Visą tą laiką, kol buvo uždaryta požemiuose, Arela neįstengė sudėti bluosto, nenustodama galvoti apie artėjantį susitikimą su Tasdaru ir kaip jis reaguos į tai, kai paprašys paleisti Raveną. Ji vis žvilgčiojo pro grotuotą langelį, nors už jo tvyrojo tamsa, tad negalėjo nuspėti, kiek maždaug praėjo laiko, galbūt jau išaušo rytas, o gal dar ta pati naktis. Alebastras buvo uždarytas kitoje kameroje, visai šalia jos, tik šiuo metu miegojo, tikriausiai pervargęs po kautynių su sargybiniais. Jai būtų pravertusi paguoda, bet nenorėjo trikdyti jo poilsio, tad turėjo visas savo mintis susidėlioti viena.



Po kurio laiko koridoriuje pasigirdo aiškūs žingsniai ir moteris staigiai pakilo nuo gulto, įsmeigdama žvilgsnį į deglų apšviestą koridorių. Širdis neramiai sutuksėjo iš jaudulio, bet ji stengėsi giliai kvėpuoti ir nepanikuoti, o netrukus akmenine siena nuslydo ištįsęs šešėlis. Po akimirkos priešais ją išniro šarvuota Tasdaro figūra ir jos žvilgsnis nukrypo į raudonai žibančias jo akis.



– Pagaliau susitikome, – plačiai nusišypsodamas prakalbo jis. – Nesitikėjau, kad taip greitai čia grįši.



– Aš tik noriu su tavimi pasikalbėti, – šaltai atkirto Arela.



Demonas iš lėto priėjo arčiau. Išsigandusi pašaipaus jo balso tono, moteris jau buvo besitraukianti nuo grotų, bet jis grubiai sugriebė jai už smakro, taip priversdamas ir vėl pažvelgti jam į akis. Užuot tai dariusi ji stipriai užsimerkė ir suleido nagus jam į ranką, bergždžiai mėgindama ją patraukti.



– Pasikalbėsime, kai išeisi iš šios kameros.



Atitraukęs ranką, Tasdaras mikliai atrakino grotas ir pastvėręs Arelai už žasto ištempė ją į koridorių. Ji nė neketino priešintis, kuo greičiau baigs kalbėtis, tuo geriau bus ne tik jai, bet ir Ravenai. Atrodo, praėjo visa amžinybė, kai paskutinį kartą ją matė, bet buvo kur kas skaudžiau nei tuos dešimt metų, kai žinojo, kur tiksliai ji gyveno, bet dėl Tasdaro nė karto jos neaplankė. Tada jos neturėjo tokio stipraus ryšio, bet Arela vis tiek jautė kaltę, kad nesusipažino su ja anksčiau, galbūt dabar viskas būtų visai kitaip. Tačiau net ir norėdama ji nieko nepakeis, juk į praeitį grįžti negalėjo. Be to, kas užtikrintų, kad pakeitus praeitį dabartis būtų geresnė?



Einant koridoriumi, juos lydėjo pora sargybinių, taip versdami Arelą tik dar labiau jaudintis. Kam jie čia reikalingi, jeigu ir taip aišku, kad didelės žalos ji nepridarys? Argi kaip nors galėtų pasipriešinti Tasdarui ir jį sužeisti? Žinoma, galvoti buvo ne laikas, kai sargybiniai pravėrė didžiosios salės duris, įleisdami ją su Tasdaru į vidų ir patys tučtuojau pasišalindami.



– Prisėsk, – jis parodė į kėdę prie stalo, esančio visai šalia savo karališkojo sosto, bet moteris liko stovėti, neplanuodama ilgai su juo kalbėti.



– Ar tai tu užpuolei tuos sargybinius prie vartų? – atsisukdamas tiesiai į ją paklausė Tasdaras.



– Mes su Alebastru, – skubiai linktelėjo ji. – O ką kitą daryti, kad galėčiau prie tavęs priartėti? Jie nenorėjo manęs išklausyti.



– Tokia moteris, kaip tu, neturėtų savo rankų sutepti krauju, – demonas susimąstęs priėjo arčiau, suėmė jos plaštaką ir pakėlęs sau prie veido švelniai pabučiavo. – O maniau, kad Melburnas puikiai susidoroja su užduotimis. Gaila, jis dar atsiims už tai.



Arela sutrikusi nesumojo, ką jam atsakyti. Troško kuo greičiau atsitraukti, neleisti jam vaidinti mylinčio vyro, bet taip jį tik įsiutintų, tad stovėjo įsitempusi, tikėdamasi, jog jis greitai atsitrauks pats.



– Tasdarai, aš... atvykau atsiimti Ravenos, – šiek tiek nedrąsiai prakalbo ji. – Tu žinai, kad ji blogai jaučiasi?



