Pranašystė menka

Pranašystė menka – bus šviesiau nuo pusnies, nei nuo saulės.
Melagingom viltim pamaitins atidrėkusios dienos.
Ką tu dėsi dabar į neglostančias, vėstančias saujas?
Ar be sopės pavyks nušokuot per pernykštes ražienas?
Susilieja diena į žodžius nebeplyštančią snūdą.
Anei vyti virves, nei atminti sakmes, anei melstis.
Patvarus, dievaži, nesudėvimas ilgesio rūbas,
Bet ir tas apšeknšnyja, tad gali bent dienai pabalti.
Tilindžiuoja ore ausį glostančios sniegenos giesmės.
Taip diena iš dienos, kol dangus ant laukų išsidraiko.
Pranašystė menka – prie ugniakuro tenka budėti,
Ir tikėtis sulaukti aistringo pavasario laiko.
Nijolena