Ar kada rėkė apylinkių žmonės,
Kad sprigtas į galvą iš geležinių Tavų pirštų
Tokiais gumbais švyti?
Švytuoja, pavasariais pakalnutėmis žydi
Ir rėkia iš skausmo,
Kad teisingai nemoki apverkti,
Padėti nubristi į užmarštį.

Gaidžiai, neaiškiais kirčiais tvoras sukapoję,
Prašo galvas atskirti nuo gatvių margumų.
Kalnuose Brasovo žvaigždės spirga,
Gegučių lizduose išperėtos.
Sukurk maldą,
Sukūrenk mano kelius pjuvenų,
Link Tavo nugaros artėjančius.

Pečiai tvirti, Brangusis,
Marškiniai dailūs, žirnių prispjaudyti,
Sules Tave pelės,
Iki kol rankos prilies vyzdžius,
Lėliukes, ragenas,
Tinklainėje – atvirkščias kelias
Be perspektyvos suskils.

Mūsų keliai visada atvirkščiai
Žalčiais išvingiuoja.
Maža liestinė prisilietimu
Prie balutės, išverktos abiejų seserų.

Jie mito pėdomis neramumo,
Neskambiomis frazių pabaigomis,
Per sudėtingomis minomis,
Žanduose subyrėjusiomis.
Perkūnai iš ateities mediniame
Skruoste su aukso irklu pasirašo –
Koordinatė laimingo rytojaus.
Buvau visai netoli.
Atskubėsiu.