar Vida su viršininku pagelžkeliais „glaustosi“? Nežinojai, kad praėjusį trečiadienį grįžo visa purvina, išsivoliojusi pagrioviais su viršininku? Nežinojai, kad kompanionai, sugėrovai jam prilojo, kad vietoj darbo Vida pas viršininką lėkė?..Parėjęs puolė muštis, išvijo su vaiku. Malkinėj permiegojo, nes iš anksto buvo nusinešusi ten patalus. Jau ne pirmą kartą ten nakvojo… Gal viršininkas ją šildė, kad nesušaltų? O kur buvo iš tikrųjų tą dieną? Ar Žinai?Ar žinai, kad susirgo jos mama? Ar žinai, kad Vida pavėlavo į traukinuką, nes laukė greitosios mamai? Ar žinai, kad tekina parbėgo per pelkę, kad šokinėjo per griovius, kad prisėmė batus skubėdama namo, kad spėtų vaiką iš darželio pasiimti? Mes ją verkiančią sutikom durpyne ir parvežėm motociklu namo. Štai tau, sese, ir meilės. Šitas minkštakūnis prisiklauso nesąmonių ir mato tai, ką nori matyti. Draugeliai tik juokiasi pakampėmis iš lengvatikio. Tarp tų lengvatikių ir tu, sese. Mėgaujiesi paskalom…
– Ką aš, ką aš...tik gero tau norėdama sakau, ką žmonės šneka… Ir tos ekskursijos...viena po kitos….
– Žinau aš ką žmonės šneka. Jau ir ekskursijas prikišo… O kaip gi… Finansavo, žinoma, jo žmona ir ant mano dalies jam pinigų įdėjo!..Seniai jie šneka. Dar ilgai šnekės. Ne tik viršininką, bet ir sūnaus mokytojos vyrą mano meilužiu padarė! Nežinojai? Juk butų durys greta, kaip nematei, kad lankausi? Paprašiau, kad paimtų sūnui akinius, kai į Šiaulius važiavo, nespėjo žmogus iš traukinuko išlipti, kaip paslaugūs liežuviai jo žmonai naujienas pranešė, kad man dovaną parvežė. Gerai, kad žmona atbėgo jo pasitikti ir pati įsitikino, kad ta dovana mano sūnaus akiniai. Tai pletkų debesis nesukėlė audros toj šeimoj. Kaip tu, sese, nesuvoki, juk aš vieniša, išsiskyrusi, taip ir taikausi kokį kliunkį suvilioti. Saugok savo vyrą. Ir žentus pasaugok…
– Aš juk nieko nesakau.. Žana, nesikarščiuok. Aš tik pasakiau ką žmonės kalba…
– Gerai. Nesipykim. Pamiršk tą temą. Neabejok, mano sąžinė švari. Rytoj šeštadienis, bet aš su viršininku eisiu į pelkę. Matuosim karavanus. Nesinori, kad dar kuris užsidegtų ir neštų dešimtis tūkstančių nuostolių… – laiku prikando liežuvį. Sesei nereikia žinoti apie bebrų medžioklę.
Nakčia nemažai prisnigo. Pelkė keliauninkus sutiko pasipuošusi storu puraus sniego sluoksniu. Motociklu nepravažiuosi. Ėjo pėstute, po pažastimis pasibrukę po maišą su temperatūros matuokliais. Neveikiančiais. Kad nebūtų gaila palikti krūmuose, jei rastų laimikį. Pirmojo karjero griovy spąstai buvo nepaliesti. Per nusususį beržynėlį patraukė į antrąjį karjerą. Beržyno vidury buvo ištryptas sniegas, driekėsi plačios kraujo dėmės, mėtėsi rusvų plaukų kuokštai. Matėsi daug stirnų ir vilkų pėdų. Kruvinais pėdsakais viršininkas pasuko krūmynų gilumon.
– Gal neikim ten… – pašiurpo Žana.
– Nebijok. Sotūs vilkai nepuola žmonių.
– Jie grobį saugos…
– Nu tiek to. Mažai laiko turim, geriau eikim pas bebrus. Įdomu, rasim šiandien laimikį? O vilkų nereikia bijoti.