– Žinau viską, kas dedasi mano tvirtovėje, – pagaliau atsitraukdamas tarė jis. – Bet kodėl manai, kad tavęs klausysiu? Ravena pati kalta, nes kišosi ne į savo reikalus, o dabar turėčiau paleisti ją vien dėl to, kad gražiai manęs paprašei?



– Maldauju, Tasdarai, paleisk ją, – drebančiu balsu išlemeno moteris, atkakliai stengdamasi neprarasti vilties. – Nejaugi nesupranti, kaip jai čia pavojinga? Ravenos siela pakliuvo į Užmaršties pasaulį, jeigu ir toliau ją laikysi...



– Iš kur ištraukei, kad ji Užmaršties pasaulyje? – piktai nukirto jos žodžius demonas. – Matei?



– Turiu su Ravena ryšį ir kartais galiu ne tik jausti, kai jai blogai, bet ir matyti, kur ji yra. Argi tikrai esi toks aklas ir nežinai, kas mus abi sieja? Ravenai pakenkė Tamsos karalystėje tvyranti blogio energija, todėl ji ir pakliuvo į Užmaršties pasaulį. Ji mirs, jei iš čia neišeis, supranti? Be to... noriu, kad paleistum ir Godą su Lina, jos nieko tau nepadarė.



– Nemanai, kad per daug manęs prašai? – Tasdaras iš lėto priėjo arčiau, taip arti, jog Arelą pasitiko nuo jo sklindantis aštrus muskato ir žemės kvapas. – Nejaugi nežinai, kad turėsi už tai atsilyginti?



– Žinau, – vos judindama lūpas sukuždėjo ji. – Iš pradžių bent paleisk Alebastrą, jis nieko blogo nenorėjo, tik bandė man padėti.



– Ne, jis iš čia taip paprastai neištrūks, – plačiai nusišypsojo demonas. – Turiu su juo kitokių planų.



Išsigandusi jo žodžių Arela norėjo atsitraukti, bet jis staigiai sugriebė jai už rankos. Veidas prisipildė tik dar didesnio pykčio.



– Tyčiojiesi iš manęs? – iškošė pro dantis ir taip stipriai suspaudė Arelos riešą, jog ji net aiktelėjo iš skausmo. – Kaip drįsti taip pasielgti, o po to kažko prašyti?!



– Nesuprantu, apie ką kalbi... – kita ranka ji automatiškai prisidengė galvą, vengdama neegzistuojančio smūgio.



– Žinojai, kad man patinka ilgi, bet vis tiek nusikirpai? – Tasdaro pirštai po truputį atsileido ir nuklydo prie jos skruosto. Dabar jo veidas sušvelnėjo ir nebeatrodė toks piktas, veikiau nusivylęs.



Tik tada Arela suvokė, jog jis kalbėjo apie jos plaukus, kuriuos ji nusikirpo vos pabėgusi iš tvirtovės. Bet ar tikrai jis taip sureagavo vien dėl to? Tačiau perveriantis žvilgsnis atsakė į visus klausimus ir moteris stovėjo nudelbusi žvilgsnį į grindis.



– Argi nesupranti, kad viskas, ką dariau, buvo tik dėl tavęs?



– Dėl manęs? – taip pat piktai, kaip prieš tai, sušnypštė jis. – Kiekvienas atsako už savo elgesį pats, Arela.



– Juk visuomet paklusau tau, kad manęs nenužudytum. Kaip, tavo manymu, turėjau tai kęsti, kai nenorėjau su tavimi nieko bendro?



– Tikrai? O kaip mūsų vaikas, kuris kasdien tobulina savo galias, kad vėliau prisijungtų prie manęs?



– Kaip gali taip elgtis su savo kūnu ir krauju? Ravena ne tokia, kaip tu. Ji turi žmogiškąją pusę, kurios dėka jaučia daugiau, nei tik troškimą visus valdyti. Nejaugi nematai, kaip ją skaudini?



– O tu skaudini mane, nenorėdama su manimi sutikti, – dabar jo balsas skambėjo šaltai ir Arela miglotai suvokė nežinanti, ko daugiau iš jo tikėtis. – Argi niekada nepagalvojai apie tai, kad ir vėl galėtume būti šeima?



– Niekada su tavimi nesusidėsiu, nesvarbu, ką man siūlysi. Tu tik pasinaudojai manimi ir palikai.



– Ne, tai tu mane palikai ir pabėgai į Azryatą, nes tau buvo per maža to, ką tau suteikiau, – paprieštaravo jis. – Jeigu pakeisi savo nuomonę ir būsi su manimi, ne tik paleisiu Raveną, bet ir duosiu tau naujų galių. Juk visada norėjai būti stipri, ar ne?



