Balto sniego sonetas
Balto sniego pūgoj snaigės šoka ant tako,
Nebyli pilnatis nieko mudviem nesako,
Tau kuždėsiu žodžius, kad man nieko nestinga,
Aš šitoj pilnaty ir linksma ir laiminga.
Vaivoriniai kerai ir palaima krūtinėj,
Tu ir aš pilnaty susitikom gimtinėj,
Kaip kas kartą sakau, tu ir aš būsim dviese,
Kol žvaigždė nemari susitikti mus kviečia.
O namely mažam degs langely spingsulė,
Gal sapnuos pamiršti vien nykštukai ten guli,
Vienumoj nežinioj mūsų dienos pradingo
Bet vistiek toj šaly pasijusiu laiminga.
Balto sniego pūgoj susitikome mudu,
Pasiliksim nakty tam namely abudu.