– Kaip nereikia? O Albertas ar nepernakvojo vagone? Vilkai aplink zujo, kol išaušo ir keleivinis pravažiavo. Su juo ir grįžo Albertas…
– Todėl ir nakvojo, kad bijojo. Vilkai ir šunys jaučia baimę, todėl ir puola. Vot, kartą pavasarį senam karavane pamačiau skylę, pasilenkiau ir žiūriu, kas ten? Šalia skylės vilko pėdos. Manau, gal ir vilkiukų jau bus? Kaip buvau pasilenkęs, taip ir pažvelgiau atgal pro šakumą. Už nugaros sėdi vilkas ir žiūri į mane. Nu, jaučiu, kaip plaukai kepurę kelia. Apsimečiau, kad nebijau. Atsitiesiau ir nuėjau pamažiukais. Atseit aš jo nemačiau. Ir nepuolė manęs. Sėdėjo, kaip sėdėjęs, kol tik aš jį mačiau. Nereikia bijoti.
Žana bijojo. Žiemą į pelkę viena nėjo. Tik sužaliavus pavasariui ir užkukavus gegutei ėmė vėl viena vaikščioti. Ir...aptiko šerno liekanas. O kartą ant savo pėdų aptiko vilko pėdas. Pasižiūrėjo į laikrodį: nepilnas pusvalandis buvo praėjęs, kai jinai čia vaikščiojo. Viesulu prabėgo vasara su darbais, rūpesčiais, maloniais ir liūdnokais įvykiais.
Netikėtai gavo nuo klasioko Vytauto laišką. Rašė, kad važiuoja į Kaliningradą su draugu susitikti verslo reikalais. Turės daug laisvo laiko. Nuobodžiaus. Tad ar nesutiktų Žana su juo pasivažinėti. Juolab, kad traukinys patogiai stoja Tyrulių stotelėj, o kelionė vyks išeiginėmis. Kiek pagalvojusi, Žana sutiko. Ko nepasižvalgyti po pasaulį, kad yra proga. Šeštadienio pavakare Vytautas pasibeldė į Žanos duris. Su nemažu ir nelengvu nešuliu.
– Iki traukinio stotelės apie du kilometrai, kaip nusineši?
– Kaip nors…
– Sauliau, kad nereikėtų sunkiai nešti, palydėsi mus su dviračiu? Paskui smagiai parvažiuosi.
– Galiu draugą pasikviesti?
– Žinoma.
Traukinys perpildytas, gavo sėdėti ant savo didžiulio lagamino. Sutilpo abu. Ėmė marinti miegas. Gultuose įsitaisę knarkė kareiviai. Gaižiai smirdėjo autkojais. Bandė pasnausti surėmę nugaras. Nepatogu. Ėmė mausti sprandus. Galiausiai Vytautas neteko kantrybės:
– Einu žvalgybon. Tu pasėdėk čia. Niekur be manęs neik.
Po pusvalandžio Vytautas grįžo. Paėmė savo lagaminą ir nusivedė Žaną per visą traukinį. Vienoj kupe, užkopė abudu ant viršutinio gulto ir susispaudę užmigo, kojomis prispaudę lagaminą. Po keleto valandų juos pažadino palydovas.
– Grįžkit skubiai į bendrą vagoną. Artėjam prie Leningrado, bus patikra.
Kareiviai jau buvo sukilę, glostėsi sugulėtus mundurus, avėsi batus. Seno prakaito dvokas buvo dar stipresnis, net bloga darėsi. Kontrolė pravėrė duris:
– A, zdies soldatiki. Poidiom nazad.
– Kartais ir smarvė praverčia… – Nusijuokė Vytautas. Žana nesuprato, kodėl. Klausti nesinorėjo. Ir taip visko buvo per daug. Nesitikėjo, kad bus tokia sunki ir varginanti kelionė.
Lauke dar buvo prieblanda. Ankstyvas rytas. Po kojomis skraidė popiergaliai, mėtėsi nuorūkos. Tikras šiukšlynas. Stoties vidus irgi seniai šluotos nematęs. Reikia nusipirkti bilietą į vakarinį traukinį. Prie kasos langelių didžiulės eilės. Atsistojo skirtingose eilėse. Kuris greičiau prieis prie langelio, tas ir nupirks. Vytauto eilė slinko greičiau. Atstovėję eilėje pusantros valandos, su bilietais kišenėje, pasuko į valgyklą. Prieš pusryčiaujant reikia apsiprausti. Tualete siaubo vaizdai. Išmatos visuose kampuose. Lyg balerina turi laviruoti pirštų galais, kad neįmintum. Nusiplovusi rankas Žana pasijuto dar nešvaresnė, nei iki tol. Veido prausti neišdrįso.