Arela išsigandusi suvirpėjo iš siaubo, vis dar bijodama pažvelgti jam į akis. Ji ryžosi dėl Ravenos aukoti viską, netgi savo laisvę, bet šito jau buvo per daug. Jokiu būdu neįstengtų vaidinti mylinti Tasdarą, o juo labiau – šildyti jo lovą, tą jis ir pats žinojo, tad geriau įkalintų ją Nebūties pasaulyje, ką jau buvo padaręs anksčiau. Bet kaip tada padėti Ravenai? Ji privalėjo sugalvoti kitą būdą, juk Tasdaras rizikavo jų dukters gyvybe, būtent dėl to nė vienas iš jų negalėjo ilgai delsti.



– Kas iš tų galių, jei nebeturėsiu savo sielos? – galiausiai prakalbo moteris. – O kas nutiks, kai pasensiu ir nebebūsiu tau tinkama žmona, nes pats amžinai būsi jaunas? Susirasi kitą ir kankinsi ją taip pat, kaip mane?



– Tu gali tapti nemirtinga, kaip ir aš, – kreivai šyptelėjo jis. – Ir kas sakė, kad tau nepatiks? Dabar esi niekas, paprasta silpna moteris, kuriai skirta tik gimdyti vaikus, o būdama su manimi gausi viską, ko panorėjusi.



– Bet tada tu kontroliuosi mano protą ir žinosi, ką darau ir galvoju, ar ne?



– Be abejo, juk pirmiau turėsi įgauti mano pasitikėjimą. Tik tada galėsi aplankyti artimus, leisiu bendrauti su dukterimis, visai kaip seniau.



– O kas, jei nesutiksiu? Leisi Ravenai mirti požemiuose?



– Tu neišdrįsi, per daug gerai tave pažįstu, kitaip pati būsi kalta dėl jos mirties, – pro dantis iškošė jis. – Jeigu nesutiksi, rasiu, kas prižiūrės Raveną, bet tada tu niekada jos nebepamatysi. Tai kaip, susitariam?



Arela purtydama galvą per kelis žingsnius atsitraukė.



– Tu negali atskirti manęs nuo mano vaiko.



– Ji ne tavo, o mano, – paprieštaravo Tasdaras. – Ravenos reikėjo tik man, pati niekada jos nenorėjai.



– Žinoma, kaipgi galėjau norėti vaiko, kuriam išpranašauta tokia ateitis? – netvirtai ištarė moteris. – Bet nuo to laiko daug kas pasikeitė ir aš neišeisiu iš čia tol, kol jos nepaleisi.



– Ne tau aiškinti, ką turėčiau daryti, o ko ne, – įtūžo demonas. – Tu vis dar mano žmona, vadinasi, priklausai man ir galiu daryti su tavimi, ką panorėjęs, kad ir nužudyti, jei ir toliau painiosiesi mano kelyje. Turi tik du pasirinkimus – arba lieki čia, arba visam laikui dingsti man iš akių.



– Aš niekur neisiu! – įsidrąsinusi atkirto ji ir sukaupusi energiją nukreipė rankas į Tasdarą. Jokiu būdu negalėjo palikti Ravenos, pažadėjo dėl jos kovoti, todėl būtent tai ir darys. Be to, ji ne koks daiktas, kad kam nors priklausytų, tad privalėjo išsikovoti ir savo pačios laisvę, nors laimėti tikimybė buvo labai maža. Tačiau kokį kitą pasirinkimą ji turėjo? Būtų žinojusi, ko tiksliai Tasdaras imsis, galbūt būtų turėjusi daugiau laiko viską apgalvoti. Juk pažinojo jį jau tiek metų, galėjo nuspėti, kad jis pasinaudos proga ir viską tik pablogins.



Genama tokių minčių, Arela užsimojo į Tasdarą, bet išvengęs smūgio jis paleido į ją ugnies pliūpsnį. Ji vos spėjo išsisukti, tik keli ugnies liežuviai tarsi botagai skausmingai brūkštelėjo jai per ranką. Tankiai alsuodama ir stengdamasi susikaupti dar vienam smūgiui, Arela suklupo ant grindų. Demonas staigiai pačiupo jai už plaukų, taip priversdamas ją atsistoti.



– Pažiūrėk, šalia manęs yra vieta ir tau, – pakreipdamas jos galvą savo sosto pusėn sušnypštė jis. – Nejaugi tikėjaisi, kad viena mane sulaikysi? Esi kvailesnė nei maniau.



– Paleisk! – išsigandusi Arela mėgino išsivaduoti, tačiau jo nagai tik dar stipriau smigo jai į odą.



