Senukas grubiu rankos mostu pasitaisė akinius, nuslydusius ant nosies galiuko. Blankus, nežingeidus jo žvilgsnis bejausmių akių pavidalu skraidžiojo erdvėje, atsiveriančioje pro atdarą balkono langą. Senatvės abejingais šalčiui paverstuose pirštuose plazdėjo nosinaitė. Ją senukas karts nuo karto nevalingai vis pritraukdavo prie šnervių, tačiau nepanaudojęs netrukus vėl nuleisdavo žemyn, tad lūpos palaikė solidų atstumą viena nuo kitos; nosyje oras susidurdavo su nepralaužiama barikada.
Iš balkono buvo matyti ryškiai, bet nejaukiai žibintų apšviesta aikštelė. Jos prieigose jau ilgus metus stovėjo miestelio baras.  Senukas, primindamas vaiką, turintį dėmesio sutrikimų, lengvabūdiškai sekė iš tamsios gatvelės išnyrančio vyro eiseną, kol šis sustojo prie aludės durų. Atitraukęs plaštaką nuo kaklo, kurį saugojo nuo vėsaus ir drėgno oro, jis nusirengė savo pilkšvą striukę ir akimirką pagalvojęs numetė ją šalia šešėlyje nugrimzdusios grublėtos pastato sienos. Tada virpančiais pirštais išsitraukė sulankstomą peilį ir lėtai, kita ranka prilaikydamas plaukus, geležtę perbraukė per kaktą. Iš vietų, kuriose buvo stipriau spustelėjęs, nuvingiavo mažytės kraujo linijos. Vyras, patenkintas, jog nepersistengė, nuleido plaukus ant dirbtinės žaizdelės ir sulankstęs bei įsidėjęs į kišenę peilį pravėrė baro duris.            


Aludė tvinksėjo nuožmumu: prie baro įnirtingai ginčijosi trys nuo purvo gerokai pajuodę vyrai. Aptarnaujanti moteriškė riebaluotais plaukais ir mažu krateriu ant skruosto bandė juos raminti siūlydama po dar vieną alaus bokalą, bet vyrams jau ne gėrimai buvo galvoj. Prie netoli durų esančio stalelio kresnas vyriškis jau snaudė sugrūdęs galvą į peleninę, o jo kompanionas paraudonavusiomis akimis barstė smilkstančios cigaretės pelenus tiesiai sau ant kelnių, akivaizdžiai susidūrusių ne tik su pelenais, bet ir maistu. Išgirdęs tolimiausiame aludės kampe sėdinčios vyrų kompanijos klegesį, krauju padažytas vyras pradėjo giliau kvėpuoti ir patraukė jų link. Artėjantį žmogų pirmiausia pastebėjo arčiausiai stalo krašto sėdėjusi žmogysta, mažomis kaip marškinių sagos akutėmis bei kraujosruvų išgraviruotomis lūpomis. Pastarasis iškart riktelėjo:
— O, jūs tik pažiūrėkit, kas atėjo.
Tuoj pat į šviežieną susmigo visų prie stalo sėdėjusių vyrų akys ir veidus užpildė pikdžiugiškos šypsenos.
— Prisėsk, drauge, išgerk su mumis, — tęsė.
Atėjūnas lėtai, tačiau vis tiek nerangiai prisėdo prie sulysusio ir sudžiūvusio vyro, tiesiai priešais jį užkalbinusią personą, kuri nesiliovė valiūkišku balsu barstytis žodžiais:
— Tavo veidas kruvinas. Kas nutiko? Vonioje paslydai? Nuo laiptų nukritai?.. — išsiviepė neslėpdamas juodų skylių burnoje, tuo pačiu sukeldamas ir kitų prie stalo pūnančių vyrų lengvabūdišką juoką.
— Mane užpuolė. Einant čia, mane užpuolė gauja vaikinų. Džiaugiuosi tik, kad smarkiai nesumušė, — perdėm giliai kvėpuodamas išvebleno sužeistasis.