Pusryčių pasiėmė keptų bulvių su rūkyta dešra ir troškintais kopūstais. Po stiklinę obuolių kompoto atsigėrimui. Pavalgius Vytautas sako:
– Atidaryk po stalu savo rankinę ir surask man nosinę.
– Kodėl po stalu?
– Neklausinėk, o daryk.
Žana atvėrė rankinuką, o Vytautas staigiu judesiu, imdamas stiklinę, nubraukė nuo stalo šaukštelius ir tie taikliai sukrito į Žanos rankinę.
– Einam. – Nunešę nešvarius indus prie langelio, išėjo į lauką. Saulė jau skaisčiai švietė. Atsidarinėjo parduotuvės. Purvinomis gatvėmis skubėjo susirūpinę praeiviai. Panamiais vešėjo dilgėlės. Viskas tarsi iš siaubo filmo: apleista, purvina. Tik voratinklių trūksta medžiuose. Negi visada TOKS buvo Karaliaučius? Ar TOKIU tapo, kai gavo Kaliningrado vardą? Netolimam parkely prisėdo ant suoliuko. Vytautas vis žvilgčiojo į laikrodį. Netrukus priėjo sportiniu treningu apsirengęs rusas su kuprine ant vieno peties. Pasisveikino su Vytautu lyg su broliu. Apsikabino. Neramus žvilgčiojo į Žaną.
– Neboisia. Svaja. –Pasakė Vytautas. Tada ir jis prisėdo ant suoliuko. Persimetė su Vytautu keliomis nereikšmingomis frazėmis. Iš jų pokalbio Žana suprato, kad Vytautas pasakė, jog tai paskutinis kartas. Daugiau jie nesusitiks, nes iškilo didelis pavojus. Koks pavojus, Žana nesuprato, bet žinojo, kad nedera klausti. Paklaus vėliau, kai liks dviese su Vytautu. Rusas pakilo ir nė neatsisveikinęs, čiupo Vytauto lagaminą ir nuėjo.
– Tavo lagaminą paėmė, o savo kuprinę pamiršo. – Kumštelėjo Vytautui į šoną Žana.
– A, kas kur? – lyg iš miego pabudęs, nesusigaudė Vytautas. Blausiomis akimis pažvelgė į Žaną ir staigiai pralinksmėjęs pašoko, čiupo kuprinę, pažvelgė Į jos vidų, patenkintas užsimetė ant pečių. – Eime. Kur nors. Kur nori? Į zoologijos sodą?
Jau atidarė. Maunam!
Taksi juos greit ten nulakino. Zoologijos sodo prieigos ir vidaus teritorija buvo gražiai sutvarkyta. Visur žydėjo gėlės, smėlio takeliai, nė vienos šiukšlelės. Stebėdami gyvūnus nepastebėjo, kad jau ir vėlyva popietė. Būtų gerai ko nors pavalgius. Nusipirko konservų, batono, limonado ir suradę prie upelio laisvą suolą susėdo. Upelio vanduo buvo juodas ir dvokė. Siaubingai dvokė. Apsidairė ir pamatė už suolo išmatų krūvą. Va kas dvokė! Pakilo ir ėjo geresnės vietos ieškoti. Paėję upelio pakrante, rado pievelės lopinėlį. Ten ir susėdo pietauti, pasikloję laikraštį. Vytautas atidarė peiliu konservus ir ėmė raustis Žanos rankinėje. Ištraukė šaukštelius ir vieną padavė Žanai. Štai kodėl jisai vogė šaukštelius! Dabar Žanai visa tai pasirodė linksmas nuotykis, o ryte bijojo, kad bus pagauta, kaip vagilė. Krizendami pavalgė ir nusprendė eiti į gintaro muziejų. Laiko iki traukinio dar buvo pakankamai. Net įėjimas į gintaro muziejų apaugęs dilgėlėm. Tik