– Prisijunk prie manęs, – šaltai kalbėjo jis ir prisimerkęs pažvelgė jai tiesiai į akis. Moteris pasijuto užvaldoma svetimos jėgos, bet atsitraukti nepajėgė, visas jos kūnas sustingo, lyg būtų suparalyžiuotas. Na žinoma, kaipgi kitaip jis valdys ją be šios galios? Visuomet taip darydavo, kai ji nepaklusdavo...



– Neliesk jos! – staiga jiems už nugarų nuskambėjo iki skausmo pažįstamas balsas.



– Eliza? – Arela nustebusi pakreipė galvą jos pusėn. Toji stovėjo prie durų, įsmeigusi pykčio kupiną žvilgsnį į Tasdarą.



– Jis tau nieko nepadarė? – susikrimtusi paklausė jos moteris, bet Arela netekusi žado nesugebėjo suregzti nė žodžio, o Tasdaras iš lėto atleido jos ranką. Jo akys nustojo žibėti raudonai ir akimirksniu nukrypo į atvykėlę.



Arela maldavo žvilgsniu, kad tik Eliza jo nesiutintų, kitaip baigsis dar blogiau. Ir kodėl ji turėjo čia atvykti tokiu netinkamu metu? Dabar per ją teks rizikuoti savo gyvybe, o ji nenorėjo nė vieno į tai painioti. Tačiau Eliza, atrodo, neketino visko taip paprastai užbaigti, nors Arela žinojo, kad ji per silpna, juk šį kartą nepasiėmė Elzaro ašmenų, ar ne? Jos žvilgsnis nuslydo Elizai prie šono, ir tai tik patvirtino jos nuogąstavimus, nes su savimi ji neturėjo jokio ginklo.



– Aš sutinku, – daugiau nebedvejodama prakalbo ji. – Sutinku su tavo pasiūlymu.



– Ko jis nori, Arela? – skubiai artėdama prie jų netvėrė pykčiu Eliza. – Kas čia vyksta?



– Dabar tai nesvarbu, pirmiau reikia pasirūpinti Ravena, – panarino galvą ji. – Tasdarai, leisk man ją pasiimti, o tada aptarsime, ką daryti toliau.



– Šaunuolė, – demonas primerkė akis ir puse lūpų šyptelėjo. – Bet žinai, kad nepavyks manęs apgauti, tiesa?



– Nesijaudink, padarysiu viską, ko nori.



– Gerai, gali eiti, bet pasiimk ir Godą, iš jos man jokios naudos, – jis pakreipė galvą į Elizą, ragindamas jas paskubėti. – Melburnas laukia jūsų koridoriuje, parodys, kur jas uždarė.



Arela nieko nesakiusi išėjo pro didžiosios salės duris, o Eliza sutrikusi padarė tą patį, nežinodama, džiaugtis ar nerimauti, kad viskas baigėsi taip greitai, bet aiškintis dabar nebuvo laikas ir vieta. Į sieną atsirėmęs Melburnas atsitiesė ir be žodžių mostelėjo ranka, rodydamas joms sekti iš paskos. Minutėlę jie ėjo koridoriumi visiškai tylėdami, nors Arela nujautė, kad Eliza turi daugybę klausimų. Tačiau moteris nenorėjo apie tai kalbėti, nes toji prieštarautų jos sprendimams ir Ravenos galimybė ištrūkti sumažėtų.



– Pirmiau parodysiu, kur Ravena, o tada atvesiu Godą, gerai? – bejausmiu balsu prakalbo Melburnas.



Eliza tik linktelėjo, o Arela žengė tolyn sunėrusi rankas ant krūtinės ir panarinusi galvą. Kuo ilgiau jie ėjo, tuo labiau nerimavo, trokšdama pamatyti Raveną gyvą ir sveiką, nors dabar ji Užmaršties pasaulyje ir taip greitai iš jo nesugrįš. Tik kaip išvis grįš? Ar tereikėjo pasirūpinti Ravena, kad jos gyvybei nebegrėstų pavojus?



Po kurio laiko koridorius baigėsi ir už posūkio priešais juos atsivėrė eilės durų.



– Ji pačiame gale, – Melburnas atgniaužė raktus, ruošdamasis vienas iš jų atrakinti.



Arela susijaudinusi paspartino žingsnį. Netrukus jie sustojo prie durų ir Melburnas skubiai jas atrakino. Arelai net suspurdėjo širdis, kai priešais save išvydo lovoje gulinčią susigūžusią mergaitę. Ramindama ją žvilgsniu, Eliza priėjo arčiau ir švelniai uždėjo jai ranką ant peties.



– Ravena... – drebančiu balsu sukuždėjo moteris ir pagaliau pabudusi iš sąstingio puolė prie dukters.