— Ak, užpuolė... — svajingai su pasimėgavimu nutęsė mažųjų akių savininkas. Atėjūno akyse įsižiebė nepatiklumas bei nerimas, pirštai nevalingai ėmė žnaibyti viens kitą. — Eikš, parodyk savo žaizdeles, galbūt galėsiu padėti, — mirktelėjo pridūręs.
— Ne, nereikia. Tik lengvas sumušimas, — truputį atsitraukdamas nuo stalo numykė.  
— Vargšelis... Na, o kaip nuostoliai? — itin susidomėjusiu, bet jau kiek velkančiu balsu pasiteiravo stambiausias prie stalo sėdintis vyras. Netrukus gana rimtą veido išraišką vėl pakeitė pamaiviškas šypsnis.
— Na... — neramiai nutęsė dvejodamas dėl atsakymo, — Kaip matot, nebeturiu striukės. Tie padugnės nuplėšė ją nuo manęs grasindami papjaut, — paaiškino veizėdamas tai į mažas akis, tai į mėsos kalną kitoje stalo pusėję.
— Ech, o dabar imk ir nustebink mus pasakydamas, jog striukėje piniginės su mano babkėm nebuvo ir tu juos turi čia, su savim, — su dirbtine šypsena, bet stingdančiu balsu iškošė vyriškis, sėdintis prieš menamą pelę, kuo toliau, tuo labiau kišančią galvą į pelėkautus. Ši nuleidusi akis stebeilijosi į savo mikliai krutančius pirštus, gilus kvėpavimas darėsi vis panašesnis į tikrą.
— Mm, aišku... — supratingu, kone draugišku balsu ištarė daugiausiai prie stalo šnekantis vyras. — Mums labai norėtųsi tavim tikėti, bet matai, deja... Ar žinai kodėl, mielas drauge?  —  sarkazmo nugludintu balsu švokštė, o sulaukęs tik nebylaus  pašnekovo žvilgsnio tęsė:
— Eikš, prisėsk šalia, papasakosiu, — tėviškai pamojo pirštu. Pakviestasis neramiai nužvelgė visus susėdusius prie stalo, po to lėtai atsistojo ir perėjęs į kitą stalo pusę klestelėjo šalia išpūstalūpio, o šis apkabino jį per petį.
— Tai va pasiklausyk dabar gyvenimo tiesų, mano drauge. Langai, kad ir kokie maži bebūtų, vis tiek yra langai. Ir kaip Dievą myliu, kad ir kaip smarkiai jie bebūtų apspjaudyti, vis tiek nesunkiai galima įžiūrėti, ar žmogus ateina į barą su striuke, ar be jos, — kaip vaikui aiškino. — Ir žinok jei mano akys neapgavo — o patikėk,  jos tikrai to nepadarė — galiu duot galvą nukirst, kad prie kabako tu atėjai su striukę, o jį įlindai — be jos. Tad kaip čia yra, m?
Spąstams užsivožus, pelė vis dar vėpsojo į mažus, purvinus langelius, kuriuos buvo visai pamiršusi. Kakta lengvai rasojo, bet kvėpavimas rimo, blanko.
— Paskubėjai su tuo galvos prasiskėlimu. Bet tiek to, blogiau nebus, — šaltu ir jau be ironijos balsu ištarė ir  net nespėjus atsisukti  į kalbantįjį, atėjūną ant žemės parbloškė smūgis į pakaušį. Po kelių akimirkų giliai šnopuodamas ir vėpsodamas į ant žemės tysantį kūną užpuolikas sėbrams suniurzgė:
— Nutempiam jį iki durų, tegu ten pagulėjęs atsipeikėja ir eina velniop.


Senukas prie lango gėrė arbatą. Jo akys vis dar beviltiškai slankiojo ir krypavo nenuspėjamomis kryptimis. Pasiklydęs žvilgsnis strikinėdamas sekė, kaip du vyriškiai ištempia suglebusį kūną pro alinės duris ir paguldo prie pastato sienos. Radę ten striukę, apkloja ja gulintį vyrą ir vėl grįžta į vidų. Senukui jau ištuštinus arbatos puodelį, iš nykios gatvelės, kuria neseniai atėjo vyras nepridengtu kaklu, atkiūtino vaikigalis. Jo žvilgsnis visą laiką buvo nukreiptas į barą, bet jo link nėjo. Priešingai, liko kitoje gatvės pusėje ir dar lyg slapstydamasis išnyko netoli  augančio, gausiai lapuoto klevo šešėlyje.