pačiu laiptų viduriu galėjai praeiti nenusidilginęs blauzdų. Žana suabejojo ar iš vis tas muziejus veikiantis. Patraukė duris. Neužrakintos. Viduj tvarkinga, gražios ekspozicijos, paslaugūs darbuotojai. Eksponatų daugiau nei Palangos gintaro muziejuje. Kaliningradas paliko slogų įspūdį. Grįžtant traukiny buvo maža keleivių, tad važiavo patogiai. Ilgai dalinosi įspūdžiais iš zoologijos sodo. Prisiminė, kaip prižiūrėtojas šėrė hipopotamą. Atnešė pilną kibirą košės, hipopotamas išsižiojo. Prižiūrėtojas ir supylė visą kibirą jam į nasrus. Sutilpo puikiausiai. Kramsnojo skaniai, net užsimerkęs. Ritmingai bilsnojo traukinio ratai atnešdami miegą. Žana sapnavo, kad tebėra zoologijos sode. Eina pro Žirafų aptvarą, pro dramblius. Tie draugiškai mosikuoja didžiulėmis ausimis. Šiurpinančiai riaumoja liūtai, urzgia tigrai, šnypščia gyvatės savo terariumuose. Kažkas palietė jos petį, atsisuka, o ten beždžionė šypsosi ir sako:
– Budinkitės. Greit Jūsų stotelė. Laikas išlipti.
Žana pramerkia akis. Išlaksto visi miegai. Purto Vytautą.
– Lipam! Mūsų stotelė.
Lauke tamsu, nors į akį durk. Purškia šiltas lietutis. Vytautas kiša kuprinę po švarku, saugo nuo drėgmės. Žana pasišaipė:
– Negi cukrų veži, bijai kad ištirps…
– Blogiau. Ten pinigai.
– Juokauji…
– Nė trupučio. Lagamine buvo žvėrių kailiai. Už juos Rusijoj duoda gerą pinigą. Bet tos kelionės pavojingos. Medžioju nelegaliai, galiu skaudžiai įkliūti. Girdėjai? Pasakiau jam, kad tai paskutinis kartas. Labai bijojau, kad būsiu nesuprastas. Bet ačiū Dievui viskas laimingai baigėsi. Visada sėsdavau į traukinį Šiauliuose. Šį kartą Žinojau, kad būsiu sekamas, gal net apiplėštas, užtat pakeičiau įsėdimo stotelę. Sumėčiau pėdas. Mesiu tą amatą. Gana. Tai buvo paskutinis kartas.
Žana pakvietė pas save pavakarieniauti ir pernakvoti. Vytautas atsisakė. Su mašina netruks namo parlėkti. Nereikia likimo erzinti.
Atėjo rugsėjis. Regina pakvietė į gimtadienį. Žana nupirko dovaną ir nekantriai laukė šeštadienio. Deja. Vietoj kelionės išėjo pas seserį bulvių kasti. Sesuo prieš kelias dienas padėjo Žanai bulves nusikasti, o jos vyras vakare traktoriumi parvežė namo. Atsisakyti nebuvo kaip. Vietoj baliaus bulviakasis. Telegrama pranešė Reginai, kad atvažiuos kitą savaitgalį. Sesers bulvių derlius buvo geras. Bulvės didelės. Maišai greitai pilnėjo. Kol visas nukasė ir sutemo. Prikrovė pilnas traktorines roges. Sesuo švytėjo iš džiaugsmo: Užteks ir vaikams duoti ir paršeliams užauginti. Nepiktžolėtos, kaip kitais metais. Matyt gera dirva, neužkrėsta papuolė. Žana tik šypsojosi slapčia. Tai ji su sūnumi laisvadieniais rovė tas piktžoles. Bulves sėjosi greta. Nuravėjusi savo, nuravėdavo ir sesers. Toji net pažiūrėti nė karto nebuvo nuėjusi.
