Kokia ilga naktis, naktis bemiegė!
Į ją dešimtmečiai vaikystės telpa,
Kai pokaris šiurkštus per kaimą bėgo,
Atnešęs rusiško „kolchozo“ vardą.
 
Taip viskas gyva, mintyse neištrinta,
Kur kieno pieva, žemės lopinėlis.
Kas kur gyveno, jų vardai, likimai...
Girdi, kaip plakasi į krantą Nemunėlis.
 
Kodėl tada rašyt ir klausti nedrįsau,
O buvo, buvo tiek kaimynų įvairių.
Tiek daug kalbų girdėjau ir klausiausi
Apie gyvenimus, skriaudas žmonių.
 
Vieniems caro rekrūtuose tarnauti teko,
Kariauti su japonais pasaulio pakrašty.
Kitiems per Pirmą pasaulinį karą
Vaikus slėpt bulvėm iškastam rūsy.
 
Daug karo liekanų ir mums matyti teko,
Sudegusių tankečių, gerų dar šovinių.
Kvailiems žaidimams parako užteko,
Nors teko, teko „atsisveikinti“ ir su draugu.
 
Kiekvienam kaime mažytės mokyklėlės buvo,
Vėliau jau į didesnę, vidurinę pakliuvau.
Nors neturėjau dviračio, nebuvo autobuso,
Smagiai kasdieną kilometrus skaičiavau.
 
Dabar namai ne tie ir žmonės jau kiti,
Net medžių pakelėj mažai senų beliko.
Tiktai nakties minty, vis tais keliais eini
Sustot minutei prie kadais įkelto kryžiaus.