— Dar arbatos? — pasigirdo pagyvenusios moteriškės balsas iš buto gilumos.
— Mhm, — panosėje sumurmėjo senukas ir dar kartą nužvelgęs pasaulį už lango dingo balkono tarpduryje.
    
      
Nesudėtinga kantri muzika ilgokai trypusi ant ausyčių pagaliau prasiskverbė į sąmonę ir hidrauliškai išstūmė akių vokus aukštyn. Vaizdą švelniu teptuku vis dar koregavo migla,  nors kraujo siūlai ant veido, ir senieji, ir šviežesnieji, jau senokai buvo sudžiuvę. Aludės prieigose mėtėsi stiklo šukės, kurias nedėmesingai šluota rankiojo alinės prižiūrėtoja. Prie baro jau sėdėjo tik du vyrai; ginčas buvo pasibaigęs ir jie ramiai šnekučiavosi, kiek tai leido išgertas alaus kiekis. Šalia gretimo staliuko, prie peleninės miegojo jau abu vyriškiai. Iš burnų tįso seilės, stalelio paviršiuje kurdamos vis didesnius bjaurasties ežerus. Tolimajame aludės kampe tebeklegėjo linksma būrys. Kol visa šią aplinką apdorojo ant žemės tysančio vyro pojūčiai, migla iš jo akių pasitraukė šalin ir nokautuotasis besiramstydamas į durų staktą pamažu atsistojo. Kūno sumušimai klykdami ir spardydamiesi iškreipė vyro veidą, pripildydami jį kančios ir skausmo, tačiau netrukus prie to prisitaikius, akis palietė nuostaba ir ryžtingai smerkiančiu tonu prabilusi atmintis. Mažaakio šaižus balsas, sklindantis iš kito aludės, erzino ir kėlė nemalonius jausmus, todėl vyras jau sukosi durų link, kai šukes šluojanti moteriškė jam praeinant burbtelėjo:
— Sakė, kad ateitum rytoj. Kitaip pats žinai.
Minutėlę stabtelėjęs ir mįslingai palingavęs galvą vyras išėjo iš aludės.



Senukas gėrė jau trečią puodelį arbatos, tik šį kart kitoje rankoje laikydamas saujelę tablečių, kurias turėdavo išgerti kiekvieną vakarą nuo ligų, kurių pavadinimų nė neprisimindavo. Arbata veikė raminančiai, slopinančiai: pavargęs žvilgsnis skriejo lėčiau, dėmesingiau, į atmintį, kaip į stalčių, įsidėdamas vis daugiau detalių. Užtrenkiamos durys buvo viena iš jų; prieš jas, tik šįkart atsukęs nugarą, vėl stovėjo vyriškis, kuris prieš įeidamas į barą buvo numetęs striukę už pastato kampo. Netrukus pajutęs nemalonią vėsą jis nužingsniavo susigražinti drabužio. Tai, ką rado po striuke, jį valandėlei sutrikdė, bet žmoniškųjų jausmų į paviršių neištempė; apsirengęs pilkšvą striukę ir dar nė nežinodamas kelionės tikslo jis patraukė tolyn nuo aludės. Jo šleivą, sumušimų pakoreguotą eiseną įdėmiai sekęs vaikinas išlindo iš klevo šešėlio ir sparčiai nužingsniavo lėtai krypuojančio vyro link.
Senukas padėjo puodelį ant balkono briaunos ir įsistebeilijo.


— Tai va, kur tu dirbi ir savo laiką leidi. Vėl prisišniojęs kaip tapkė, negana to — vėl suluptas, — be įžangos išbėrė kaltinimus paauglys. Nepastebėjęs prieinančio pašnekovo, vyriškis netikėtai išgirdęs žodžius iš plyno dangaus nevalingai krūptelėjo ir staigiai atsisuko įtūžusio balso kryptimi. Atpažinus vaikiną jo išgąstis persipynė su lengvumo jausmu.