Visą savaitę laikėsi puikus oras. Lyg vidurvasarį, visu pajėgumu vyko durpių gamyba. Vos prašvitus, Žana su viršininku skubėdavo prie užtvankų. Ardydavo negailestingai. Nuleidinėjo vandenį, kad neužpiltų laukų. Žmonių negalėjo atitraukti nuo gamybos. Oras puikus. Ilgai toks nebus. Kiekviena surinkta tona lygi aukso vertei. Tad plušo patys. Praardę didžiulėj užtvankoj nemažą skylę, susėdo ant kranto pailsėti. Buvo pavargę, nesinorėjo net kalbėtis. Tik viršininkas bakstelėjo į petį ir pirštu parodė į griovį. Viduriu griovio plaukė gražuolis bebras. Atplaukė prie skylės, apžiūrėjo kliokiantį vandenį, dantimis suėmė numestą pagalį į atnešęs prie užtvankos padėjo skersai skylės. Tą patį padarė su antru ir trečiu pagaliu. Tada panėrė po vandeniu. Po poros minučių pasirodė jo galva. Lėtai artėjo prie skylės. Prieš bebro snukutį iškilo dumblo kalnas. Bebras priekinėm letenom stūmė dumblą link skylės. Viršininkas nebe iškentė, pašoko:
– Ką tu čia darai, parazite!? Dar tau maža vandens?!
Bebras žaibiškai nėrė po vandeniu, uodega sukeldamas tokį didelį garsą, lygu kas šautuvu būtų iššovęs. Žana nevalingai krūptelėjo ir apsidairė, o viršininkas smagiai juokėsi iš jos išgąsčio.
Darbo dienai baigiantis, abu pasuko į netolimą miškelį ir namo grįžo su pilnais maišeliais lepšių, raudonikių ir baravykų. Iki vėlumos abiem su mama darbavosi, kol sutvarkė grybus. Penktadienio ryte viršininkas jai į rankas įbruko nemažą ryšulį:
– Neškis tuoj pat namo. Sakei kad važiuosi pas draugę. Bus lauktuvėms. Uždirbai.
– Kas čia? – sunerimo Žana.
– Valgomas, nenuodingas , nebijok. Tai bebrienos dešra. Ačiū tau už talką.
– Ačiū, – pralemeno Žana. – Ačiū, bet nenusipelniau…
– Ir dar kaip nusipelnei. Ar žinai, kad visus metus aš ramus su tavim medžiojau? Buvau tikras, kad jei apsižioplinęs pakliūčiau pats į spąstus, tai būsiu išlaisvintas. Ačiū tau. Tu mano apsauga ir garantija.
Pas Reginą Žanos laukė siurprizas. Žaną pasitiko ne tik Regina, bet ir du jos giminaičiai: babos sesers sūnūs. Vyresnysis nuolat trynėsi šalia Žanos. Jam vis lyg netyčia prisiliečiant Žaną nukrėsdavo šiurpas. „Kažin, ar čia tie meilės drugeliai pilve, kaip rašo romanuose? Tik kad jie man ne pilve, o nugaroj skraido. Ne drugeliai – šiurpuliukai. Net oda pasišiaušia. Gal pasąmonės perspėjimas apie pavojų?“ – galvojo Žana. – „Kaip žinoti?“ Atsisveikinant sutarė, kad po dviejų savaičių visi apsilankys pas Žaną.
Šeštadienio rytą Žana suplukusi šveičia visus buto kampelius. Ant stalo pasidėjusi kėdę , šluosto palubio šviestuvą. Nuo fikuso lapelių nuvalo dulkes. Mamos išgelbėtas fikusas nemažai paaugo. Su Sauliumi lygus. Mama stebisi:
– Ar piršlių lauki?
O taip, mama, atspėjai, mintyse pagalvoja, o garsiai pasako:
– Regina su draugais žadėjo atvažiuoti, nenoriu pasirodyti nevala voratinkliais apaugusi.
Išsivaliusi butą, peržiūrėjo maisto atsargas. Šaltienos du indeliai, kepta višta, lėkštė vakar keptos strimelės, Dėžutė kotletų su grybų įdaru, sardelių pakuotė, duona, batonas, grietinė, rauginti agurkai. Pomidorų tuoj nulėks į šiltnamį ir bulvių į sklepą. Kol atvažiuos autobusas spės išvirti burokėlių sriubos ir bulvių su sardelėmis. Puiku. Laukiam svečių. Atvažiavo trise. Regina su Romu ir Povilas. Labiausiai svečiais džiaugėsi Saulius. Lauktuvių gavo skanių saldainių ir gražią knygelę. Jam viskas buvo įdomu. Zujo nuo vieno prie kito, pasakojo savo vaikiškas kiemo ir mokyklos naujienas. Besikalbant greit prabėgo popietė. Sutemo. Saulius su mama nuėjo miegoti, O ketveriukė draugų vis nepritrūko kalbų. Paryčiais ir juos įveikė miegas.
