Visi žinom, ateina metas toks, kai vieni
Lizde liekame. Ieško savo laimės jauni.
Sieloms skaudant, išlydim, laiminame vaikus,
Liūdesys kertes lyti, glamžo ilgesys mus.

Laikui bėgant, silpnėjam, sunksta kojos, savęs
Aptarnaut jau nespėjam, žinom, žvakė greit ges.
Be vaikų mes – bejėgiai, nes senatvė – sunki,
Širdimi į juos bėgam, jie – žalia viltimi.

Poteriaujame daliai: „Viešpatie, saugok juos.
Be sūnų, be dukrelių, tyla spengia namuos“.
Džiaugiamės, kai aplanko, švinta mūsų veidai.
Ir jau visko užtenka, šalia – turtas – vaikai.