— Ką, po galais, čia darai? — suurzgė vyras, kaklą vėl pridengdamas ranka. Toks gestas greičiau buvo įprotis, nei reikalinga fizinė apsauga; vėjas tylėjo.
— Aš? Nejau neaišku? Taigi tavo darbą stebiu, patirties semiuosi, gilinuosi į tai,  kaip reiks ateityje savo šeimą išlaikyti, — nors ir tamsiu veidu, bet vis tik pašaipiai atšovė. Akimirką tėvui pasirodė, kad prieš jį stovi mažųjų akių savininkas. Mintyse nepastebimai pasišlykštėjęs ir nuvijęs šalin tokias mintis, jis grėsmingai išspaudė:
— Atsiknisk, eik namo, greit. Nesaugu naktį čia bastytis. Ir tik pabandyk prasižiot motinai — užmušiu.
— Nesaugu. O taip. Nesaugu dėl tokių, kaip tu, nususęs girtuokli, — toliau įtūžį ant tėvo liejo sūnus.
— Aš šiandien negėriau, — žaibuodamas akimis gerklę draskančiu peiliu išspjovė. Nors tai ir buvo tiesa, pats vyras jau vangiai tuo tikėjo. .
— Tu geri kasdien. Kuo toliau, tuo daugiau. Neši iš namų daiktus, kad parduotum, ir dar labiau nusilaktum. Prasiskolini, o po to pusę kaimo grasina mus papjaut dėl tavo paikysčių. Buvau šiandien lentpjūvėje, tavęs ten jau tris dienas niekas nematė. Spėk ar tu ten dar dirbi, m?
— Nesikišk, kur nereikia. Nešdinkis, kol leidžiu, — kiek palinkdamas sūnaus pusėn suriaumojo siuntantis vyras.
— Šikau ant tokio tėvo, — pabaigė dėlioti taškus ant „i“ vaikinas. Tėvo rankos ėmė pagiežingai drebėti, veidas liepsnoti. Pamiršęs savo sumušimus, pagriebtas adrenalino ir pykčio, jis puolė sūnų. Šis dar spėjo galvą pridengti rankomis, bet tėvas vis talžė ir talžė...


Galiausiai vaikas sukniubo ant žemės ir be gyvybės ženklų liko gulėti ant žemės. Šalia stovėjo tėvas, bandantis atgauti kvapą po įsiūčio priepuolio. Šeštojo aušto balkone senukas, nuosekliai stebėjęs incidentą, dabar vėpsojo į miestelio šviesas tolumoje. Nublukusioms akims jos buvo per šviesios, tad tokiu pačiu grubiu mostu, kokiu šįvakar akinius buvo užstūmęs nosies nugarėle aukštyn, šįkart jis nubloškė juos žemyn. Žemyn iki pat juoduojančios žemės lauke. Pasaulis apsitraukė mieguista migla, šviesos tolumoje išsiliejo, išskydo. Stovintis tėvas ir gulintis sūnus virto pilkšvomis dėmėmis. Vyras, kiek pastovėjęs ir nusiraminęs, patraukė senuko namo link ir netrukus dingo laiptinėje. Aklos senelio akys žlibinėjo erdve už lango. Jos jau nebematė vyro kūno, gulinčio prie tamsios aludės sienos, tačiau balto šaligatvio fone vis dar įžiūrėjo gulintį vaiką. Pro jį nubidzeno keli tamsesni kūnai. „Matyt šunys“, — pagalvojo senis. Veidą užliejo nejaukus šypsnis ir akys pamažėl užsitraukė.
— Iškviesk medikus,  — švokščiančiu balsu riktelėjo senutei, tačiau balsą nuslopino durų skambutis. Netrukus prieškambaryje nuskambėjo senutės klausimas:
— Kas čia?
— Čia aš, tavo sūnus. Man labai reikia, kad paskolintum pinigų, — pasigirdo už  durų atvirakaklio balsas.
Senelei dar nespėjus atrakinti durų, apačioje, ant šaltos ir visada išskėstomis rankomis priimančios žemės, amžiams prigulė paskutinį tėvo skrydį atlikęs senuko kūnas.