Regina iš karto perspėjo, kad važiuos su dvylikiniu autobusu. Nenorinti maklinėti tamsoje. Povilas norėjo ilgiau pasisvečiuoti, bet buvo nepatogu vienam pasilikti. Po vėlyvų pusryčių Žana visus išlydėjo į autobuso stotelę. Atsisveikino vieni kitiems pažadėję rašyti laiškus.
Grįžusi namo, Žana susitvarkė butą ir prigulė, nes jautėsi pavargusi. Tikėjosi nors kiek pamiegoti. Galvoje kirbėjo šimtai minčių. Suprato, kad jinai Povilui patiko, kad jis tikisi šeimos. Vis tik jau trisdešimt ant nosies. Senbernis. Tik ar jis Žanai patiko? Nekalbus toks. Tylus. Kažin ką sau galvoja. Ar galima juo pasitikėti? Rūko. Kažin kaip su taurele draugystė?Gal nėra pijokas…negi Regina linkėtų jai kokio latro. Dirba traktoristu durpyne. Tyrelio. Tyruliai, Tyrelis… Kokius darbus dirba, kokiu traktoriumi? Nutylėjo. Kodėl? Žanai labai nepatiko tie nutylėjimai. Ateitis parodys.
Spalio pradžioje stipriai pašalo. Prasidėjo durpių išvežimas. Kartą vakare Viršininkas neatsiuntė mašinos, Žana po darbo iš karjero grįžo su Romu. Jo žmona buvo mirusi ir darbininkai pajuokaudavo, kad Žana ir Romas būtų gera pora. Žana į tai nekreipė dėmesio. Dabar grįžus į dirbtuvių kiemelį, po jį šlitinėjo Romo draugelis . Laukė Romo. Iššokęs iš traktoriaus, Romas ėmė knebinėtis apie vikšrus. Jo draugelis ėmė vograuti:
– Kodėl neleidai pirma žmonai išlipti? Reikėjo nors ranką paduoti…
– Ką pasakei? – Žana priėjo prie jo. Tas pasitraukė atatupstas. Žana vėl prie jo. – Pakartok! Kas aš jam? Pakartok!
– Žmona…
Žana iš visų jėgų trenkė per girtą snukį. Manė gausianti atgal. Iš dirbtuvių išėjo daugiau vyrų. Visi krizena.
– Dar nori? – Šaukia Žana. – Nori už žmoną?
– Atsiprašau…
Žana nužvelgė jį nuo kojų iki galvos:
– Visi girdėjot? Viso gero! –Apsisukusi nuėjo namo. Šnekės. Vėl visa gyvenvietė šnekės. Tegu, jei neturi kas veikti. Einant pro kontorą per atvirą langą ją pašaukė viršininkas. Įėjus į kabinetą, sako pasakysiąs gerą naujieną. Direktoriaus įsakymu Žana nuo gegužės pirmos skiriama durpių gamybos meistre. Iki tol turinti išsilaikyti kvalifikacinius egzaminus. Žana nusiminusi pasako, kad verčiau grįš metalo gręžti.
–Negalėsi. – Šypsosi viršininkas. – Tas cechas bankrutuoja. Perestroika. Niekas dviračių nebeperka. Gamyba stoja. Žana Žana, kokia tu naivuolė. Ryt išdalinsiu dirbantiesiems talonus cukrui. Negi nepastebėjai, kad jo parduotuvėse senokai nebėra?, kad ir karamelinių saldainių nebėra?, ir sirupo nebėra?
– Aš cukraus daugiau esu užsipirkusi, saldainių nevalgau, o sirupo nereikia, sulčių turiu apsčiai.
Norom nenorom turėjo Žana dirbti meistre. Pradžioj viršininkas padėjo, o paskui apsiprato. Niekas daug nepasikeitė. Taip pat atleidinėjo durpių išvežimą, statė tabelius, skirstė darbus, tik reikėjo ir planus sekantiems metams sudarinėti. Užpirkti kurą, ieškoti durpių pirkėjų.